Religinio tikėjimo vaidmuo visuomenėje gali ne tik teikti dvasinę paguodą ir moralines gaires, bet ir padėti apsisaugoti nuo nerimo sutrikimų, rodo neseniai žurnale „Developmental Science“ paskelbtas tyrimas.
Kovo mėnesį paskelbtame tyrime nagrinėta, kokie ryšiai sieja visuomenių vertybinius prioritetus – pavyzdžiui, nepriklausomybės ar bendruomeniškumo akcentavimą – su vaikų ir paauglių nerimo sutrikimų rodikliais per tris dešimtmečius.
Leonardo Konstantino Kulischo (Leonardo Konstantino Kulišo), Anos Lorenos Dominguez Rojas (Anos Lorenos Dominges Rochas), Silvios Schneider (Silvijos Šneider) ir Babett Voigt (Babet Foigt) atliktame tyrime analizuoti anksčiau surinkti duomenys ir įrašai iš 1989–2022 m. Pasaulio vertybių tyrimo (World Value Survey), Pasaulinės ligų naštos tyrimo (Global Burden of Disease), Žmogaus socialinės raidos ataskaitos (Human Development Report) ir tyrimo „Šeimų ateities ir vaikų gerovės tyrimas“ (Future of Families and Child Wellbeing Study).
Tyrimas parodė, kad vadinamosiose WEIRD (angl. Western, Educated, Industrialized, Rich, Democratic – Vakarų, išsilavinusiose, industrializuotose, turtingose ir demokratinėse) valstybėse didesnis dėmesys nepriklausomybei buvo susijęs su didesniu nerimo sutrikimų paplitimu. Tuo tarpu didesnė religinio tikėjimo ir tarpusavio priklausomumo svarba pasauliniu mastu buvo susijusi su mažesniu nerimo sutrikimų paplitimu.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad religinio tikėjimo svarba socializacijos procese ir jos ryšys su tarpusavio priklausomumu buvo susiję su mažesniu nerimo sutrikimų paplitimu 70-yje tirtų valstybių.
Tyrime nebuvo lyginami religingi ir nereligingi žmonės, taip pat nebuvo lyginamos atskiros šalys.
Nors nustatyto poveikio dydis buvo nedidelis, tyrimas parodė, kad „šalyse, kuriose vaikų socializacijoje mažėjo religinio tikėjimo svarba, didėjo jaunimo nerimo lygis“, EWTN News paaiškino Amerikos katalikų universiteto sociologijos profesorius Brandonas Vaidyanathanas (Brandonas Vaidjanatanas).
Skirtumai tarp valstybių
WEIRD valstybėse visuomenės normos, akcentuojančios nepriklausomybę, buvo susijusios su didesniu nerimo sutrikimų paplitimu, tačiau ne WEIRD šalyse statistiškai reikšmingo ryšio nenustatyta.
„Besivystančiose visuomenėse perėjimą prie didesnės nepriklausomybės lydi ekonomikos augimas ir geresnė gyvenimo kokybė, kurie gali atsverti psichologinę tokio pokyčio kainą. Tačiau jau išsivysčiusiose visuomenėse tai gali tik sustiprinti konkurenciją ir spaudimą siekti rezultatų“, – aiškino Vaidyanathanas.
„religija visur teikia tas pačias gėrybes, nepriklausomai nuo visuomenės išsivystymo lygio – priklausymo bendruomenei jausmą, tvarką, prasmę, tikslą ir gyvenimo ritmą“, – pažymėjo profesorius.
Anot jo, skirtumas tarp WEIRD ir ne WEIRD visuomenių yra labai įdomus, o tyrimo autoriai mano, kad jis priklauso nuo visuomenės raidos etapo.
„Tačiau religija visur teikia tas pačias gėrybes, nepriklausomai nuo visuomenės išsivystymo lygio – priklausymo bendruomenei jausmą, tvarką, prasmę, tikslą ir gyvenimo ritmą“, – pažymėjo profesorius.
Kas labiau prognozuoja vaikų nerimą – šeima ar visuomenė?
Tyrime teigiama, kad religinė socializacija gali būti „apsauginis veiksnys“ nuo vaikų ir paauglių nerimo sutrikimų, tačiau šis poveikis labiau pasireiškia bendruomenės, o ne atskiro žmogaus lygmeniu, teigė Vaidyanathanas.
JAV duomenys netgi parodė, kad visuomenėje vyraujančios religinės normos geriau prognozavo vaikų nerimo lygį nei pačių motinų religiniai įsitikinimai.
„Supančios socialinės aplinkos religingumas buvo stipresnis vaikų nerimo lygio rodiklis nei pačios šeimos tikėjimas. Tai leidžia manyti, kad apsauga labiau kyla iš visuomenės nei iš šeimos“, – sakė jis.
Pasak profesoriaus, pasauliniu mastu apsauginį poveikį suteikia ne bendruomeniškos vertybės apskritai, o būtent religinis tikėjimas. Tai jis pavadino vadovėliniu religijos sociologijos pavyzdžiu.
Jis priminė, kad dar Emile’is Durkheimas (Emilis Diurkheimas) teigė, jog žmogaus integracija į bendrą moralinę bendruomenę apsaugo nuo anomijos – būsenos, kai visuomenėje nyksta aiškios normos.
„Kai bendruomenėje egzistuoja aiškios normos, socialiniai ryšiai, pareigos ir ribos, žmogui nebereikia vienam prisiimti gyvenimo tvarkymo naštos – būtent čia ir atsiranda nerimas“, – pabrėžė Vaidyanathanas.
„Kai bendruomenėje egzistuoja aiškios normos, socialiniai ryšiai, pareigos ir ribos, žmogui nebereikia vienam prisiimti gyvenimo tvarkymo naštos – būtent čia ir atsiranda nerimas“, – pabrėžė Vaidyanathanas.
Anot jo, apsauginis religijos poveikis pirmiausia pasireiškia bendruomenės, o ne individo ar šeimos lygmeniu. Būtent šis bendruomeninis pagrindas silpnėja sekuliarėjančioje visuomenėje.
Profesorius taip pat priminė sociologą ir protestantų teologą Peterį Bergerį (Piterį Bergerį), įvedusį sąvoką „tikėtinumo struktūros“ (plausibility structures). Ja apibūdinama socialinė, kultūrinė ir institucinė aplinka, dėl kurios tam tikros vertybės ar religiniai įsitikinimai žmonėms atrodo įtikinami ir natūralūs.
Vaidyanathano teigimu, Bergerio teorija padeda suprasti, kad religinė pasaulėžiūra mažina nerimą tik tol, kol ją palaiko aplinkinė visuomenė – kol bendruomenė ir toliau kalba bei gyvena taip, tarsi ji būtų tiesa.
„Kai taip nebėra, religija tampa tik vienu iš daugelio pasirinkimų, ir net labai tikinčios šeimos tikėjimo nebeužtenka, kad apsaugotų vaiką tokioje visuomenėje. Todėl visuomenėje vyraujančios normos ir religingumas yra daug svarbesni už vien tik šeimos tikėjimą“, – apibendrino profesorius.
