Eimantui Galimulinui ir Julijai Gertrūdai Galimulinei vos per dvidešimt, tačiau jų pasirinkimas tuoktis jauno amžiaus nėra spontaniškas sprendimas. Jų istorijoje susipina vaikystėje užsimezgęs ryšys su Priekule, ilgametė tarnystė Bažnyčiai, ateitininkų organizacijos svarba jaunam žmogui, meilė lietuviškoms tradicijoms ir noras santuoką suprasti ne kaip vieną šventinį vakarą, o kaip viso gyvenimo įsipareigojimą.
Jaunavedžiai savo vestuves surengė netradiciniu būdu. Sutuoktuvių šventės svarbiausioji dalis – Santuokos sakramentas Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Įprastos vakarinės puotos nebuvo, tačiau laukė gražus pasibuvimas su bendruomenės apsuptyje ištartais įžadais, tautiniais akcentais, šokiais. O po santuokos Eimantas ir Gertrūda leidosi medaus mėnesio į Japoniją, kopė į Fudži kalną ir jiedu jau kaip šeima džiaugėsi dar viena vasara, pilna tarnystės kitiems.
Įsimylėjo dar mokyklos suole
Eimantas ir Julija vienas kitą pirmą kartą pamatė dar mokykloje. Abu mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o jų pažinties pradžia, kaip patys sakė, buvo gana paprasta – jie tapo klasės draugais. Vis dėlto tuomet jų istorija dar tik prasidėjo. „Per rugsėjo pirmąją supratome, kad būsime klasiokai“, – pasakoja Eimantas. Tuo metu bendravimą kiek pristabdė ir pandemija – dalis mokymosi vyko nuotoliniu būdu, todėl artimesniam ryšiui teko palaukti. Tik dešimtoje klasėje abu pradėjo palaikyti ryšį stipriau, o tai, kas iš pradžių buvo draugystė, ilgainiui virto meile.
Eimantas augo Priekulėje ir nuo Pirmosios Komunijos tarnavo Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Ilgus metus buvo zakristijonu, vėliau tapo atsakingu už ministrantus, prisijungė prie „Carito“ veiklos ir įsiliejo į vietos bendruomenę. „Čia tarnauju jau 11 metų, nuo pat Pirmosios Komunijos“, – sako Eimantas. Jo tarnystė tapo neatsiejama gyvenimo dalimi: nuo patarnavimo per Mišias iki atsakomybės už kitus jaunus žmones ir bendruomenės veiklas. Todėl klausimas, kodėl savo santuokai pasirinko būtent Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, Eimantui net neatrodo sudėtingas. „Aš neįsivaizdavau, kur kitur galėčiau tuoktis“, – prisipažįsta jis. Julija dvejus metus buvo katechetė, o vėliau prisidėjo prie ateitininkų kuopos įkūrimo Priekulėje.
Sprendimas nustebino aplinkinius
Eimantui 21-eri, o Julijai – vos 20 metų. Šiandien, kai nemažai jaunų žmonių santuoką linkę atidėti vėlesniam gyvenimo etapui, toks sprendimas ne vienam gali pasirodyti neįprastas, tačiau patys jaunavedžiai savo pasirinkime nemato nieko skuboto. Eimantas Julijai pasipiršo dar prieš metus Zakopanėje. Pasak jo, didesnė staigmena aplinkiniams buvo būtent piršlybos, o ne pati santuoka. Jų aplinkoje netrūko žmonių, kurie nustebo, tačiau tikėjimu gyvenanti bendruomenė jų sprendimą priėmė supratingai. Jo teigimu, jų pasirinkimą iš dalies lėmė ir katalikiškas požiūris į šeimą bei santuoką. Jaunuoliai sako, jog nuo pat pradžių stengęsi savo gyvenimą grįsti katalikišku mokymu. Jiems svarbi ne tik pati vestuvių diena, bet ir tai, ką reiškia įsipareigoti kitam žmogui. Jie tiki, kad santuokoje neišvengiamai bus sunkumų, tačiau kartu mano, jog tikėjimas gali tapti atrama juos sprendžiant. „Mes buvome 100 procentų įsitikinę, kad radome savo žmogų“, – dalinosi Eimantas.
