Seseriai Monikai Gavėnaitei sukanka šimtas metų. Prieš kiek daugiau nei metus ji iškeliavo į Amžinybę, palikdama gyvenimo liudijimą, kuris stebina savo vientisumu. Retai tenka sutikti žmogų, kurio žodžiai taip tiksliai sutaptų su darbais, o įsitikinimai nebūtų vien gražios deklaracijos. Monikutė buvo būtent tokia.
Rašau ne oficialiai, o taip, kaip ją visi vadino gyvenime – Monikutė. Taip į ją kreipdavosi maži vaikai, senukai, kunigai, vyskupai ir jos bendražygiai. Ji turėjo vienuolinį Jonės vardą, tačiau mažybinis Monikutės vardas jai tiko labiausiai. Gal dėl jos smulkaus sudėjimo, gal dėl ypatingo paprastumo ir šilumos, kurią pajusdavo kiekvienas ją sutikęs.
Kol žmogus gyvas, vengiame kalbėti apie jo šventumą. Nežinome, kaip jis pasielgs rytoj ar paskutinę savo gyvenimo dieną. Tačiau šiandien, minėdami sesers Monikos šimtąsias gimimo metines, drąsiai galime pasakyti: daugelis ją pažinojusių žmonių joje matė šventumo ženklus. Ne todėl, kad ji būtų dariusi nepaprastus stebuklus, o todėl, kad kasdien gyveno taip, kaip tikėjo.
Monika Gavėnaitė gimė 1926 metų rugsėjo 3 dieną Jakutiškių kaime netoli Ukmergės, tikinčioje ir patriotiškoje šeimoje. Dar vaikystėje iš tėvų perėmė meilę Dievui ir Tėvynei. Besimokydama Ukmergėje įsitraukė į ateitininkų veiklą, o pokario metais tapo partizanų ryšininke. Vėliau pasirinko pašvęstąjį gyvenimą ir visą likusį amžių liko ištikima vienuoliniam pašaukimui.
Kartą jos klausiau, ar niekada nesigailėjo labai jauna pasirinkusi vienuolystę. Monikutė nė akimirkai nesusimąstė. Atsakė, kad per visą gyvenimą nė karto nebuvo suabejojusi Dievo kvietimu. Tiesa, jau perkopusi devyniasdešimtmetį kartais pridurdavo, jog šiandieniniai vienuolynai tapę pernelyg patogūs ir sumaterialėję, tad jei reikėtų rinktis iš naujo, dar gerai pagalvotų. Šiuose žodžiuose nebuvo priekaišto kitiems. Jie tik atskleidė, kaip ji pati suprato pašaukimą: kaip visišką atsidavimą Dievui.
Materialūs dalykai jos gyvenime reiškė labai mažai. Prisimenu vaizdą iš Adakavo laikų, kai dėl sovietų valdžios persekiojimo niekur Lietuvoje nepavyko oficialiai registruoti jos gyvenamosios vietos. Žiemą, prieš eidama į bažnyčią, ji į savo nudėvėtus batelius įsikišo keliskart sulankstytą laikraštį. Paduose buvo skylės, todėl laikraštis saugojo nuo sniego ir drėgmės. Bet jai tai neatrodė problema. Tik nusišypsojo ir išėjo. Mano tėtis šį vaizdą prisimindavo iki gyvenimo pabaigos. Pasakodavo su grauduliu, nes jam tai buvo ne skurdo, o nepaprasto laisvumo nuo daiktų ženklas.
