Tikriausiai ne aš vienas, o daugelis įžvalgesnių lietuvių jau eilę metų išgyvename senųjų graikų mitinės Kasandros patirtį.
Gerai išstudijavęs Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ištakas, raidą ir galop šimtus milijonų žmogiškųjų gyvybių sunaikinusią bei kelis žemynus nusiaubusią detonaciją, akivaizdžiai matai ir supranti, kurlink veda dabartinė visa ko militarizacija.
Visas gyvenimo sritis – nuo politikos, medijų iki kultūros ir sporto – persunkia karo ir neapykantos propaganda.
Nuolatinis viešas scenarijų įgarsinimas, kur piliečių svarstymui siūlomi tik vis augantys ginklų pirkimai, tik „pabėgimo krepšys“, tik „diena X“.
Jokių derybų variantų. Jokios diplomatijos. Jokio abipusių (pasaulinių) nuolaidų aptarimo. Jokių, bent teorinių, kompromisų pasiūlymų.
Tiktai karas.
Tu šauki, rėki, bandai parodyti, kad šitoje istorijos apvijoje mes, žmonija, jau daug sykių buvome. Ant šito grėblio jau daug kartų lipome. Ir žinome iš senelių bei tėvų patirties, kuo tai baigiasi.
Niekas (iš galinčių daryti įtaką ir priimti sprendimus) negirdi ir nesiklauso.
Net ir tavo bičiuliai, kuriems tarsi rūpėjo Lietuvos išlikimas – nesvarbu, ar jie būtų iš „kairės“, ar iš „dešinės“, iš valdžios ar iš opozicijos, – pučia karo trimitus. Susitikę nelabai nori žiūrėti į akis ir sveikintis, nes, pagal primityvųjį oficialų naratyvą, tu gal nepakankamai keiki Rusiją (nerašai mažąja raide ir su dviem „ss“), o gal siūlai Ukrainai kapituliaciją?!
Nepamąsto, kad naujam ugnies tornadui įsukus pasaulį Lietuvos gali ir nebelikti?..
Net ir Bažnyčia, kurios prigimtinė pareiga yra skelbti taiką ir gailestingumą, lyg pritilusi. Tik a. a. popiežius Pranciškus ir dabar Leonas griežčiau protestavo prieš atsiritančią naujo didelio karo beprotybę. Kaip ir reikėjo tikėtis, susilaukdami „šio pasaulio galingųjų“ patyčių ir pagrūmojimų.
Na, Bažnyčia sako, kad reikia melstis už taiką, ir meldžiasi. Melstis yra gerai. Bet jeigu Dievas davė mums protą ir laisvą valią, gal ir šiais įrankiais dera ką nors nuveikti? Kalbėti. Įspėti. Kryžiumi gulti prieš atriedantį mirtinos beprotybės traukinį. Bent jau nekurstyti jo pakuros.
Kasandrai dievų buvo suteikta pranašystės dovana – su sąlyga, kad jos įspėjimais apie miestui artėjančią pražūtį niekas netikės.
Taip ir buvo – niekas neėmė į galvą jos raudų ir įspėjimų, kol nelaimė nušlavė miestą ir sunaikino pačią Kasandrą.
„Ėjo tautos į naktį, į tamsią, į klaikią,
O jų dainiai dainavo į laimę einą.
Alkanų, kruvinų minių minios juos keikė –
Tai bepročių keliai, tai bepročių daina!“
(Bernardo Brazdžionio eilės, parašytos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.)
„Dainiai“ – tai žudynes heroizuojantys politikai, analitikai, neapykantą tiražuojanti žiniasklaida.
Ir tau belieka paskutinis disidento prieglobstis, Solženicyno užrodytas kelias – nedalyvauti mele.
Nedalyvauti beprotybėje.