Tėvai neprieštaravo
Jaunavedžių sprendimas nebuvo lengvas, tačiau tėvai idėjai nesipriešino. Eimantas prisiminė, kad jo artimiesiems buvo sudėtinga suvokti, jog jų sūnus tokio amžiaus jau kurs šeimą. Vis dėlto šeima palaikė. Tėvai ragino neskubėti ir sprendimus priimti atsakingai, tačiau pats Eimantas sako, kad metų laiko tarpas tarp piršlybų ir vestuvių jam neatrodo skubėjimas. „Skubėjimas būtų, jei mes susižadėtume ir kitą mėnesį susituoktume“, – sako jis. Julijos šeima taip pat iš pradžių nustebo, tačiau abipusis pasitikėjimas ir supratimas privedė prie teigiamo sprendimo.
Vestuves Eimantas ir Julija organizavo patys – neturėjo samdyto vestuvių kuratoriaus ir viską planavo taip, kad šventė atspindėtų būtent jų požiūrį į santuoką. Judviejų šeimos prisidėjo prie pasiruošimo, padėjo ieškoti paslaugų, maisto ir kt.
Svarbiausia – priesaika prieš Dievą
Ko gero, vienas esminių Eimanto ir Julijos vestuvių bruožų – sprendimas atsisakyti įprastos vakarinės dalies. Jų šventė prasidėjo vidurdienį Mišiomis ir Santuokos sakramento priėmimu. Po jų laukė sveikinimai, bendruomenės susibūrimas. Vakarinės puotos, prie kurios įprasta sieti vestuves, nebuvo. „Mums pati svarbiausia dalis buvo Mišios su Santuokos sakramentu“, – aiškina Eimantas. Jis sako pastebintis, kad šiuolaikinėje visuomenėje santuoka neretai suvokiama per šventę, kuri vyksta po ceremonijos. Tuo metu pačią priesaiką bažnyčioje žmonės kartais vertina kaip formalumą, kurį reikia atlikti prieš prasidedant tikrajai šventei. Eimantui ir Julijai buvo priešingai. „Mes viską tiesiog taip apvertėm aukštyn kojomis“, – dalinosi jaunieji. Jiems svarbiausia buvo ne vakarinė šventė, o prieš Dievą ir bendruomenę ištarta priesaika. Jaunavedžiai nenorėjo tradicinės dviejų dienų puotos, kurios centre būtų alkoholis, triukšmingas vakarėlis ar įprasti vestuvių scenarijai. Jie norėjo tokios šventės, kurioje gerai jaustųsi ne tik jie patys, bet ir jų artimieji, draugai bei bendruomenė.
Po ceremonijos prie Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčios vyko sveikinimų ceremonija. Jaunavedžiai praleido daugiau kaip dvi valandas su jais besidžiaugiančiais ir palaikančiais žmonėmis, kurie jauniesiems negailėjo gražių ir nuoširdžių sveikinimų. „Norėjome iškelti didelę bendruomeninę šventę“, – pasakojo jaunavedžiai.
Rūtų vainikėlis ir tautiniai akcentai
Jautrus ir į akis krintantis Julijos sutuoktuvių akcentas – jaunosios galvą puošiantis rūtų vainikėlis. Jis nebuvo suplanuotas dar prieš pradedant ruoštis vestuvėms. Mintis kilo per mergvakarį, vykusį Julijos tetos sodyboje netoli Ventės rago. Ten merginos skynė gėles, iš jų pynė vainikus ir leido juos į marias. Tarp sodyboje augusių gėlių netikėtai rado ir rūtų. „Šiais laikais tokį augalą rasti tampa nelengva“, – pasakojo Julija. Kilo mintis rūtų akcentą panaudoti ir vestuvėse. Likus vos vienai dienai iki ceremonijos jaunoji kartu su draugėmis pynė savo vestuvinį vainikėlį, kuris pačiai šventei suteikė unikalumo ir pakeitė šiandieninį blėstantį norą išsaugoti ir puoselėti tradicijas.
Tautiškumas Eimantui ir Julijai nėra vien ore sklandanti mintis. Abu jie – ateitininkai, o organizacija išskiria šiuos penkis principus – tautiškumą, visuomeniškumą, katalikiškumą, inteligentiškumą ir šeimyniškumą. Suprantama, jog vestuvių metu atsiradę tautiniai motyvai buvo natūralus jų pačių gyvenimo dalies atspindys. Eimantas pasirinko tautinį kaklaraištį. Idėja kilo jį pamačius internetiniame puslapyje ir supratus, kad jis puikiai derėtų prie šventės. „Man atrodo, kad Lietuva yra pati svarbiausia, ypač tokiame geopolitiniame kontekste“, – mintimis dalijosi Eimantas. Pasak jo, būtent tautiškumas organizacijoje padėjo dar labiau sustiprinti meilę Lietuvai. Tuo metu Julijos rūtų vainikėlis ir Eimanto tautinis kaklaraištis tapo subtiliais, bet prasmingais jų vestuvių simboliais. Jie neslepia, kad nėra žmonės, nuo mažens gyvenę vien tradicinių simbolių apsuptyje. Tačiau abu šiuos dalykus mėgsta ir juos atrado paauglystėje.
