Seimo rudens sesijoje ketinama grįžti prie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo klausimų, įskaitant ir siūlymą išplėsti asmenų, galinčių pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu, ratą. Vienas iš kontroversiškiausių siūlymų – pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimas vienišoms moterims – pristatomas kaip Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo įgyvendinimas. Tačiau ar tikrai galima teigti, jog Konstitucinis Teismas atvėrė kelią vienišų moterų pagalbiniam apvaisinimui?
2025 m. balandžio 10 d. nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijai. Šią nuostatą Teismas vertino remdamasis Konstitucijoje įtvirtintu diskriminacijos draudimu (29 str.) ir valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata bei laiduoti medicinos pagalbą susirgus (53 str. 1 d.).
Tiesa, nutarime Teismas pakartojo ir savo nuo 2011 m. plėtojamą konstitucinę šeimos sampratą, pagal kurią šeimos santykiams esminę reikšmę turi ne jų teisinė išraiškos forma ar šeimos narių lytis, bet faktinis šių santykių turinys. Ir vis dėlto aptariamo nutarimo centre atsidūrė ne šeimos samprata, o objektyvaus medicininio poreikio kriterijus. Kitaip tariant, kadangi Teismas pagalbinį apvaisinimą laiko, visų pirma, sveikatos priežiūros paslauga, jos prieinamumo vertinimas, Teismo nuomone, turi remtis medicininiu poreikiu, o ne asmens šeiminiu statusu.
Nustatydamas objektyvaus medicininio poreikio kriterijų ir pabrėždamas nediskriminavimo dėl šeiminės padėties reikalavimą, Teismas aiškiai atsakė į klausimą dėl vaisingumo sutrikimų turinčių ir pagalbinio apvaisinimo siekiančių porų: jos neprivalo būti susituokusios ar sudariusios partnerystę. Kartu medicininio poreikio kriterijus aiškiai atriboja pagalbinį apvaisinimą dėl medicininių priežasčių nuo apvaisinimo vien pagal asmens pageidavimą – iš nutarimo nekyla konstitucinė teisė į tokią paslaugą nesant objektyvaus medicininio poreikio.
Tačiau lieka sudėtingesnis klausimas, ar šis kriterijus apskritai gali būti taikomas vienišai moteriai, net ir turinčiai vaisingumo sutrikimų. Nevaisingumas mediciniškai apibrėžiamas siejant jį su nepastojimu tam tikrą laiką vykstant reguliariems neapsaugotiems lytiniams santykiams. Įsivaizduokime vienišą moterį, kuriai nustatytas, pavyzdžiui, abiejų kiaušintakių nepraeinamumas. Jei ji norėtų susilaukti vaikų, jos sveikatos būklė gali objektyviai pagrįsti apvaisinimo in vitro ir embriono perkėlimo į gimdą poreikį.
Tačiau greta medicininės indikacijos egzistuoja ir kita aplinkybė: moteris neturi vyro, kurio gametos galėtų būti naudojamos, todėl reikalingas donoras. Medicininė indikacija pagalbiniam apvaisinimui ir poreikis pasinaudoti donorinėmis gametomis yra du atskiri klausimai. Palyginimui, vyro ir moters poros atveju pagal galiojantį reguliavimą trečiojo asmens (donoro) lytinių ląstelių naudojimas siejamas su situacijomis, kai vieno iš sutuoktinių ar partnerių lytinės ląstelės yra pažeistos arba jų nepakanka ir dėl to jos negali būti panaudotos pagalbiniam apvaisinimui, taip pat kai jas naudojant kyla didelė rizika perduoti ligą, sukeliančią didelę negalią (Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 str. 7 d.).
Donorystė tokiu atveju yra atsakas į konkrečią medicininę problemą – poros negali pasirinkti donorinių gametų dėl kitų nei medicininės priežasčių. Vienišos moters atveju donorinės spermos poreikį lemia ne vyro gametų patologija, o vyro nebuvimas. Nors būta pastangų nevaisingumo sąvoką išplėsti taip, kad ji apimtų ir negalėjimą susilaukti vaikų dėl socialinių priežasčių, vadinamojo „socialinio nevaisingumo“ Pasaulio sveikatos organizacija nepripažįsta klinikine nevaisingumo diagnoze.
2020 m. PSO specialiai patvirtino, kad jos klinikinė nevaisingumo apibrėžtis nebuvo pakeista. Vadinamasis „socialinis nevaisingumas“ nėra medicininė indikacija pagalbiniam apvaisinimui, todėl nepatenka į Konstitucinio Teismo suformuluoto objektyvaus medicininio poreikio kriterijaus taikymo lauką. Vienišos moters atveju donorinės gametos spręstų ne jos medicininę nevaisingumo priežastį, o atskirą socialinio pobūdžio problemą, dėl kurios Konstitucinis Teismas nepasisakė.
