Socialdemokratų Vyriausybės pristatytas beveik 770 mln. eurų vertės šeimos politikos paketas iš pirmo žvilgsnio atrodo vertas dėmesio. Įvardytos devynios priemonės: didesnės vaiko priežiūros išmokos, pagalba būstui, vaikų užimtumo krepšelis, nemokamas maitinimas mokyklose, didesnės būsimos pensijos vaikus auginantiems tėvams. Pagaliau pripažįstama, kad vaikų auginimas šeimai kainuoja ne tik pirmuosius dvejus jų gyvenimo metus.
Tačiau vertinant šį paketą demografiniu, gimstamumo požiūriu, svarbiausias klausimas turėtų būti ne tik tai, kiek pinigų valstybė išleis šeimoms, bet ir kiek šios priemonės realiai paskatins šeimas susilaukti pirmo, antro ar trečio vaiko.
Šiuo požiūriu vaizdas gerokai prieštaringesnis.
Didesnės vaiko priežiūros išmokos, kurioms numatoma 123,6 mln. eurų, yra gera priemonė. Vaiko gimimas neturi reikšti staigaus šeimos pajamų kritimo. Tai mažina vieną svarbių ekonominių kliūčių apsisprendžiant dėl vaikų. Lygiai taip pat gera priemonė yra apie 110 mln. eurų kainuosiantis vaikų priežiūros ir užimtumo krepšelis. Galimybė apmokėti auklę, pailgintos dienos grupę ar stovyklą padeda derinti darbą ir šeimą.
Tačiau ir čia lieka esminė problema. Demografiniu požiūriu parama negali būti vienoda ir nepriklausyti nuo vaikų skaičiaus. Vieną vaiką auginančios šeimos ir šeimos, svarstančios apie trečiąjį, ekonominė situacija daug kuo skiriasi. Jeigu valstybė iš tikrųjų nori didesnio gimstamumo, paramos sistema turi aiškiai skatinti ne tik pirmo, bet ir antro bei ypač trečio vaiko gimimą.
Parama būstui, kuriai numatoma 67 mln. eurų, yra gera ir reikalinga priemonė. Tačiau jos svarbą reikėtų vertinti dar plačiau. Būstas yra vienas stipriausių praktinių veiksnių planuojant šeimą. Jauna pora gali norėti vaikų, tačiau sprendimą jų susilaukti gali atidėti vien todėl, kad neturi stabilaus ir pakankamo būsto.
Dar svarbiau tai, kad viena iš kertinių gimstamumo politikos krypčių turėtų būti sudaryti sąlygas pirmojo vaiko susilaukti kuo anksčiau, o ne tada, kai biologinis laikas jau pradeda riboti galimybes turėti antrą ar trečią vaiką. Būstui numatoma skirti suma, palyginti su 5–10 klasių mokinių nemokamam maitinimui numatomais pinigais, yra kone šešis kartus mažesnė – tai tikrai neadekvačiai mažai.
Būstas yra vienas stipriausių praktinių veiksnių planuojant šeimą.
Čia būstas tampa ne antraeile socialine pagalba, o tiesiogine demografinės politikos priemone. Kuo ilgiau jauna pora laukia nuosavo ar pakankamai stabilaus būsto, tuo vėliau gimsta pirmasis vaikas ir tuo mažiau lieka laiko susilaukti antro ar trečio. Todėl būsto politika jaunoms šeimoms turėtų būti viena svarbiausių visos demografinės strategijos dalių, o ne tik viena iš devynių tarpusavyje lygiaverčių priemonių.
Pensinių teisių didinimas vaiką prižiūrintiems tėvams už maždaug 50 mln. eurų yra vidutinio demografinio poveikio, bet teisinga priemonė – valstybė neturėtų senatvėje dar kartą bausti žmogaus už tai, kad jis dalį darbinio gyvenimo skyrė vaikų auginimui. „Sodros“ sistema neišgyvens, jei gimstamumas išliks toks žemas, todėl, matyt, vertėtų šią priemonę sustiprinti ir įteisinti principą: kuo daugiau vaikų užauginai, tuo lengviau bus senatvėje.
100 proc. mokama ligos išmoka slaugant vaiką yra naudinga šeimos saugumui, tačiau gimstamumo požiūriu jos poveikis būtų nepakankamas. Vargu ar šeima apsispręs dėl trečio vaiko vien todėl, kad ligos atveju gaus 100 proc., o ne 85 proc. pajamų. Vienkartinė 148 eurų išmoka pasirengti mokyklai demografiniu požiūriu yra dar silpnesnė – socialinės paramos prasme ji gali būti naudinga, tačiau apsisprendimui turėti vaikų beveik neturės svaresnės įtakos.