Prisimenu, kaip po Svarinsko suėmimo Viduklėje važiavome kartu su Monikute pas buvusius klebono bendražygius kunigus ir visiems jiems vežėme dovanų – paveikslus ir visa kitą, ką pats Svarinskas buvo gavęs iš kitų kaip dovanas, visa tai po jo suėmimo Monikutė išdalijo parapijoms, bažnyčioms… O mums, vaikams, kurie dalyvaudavome procesijose taip pat atiteko po kokį nors daiktą, kaip suimto klebono prisiminimą. Man atiteko puodelis su lėkštute iš servizo… Gaila, kad neišsaugojau…
Taip ji gyveno visą gyvenimą. Dėvėjo tai, ką gaudavo, nesivaikė patogumų, nieko nekaupė. Net paskutiniais gyvenimo metais visas savo išlaidas kruopščiai žymėdavosi mažame sąsiuvinyje. Vis dėlto taupė ne sau. Jeigu kam nors ko nors reikėdavo, atiduodavo nedvejodama. Su pinigais ji elgdavosi labai tvarkingai, vesdavo sąsiuvinį, kuriame fiksuodavo visas išlaidas. Esu mačiusi tą jos „buhalterinį sąsiuvinį“ ir įrašus, kuriuose matėsi kokią dalį pensijos ji atiduoda vienuolyno reikmėms, kiek pinigų kas mėnesį aukoja šv. Mišioms, nes už savo mirusius artimuosius ir kitomis intencijomis užsakydavo ne vienerias Mišias per mėnesį ir kokią dalį skirdavo maistui, ar kokiam monsinjoro pradėtam darbui tęsti… Taigi pragyvenimui sumos svyruodavo po keliasdešimt eurų, kai kada vos perlipdavo dvi dešimtis…
Gerai žinoma istorija apie monsinjoro Alfonso Svarinsko megztinį. Monsinjorui gulint ligoninėje, Monikutė jį padovanojo sušalusiam ir stokojančiam žmogui. Sugrįžęs šeimininkas megztinio neberado. Monikutės paaiškinimas buvo paprastas: tam žmogui jo reikėjo labiau.
Panašiai buvo ir su maistu. Tris dienas per savaitę ji pasninkaudavo valgydama tik duoną ir gerdama vandenį. Kitomis dienomis jos valgis irgi būdavo labai kuklus. Tačiau niekada nemačiau jos dėl to nusiminusios ar besigiriančios savo pasiaukojimu. Ji buvo vienas linksmiausių ir šviesiausių mano sutiktų žmonių. Atrodė, kad Evangelijos žodžius apie pasninką ji buvo priėmusi tiesiogine prasme.
Visa jos gyvenimo ašis buvo Dievas. Ji mėgdavo kartoti: „Jei Dievas pirmoje vietoje, visa kita atsistoja į savo vietą.“ Šie žodžiai nebuvo tik graži frazė. Ji keldavosi labai anksti, dar prieš septintos valandos Mišias spėdavo sukalbėti brevijorių ir kitas maldas. Dieną eidavo į adoraciją, vakare vėl dalyvaudavo Mišiose. Rožinis beveik visada buvo jos rankose. Eidama, važiuodama autobusu ar laukdama stotelėje ji kalbėdavo rožinį. O namuose dažniausiai melsdavosi atsiklaupusi prieš kryžių. Kartais net užsnūsdavo suklupusi prie savo siaurutės lovytės.
Tikėjimas ją vedė ir tada, kai už jį reikėjo mokėti kainą. Sovietmečiu ji tapo viena aktyviausių pogrindinės Bažnyčios bendradarbių. Daugino ir platino draudžiamą religinę literatūrą, padėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, rinko informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą, rinko parašus po protestais, rengė dokumentus. KGB ją sekė, tardė, atleisdavo iš darbų, tačiau palaužti nepajėgė.
Viešai pasakojama istorija, kaip sovietų pareigūnai bandė sulaikyti vieną seserį ir įsodinti ją į milicijos automobilį. Smulkutė Monikutė stojo tarp pareigūnų ir vežamos sesers, rankomis bandydama ją užstoti. Vaizdas, kaip menkutė vienuolė mėgina pasipriešinti keliems uniformuotiems vyrams, atrodė beveik komiškai. Vėliau apie tai buvo pasakojama su šypsena, tačiau ši istorija puikiai parodo jos būdą. Monikutė neturėjo fizinės jėgos ar valdžios. Ji tiesiog niekada nepasitraukdavo, kai reikėdavo ginti žmogų.
Patriotizmas jos gyvenime taip pat nebuvo deklaracija. Būdama jauna mergina ji palaikė ryšius su partizanais, nešė jiems maistą ir žinias. Vėliau lankė politinius kalinius, siuntė jiems laiškus ir siuntinius, rūpinosi jų šeimomis. Ne vienas ją vadino Kalinių Motina. Ji rasdavo laiko parašyti laišką, aplankyti, paguosti, atvežti reikalingų daiktų. Taip ji suprato meilę Lietuvai: ne kalbomis, o tarnyste žmonėms.
Monikutė neturėjo fizinės jėgos ar valdžios. Ji tiesiog niekada nepasitraukdavo, kai reikėdavo ginti žmogų.