Kitas klausimas, likęs už Konstitucinio Teismo analizės ribų, – vaiko interesų pirmumo principas. Beje, jo analizės buvo galima pagrįstai tikėtis ir vertinant porų situaciją – kaip pažymėjo suinteresuoto asmens Seimo atstovai, ankstesnis teisinis reguliavimas rėmėsi pirmiausia vaiko interesų vertinimu. Šio principo analizė ypač svarbi kalbant apie vienišas moteris, kurių donorystės būdu gimę vaikai patektų į situaciją, kurioje iš anksto numatoma, kad vaikas neturės teisinio ir socialinio tėvo.
Poveikio vaiko interesams nevertinimas pagalbinio apvaisinimo kontekste kritikuotinas, turint omenyje ir tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, ir paties Konstitucinio Teismo doktriną vaiko interesų pirmumo principo tema (žr. 2019 m. lapkričio 8 d. ir 2024 m. gegužės 20 d. nutarimus). Įgyvendindamas Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymų leidėjas negali jo vertinti izoliuotai nuo konstitucinės doktrinos visumos, įskaitant doktriną dėl vaiko interesų pirmumo principo, kuris taikomas ir priimant įstatymus bei kitus teisės aktus.
Nors būta pastangų nevaisingumo sąvoką išplėsti taip, kad ji apimtų ir negalėjimą susilaukti vaikų dėl socialinių priežasčių, vadinamojo „socialinio nevaisingumo“ Pasaulio sveikatos organizacija nepripažįsta klinikine nevaisingumo diagnoze.
Tai ypač aktualu reguliuojant pagalbinį apvaisinimą, kurio siekiamas rezultatas yra naujo teisės subjekto – vaiko – atsiradimas, juolab kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7 straipsnis kiekvienam vaikui įtvirtina prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną. Konstitucinio Teismo tyla dėl vaiko interesų sustiprina išvadą, kad 2025 m. balandžio 10 d. nutarime nebuvo atlikta konstitucinė analizė, būtina vienišų moterų donorinio apvaisinimo modeliui pagrįsti ar atmesti. Kita vertus, šiai konkrečiai išvadai vaiko interesų nevertinimas nėra lemiamas: pasirinkęs tokią argumentavimo logiką, Teismas vis tiek nepaliko pagrindo vienišų moterų donorinį apvaisinimą kildinti iš šio nutarimo.
Beje, Teismo nutarimas neužkerta kelio įstatymų leidėjui nustatyti racionalius kriterijus, leidžiančius įvertinti santuokos ar partnerystės nesudariusių porų santykių stabilumą. Toks reikalavimas galėtų būti pateisinamas siekiu tinkamai atsižvelgti į būsimo vaiko interesus. Juolab kad, įgyvendindamas vieną Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas negali pažeisti kitų Konstitucijos nuostatų ir joje įtvirtintų prigimtinių vaiko teisių.
Pernelyg platus Teismo suformuluoto kriterijaus aiškinimas kelia dar vieną problemą. Jeigu iš objektyvaus medicininio poreikio kriterijaus būtų kildinama valstybės pareiga padėti pašalinti ir socialines kliūtis susilaukti vaikų, reikėtų klausti, kodėl tokia logika turėtų būti taikoma tik moterims. Juolab kad Konstitucinis Teismas nutarime kalba ne apie vienišas moteris – šią sąvoką vartoja pareiškėjai, – o apskritai apie „vienišus asmenis“.
Nuosekliai plėtojant tokį aiškinimą, analogiškas klausimas galėtų kilti ir dėl vienišo vyro, kuris dėl objektyvių medicininių priežasčių, pavyzdžiui, obstrukcinės azoospermijos, negali susilaukti genetinio vaiko lytinių santykių būdu: ar valstybės pareiga užtikrinti jam pagalbinio apvaisinimo paslaugų prieinamumą turėtų apimti ir teisinių sąlygų, be kurių toks reprodukcinis projektas neįmanomas, sudarymą, įskaitant surogacijos įteisinimą? Šis klausimas nėra vien teorinis – surogacijos įteisinimas Lietuvoje jau buvo svarstytas 2021 m., o reprodukcinių technologijų plėtra leidžia manyti, kad diskusija dėl surogacijos teisinio reguliavimo ateityje gali atsinaujinti.
Apibendrinant, 2025 m. balandžio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinei daliai įgyvendinti pakanka panaikinti formalias kliūtis, susijusias su šeiminės padėties įregistravimu, vyro ir moters poroms, kurioms egzistuoja objektyvus medicininis pagalbinio apvaisinimo poreikis. Teismo suformuluotas objektyvaus medicininio poreikio kriterijus savaime nepagrindžia donorinių gametų naudojimo tais atvejais, kai jų poreikį lemia kitos lyties partnerio nebuvimas.
Todėl įstatymo pakeitimo projekto autoriai – vienišų moterų apvaisinimo šalininkai – neturėtų sudaryti visuomenei įspūdžio, kad jų siūlomas pagalbinio apvaisinimo modelis yra tiesioginė ir neišvengiama 2025 m. balandžio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmė.