Balta suknelė – kukli
Julijos vestuvinės suknelės pasirinkimas taip pat buvo detaliai apgalvotas. Pirmiausia jai buvo svarbu, kad suknelė būtų tinkama bažnyčiai – uždaresnė, tačiau kartu patogi. Kitas svarbus kriterijus buvo ilgis. Julija nenorėjo pasirinkti suknelės iki žemės, nes planavo laisvai judėti ir šokti ant žolės. „Man buvo svarbu, kad ji nebūtų iki žemės tam, kad aš galėčiau laisvai šokti ir mėgautis švente“, – pasakojo ji. Prie suknelės pasirinkimo prisidėjo ir šeimos noras, kad ji būtų visiškai balta. Šiuo metu, kai populiarūs įvairūs kreminiai, šampaniniai ir kiti vestuvinių suknelių atspalviai, Julija pasirinko tradicinę baltą spalvą. Svarbiausia jai buvo ne tik išvaizda, bet ir galimybė jaustis savimi.
Tikėjimas – natūralus veiksnys
Nors abu jaunuoliai šiandien yra aktyvūs katalikų bendruomenės nariai, jų tikėjimo kelias nebuvo vienodas. Julija pasakoja, kad jos šeimoje yra ir netikinčių ar nepraktikuojančių žmonių. Į bažnyčią ji dažniau vesdavo savo artimuosius per didžiąsias metų šventes. Savo tikėjimo kelią ji atrado per Pirmąją Komuniją, ateitininkus ir chorą. Eimanto šeima taip pat nėra ta, kuri kiekvieną sekmadienį kartu eina į Mišias. Jis savo šeimos tikėjimą apibūdina kaip labiau tradicinį – bažnyčia aplankoma per didžiąsias šventes, tačiau kasdienė religinė praktika nėra tokia intensyvi. Jo paties tikėjimas stiprėjo per tarnystę. Iš pradžių jam svarbiausia tapo bendruomenė – galimybė būti naudingam, turėti atsakomybę, prisidėti prie veiklų. Tačiau ilgainiui santykis pasikeitė: dabar pirmoje vietoje yra Dievas, o tikėjimas tampa pagrindu santykiui su bendruomene ir kitais žmonėmis.
Julijos studijos – retas jauno žmogaus pasirinkimas
Julija šiuo metu studijuoja katalikų teologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Jos studijos trunka penkerius metus – ilgiau nei įprastos bakalauro studijos. „Katalikų teologija – mokslas apie Dievą“, – paprastai paaiškino Julija. Vis dėlto pirmieji studijų metai daugiau skirti filosofijai. Pasak jos, tai leidžia susikurti tvirtą mąstymo pagrindą, ant kurio vėliau statomos teologinės žinios. Apie konkrečią profesinę ateitį Julija kol kas kalba atsargiai. Katalikų teologijos studijas baigę žmonės gali pasirinkti įvairius kelius – dirbti jaunimo ar šeimos centruose, „Carite“, kitose su bažnyčia susijusiose organizacijose arba derinti teologines žinias su kitomis studijomis bei profesijomis. Tačiau pati Julija pabrėžia ne tik profesinę naudą. Jai svarbus ir asmenybės augimas, bendruomenė bei galimybė mokytis kartu su kitais. Eimantas į antrosios pusės studijas žvelgia kaip į būdą augti ir tapti brandesniu žmogumi. Jo manymu, teologijos studijos gali suteikti ne tik profesinių žinių, bet ir moralinį pagrindą visam gyvenimui.