Mano prisiminimuose Monikutė neatsiejama nuo monsinjoro Alfonso Svarinsko. Su jais susipažinau 1976 metais, kai monsinjoras buvo paskirtas Viduklės klebonu. Monikutė atvyko kartu ir oficialiai buvo vadinama šeimininke. Tačiau iš tikrųjų ji buvo daug daugiau.
Ją parapijiečiai ar atvykę vadinimo šeimininkute, bet ji nebuvo vien sriuba besirūpinanti seselė. Ji klebonui padėdavo visuose reikaluose – buvo pagalbininkė parapijos ūkiniuose reikaluose, kasdien valgį gaminanti keliolikai žmonių, nes klebonas už stalo vienas nesėsdavo, pasikviesdavo meistrus atstatinėjusius bažnyčią, bažnyčios tarnus, ar šiaip mišių užsiprašyti atėjusius parapijiečius. Būdavo svečių, kurie po kelis mėnesius apsistodavo klebonijoje, tai ir politinių kalinių vaikai čia atostogas leisdavo, ir vienuolės procesijos drabužius siūdavo, būdavo ir tokių, kurie naktį kelioms valandoms užsukdavo, dažniausiai tai slapčia dėl kokių nors pogrindžio reikalų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto rengiamų dokumentų derinimo, parašų rinkimo ar kt. Monikutė buvo ta, kuri ne tik kiekvienu pasirūpindavo, bet jai dar ir pavojingų užduočių atlikti tekdavo, tai slaptus dokumentus, tai naujai pasirodžiusius LKB Kronikos numerius kažkam nuvežti, perduoti. Monsinjoras ne kartą vėliau yra pasakojęs, kad jis Monikute visiškai pasitikėjo, kad be jos nebūtų išsivertęs nei parapijoje dirbdamas, nei pogrindine veikla užsiimdamas.
Tas pats tęsėsi ir monsinjorui sugrįžus iš lagerio ir apsigyvenus Kaune, vėliau Vilniuje. Monsinjoras iš miesto dažnai grįždavo ne vienas. Durys atsiverdavo, o kartu su juo į vidų užeidavo dar keli ar keliolika žmonių pietų. Jokio perspėjimo iš anksto. Monikutei tekdavo per kelias minutes „padidinti“ puodą sriubos, surasti papildomų lėkščių, padengti stalą ir visus priimti taip, lyg jų būtų laukusi nuo pat ryto.
Monsinjoro namų durys buvo atviros visiems – draugams, pažįstamiems, bičiulių pažįstamiems, klajūnams, benamiams, žmonėms, atsidūrusiems gyvenimo kryžkelėje. O Monikutei tekdavo kiekvieną priimti, surasti vietą nakvynei, pamaitinti, pasirūpinti patalyne. Ji neskirstė žmonių pagal turtą, išsilavinimą, pareigas ar politines pažiūras. Kiekvieną priimdavo vienodai. Kiekviename matė žmogų.
Šiandien, kai tiek kalbama apie meilę sau, perdegimą ir kt, prisimenu Monikutę kaip žmogų, kuris niekada negalvojo apie save. Ji nežinojo kas yra atostogos, laisvadieniai, kas yra poilsio kelionės į užsienį ar Lietuvos pajūrį. Kas yra perdegimas ji tikrai nežinojo, nes tik devyniasdešimt dviejų būdama man prasitarė, kad dabar ji supranta ką reiškia žodis pavargti, kad tai būsena, kai norisi atsisėsti… Iki tol ji girdėdavo tą žodį ir nedrįsdavo kitų paklausti, ką jis reiškia, kad neįskaudint, nesumenkint.
Minėdami sesers Monikos Gavėnaitės šimtmetį, prisimename vienuolę, ateitininkę, partizanų ryšininkę, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbę, politinių kalinių globėją, monsinjoro Alfonso Svarinsko artimiausią bendražygę. Tačiau visi šie apibūdinimai pasako ne viską.
Pirmiausia prisimename žmogų, kuris be išlygų atidavė save Dievui, Tėvynei ir žmogui. Žmogų, kurio tikėjimas virto drąsa, kurio meilė Lietuvai virto tarnyste, o kasdienybė tapo tylia šventumo mokykla visiems, kuriems teko laimė ją pažinti.