Japonija ir Fudži viršūnė
Po santuokos ceremonijos Eimantas ir Julija išvyko į savo medaus mėnesio kelionę. Jų pasirinkimas buvo ne artimesnė Europos šalis, o Japonija – kultūriškai ir geografiškai labai tolimas kraštas. Julijai ši kelionė buvo vaikystės svajonės išsipildymas. Eimantas mielai sutiko, nes norėjo kelionės, kuri būtų išskirtinė, tolima ir nebūtų kasdienė. Vienas pagrindinių jų kelionės tikslų buvo kopimas į Fudži – aukščiausią ir vieną žinomiausių Japonijos kalnų. „Man tai iš tiesų buvo labai sunku, bet mes tai išgyvenome“, – juokavo Julija. Pora viršūnę pasiekė ir pasitiko saulėtekį. Tačiau Japonijoje jų dėmesį patraukė ne tik kalnai ar šventyklos. Eimantas labiausiai liko sužavėtas pačiais žmonėmis. Pasak jo, japonai pasirodė esantys itin paslaugūs, šilti, pagarbūs ir pasiruošę padėti kitam. „Žinojau, kad ten yra viskas kitaip, bet kas kitaip – nežinojau“, – apie kelionę dalinosi Eimantas. Būtent žmonių gerumas jam tapo vienu ryškiausių Japonijos prisiminimų.
Ateitininkų stovykloje – rūpestis vaikais
Nors vestuvės jau įvyko, Eimantas ir Julija pripažįsta, kad tikrasis šeimos gyvenimas dar tik prasideda. Po vestuvių tris savaites praleidę kelionėje, jie netrukus išvyko į Berčiūnuose vykusią ateitininkų stovyklą, kurioje prisidėjo kaip vadovai ir pagalbininkai. Pasak Julijos, vadovai į stovyklą atvyksta ne dėl atlygio, o todėl, kad nori būti su vaikais ir jiems save atiduoti. Stovykloje vaikams organizuojami žaidimai, sportas, vakaro programos, mokymai ir kasdienės Mišios. Eimantas pabrėžia, kad tikėjimas čia nėra primetamas – svarbiausia vaikams jį parodyti per bendravimą, rūpestį ir bendrystę. „Tai, ką jie gauna, tai tikrai meilė – iš kiekvieno vadovo toks begalinis rūpestis“, – sako jis.
Stovyklos metu pora savaitę gyveno atskirai dėl vadovams taikomų taisyklių. Šiuo metu jie jau kartu Priekulėje, tačiau tikroji kasdienybė, kaip patys sako, prasidės grįžus į Kauną. Abu supranta, kad santuoka – ne tik vestuvės ar medaus mėnuo, bet ir kasdieniai pasirinkimai, buities rūpesčiai bei išbandymai, kurie dar laukia prieš akis.
Santuoka yra tarnystė
Paklausti, ką galėtų palinkėti kitoms jaunoms poroms, Eimantas ir Julija nekalba apie tobulų santykių receptus. Jų atsakymas susijęs su tuo, kuo patys gyvena – pasirinkimu dovanoti save kitam. Eimantas mano, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmonės vis labiau linkę galvoti apie save. Individualizmas skatina rūpintis savo poreikiais, patogumu ir asmenine gerove, tačiau santuokoje, jo įsitikinimu, svarbiausia tampa gebėjimas rūpintis kitu. „Man atrodo, kad šiandien mes paskendę individualistiniame pasaulyje. Dabar visą laiką galvojam apie save, bet ne apie kitą“, – sako jis.
Jaunųjų supratimu, santuoka yra tarnystė. Jie pabrėžia, kad iš septynių Katalikų Bažnyčios sakramentų du yra tarnystės sakramentai – Kunigystės ir Santuokos. Todėl priimti santuoką jam reiškia ne tik mylėti, bet ir sąmoningai pasirinkti tarnauti kitam žmogui. „Pirmiausia tai reikia suprasti, kad reikia rūpintis kitu“, – pabrėžė jaunieji. Julija šią mintį papildo dar viena – meilė nėra vien jausmas. „Meilė yra pasirinkimas“, – sako ji. Anot Julijos, jausmai gali keistis. Vieną dieną žmogus gali jaustis labai artimas kitam, kitą – išgyventi abejones, nuovargį ar sunkumus. Tačiau meilė, jaunosios supratimu, yra nuolatinis sprendimas pasirinkti tą patį žmogų. „Tu pasirenki tą žmogų, vadinasi, tu pasirenki jį mylėti“, – mintį plėtojo Julija. Todėl jų vestuvės jiems nėra istorijos pabaiga. Priešingai – tai pradžia kelio, kuriame reikės ne tik džiaugtis vienas kitu, bet ir nuolat rinktis vienas kitą.
Pasirinkimas būti kartu. Pasirinkimas tikėti. Pasirinkimas tarnauti. Pasirinkimas puoselėti tai, kas jiems svarbu. Ir, kaip sako Julija, kasdien iš naujo pasirinkti mylėti.