Didžiausias klausimas kyla dėl 375,9 mln. eurų, numatytų nemokamam 5–10 klasių mokinių maitinimui. Tai beveik pusė viso paketo. Ši priemonė gali sumažinti šeimų išlaidas, socialinę atskirtį, pagerinti vaikų mitybą. Tačiau demografiniu požiūriu jos poveikis yra labai menkas. Žmogus apsisprendžia susilaukti vaiko maždaug vienu ar pusantro dešimtmečio anksčiau, nei tas vaikas ateina į 5–10 klasę. Todėl beveik pusę viso paketo skirti priemonei, kuri sprendimą dėl vaiko gimimo veikia tik labai netiesiogiai, reiškia supainioti socialinę politiką su demografine.
Grįžtančių emigrantų šeimų parama gali būti gera repatriacijos politika. Nors gimstamumo problemos ji neišsprendžia, tačiau leidžia spręsti demografinės krizės problemas trumpuoju laikotarpiu, nes vaikai, dėl kurių šeima gauna paramą, dažniausiai jau yra gimę. Tai gali didinti Lietuvos gyventojų skaičių, tačiau tai nėra tas pats, kas didinti gimstamumą. Beje, ir tam numatyta 8 mln. eurų suma yra gana simbolinė.
Taigi iš maždaug 768 mln. eurų tik maždaug 300–350 mln. skiriama priemonėms, kurios gana tiesiogiai veikia šeimos sprendimą dėl vaikų – pajamų apsaugai, vaikų priežiūrai, būstui ir iš dalies pensinėms garantijoms. Didžiausia išlaidų eilutė su pačiu apsisprendimu susilaukti vaikų susijusi menkai.
Tačiau pati didžiausia šio paketo spraga yra dar gilesnė.
Demografinę krizę pirmiausia reikia spręsti kultūriniu ir vertybiniu lygmeniu. Socialinės priemonės gali paskatinti, palengvinti, sumažinti ekonominę riziką. Tačiau jos negali pakeisti visuomenės, kurioje šeimos kūrimas vis labiau atidedamas, bevaikystė tampa vis labiau normalizuojama, santuoka ir ilgalaikis įsipareigojimas silpnėja, o vaikas neretai pradedamas suvokti kaip individualios laisvės ar karjeros ribojimas. Motinystė ir tėvystė turi tapti svarbesnės už karjerą, motinos turėtų, kaip ir anksčiau būdavo, pirmiausia pradėti klausti savo sūnų: „Kada ženysies, vaike?“, o ne kuo norėsi „išgarsėti“ šiame gyvenime.
Todėl viena svarbiausių gimstamumo skatinimo politikos užduočių yra ne tik finansuoti, bet ir įtikinti jaunus žmones norėti šeimos ir vaikų. Reikia visuomenėje vėl aiškiai sakyti, kad šeima nėra nesėkmė karjeros prasme ir nėra kliūtis asmeninei savirealizacijai, o valstybė turi padaryti viską, kad taip ir būtų.
Socialinės priemonės gali paskatinti, palengvinti, sumažinti ekonominę riziką. Tačiau jos negali pakeisti visuomenės, kurioje šeimos kūrimas vis labiau atidedamas, bevaikystė tampa vis labiau normalizuojama, santuoka ir ilgalaikis įsipareigojimas silpnėja, o vaikas neretai pradedamas suvokti kaip individualios laisvės ar karjeros ribojimas.
Priešingai – šeima yra didesnis ir ilgaamžiškesnis gėris negu vien profesinė sėkmė ar sukauptas turtas.
Karjera vieną dieną baigiasi. Pareigos, titulai ir didžioji dalis sukaupto turto galiausiai praranda savo reikšmę. O tavo vaikai ir anūkai lieka. Jie yra ne tik asmeninis žmogaus tęstinumas, bet ir visuomenės tęstinumas.
Tai nereiškia, kad reikia niekinti darbą, mokslą ar profesinius pasiekimus. Tačiau valstybė ir viešoji kultūra turi nustoti siųsti jaunam žmogui žinią, kad pirmiausia reikia „viską pasiekti“, įsitvirtinti, sukaupti turtą, padaryti karjerą ir tik tada, jeigu dar liks biologinio laiko, galvoti apie vaikus.
Demografiškai tai yra pražūtinga seka.
Jeigu pirmasis vaikas gimsta vis vėliau, net šeima, kuri iš principo norėtų dviejų ar trijų vaikų, gali fiziškai nebespėti šio noro įgyvendinti. Todėl ankstesnis pirmojo vaiko gimimas turi tapti vienu kertinių demografinės politikos tikslų.
Tam neužtenka išmokų. Reikia būsto prieinamumo, stabilumo darbo rinkoje, šeimai palankios švietimo ir viešosios kultūros, taip pat aiškios visuomeninės žinios, kad šeima ir vaikai nėra gyvenimo planų pabaiga – jie yra vienas svarbiausių gyvenimo planų.
Būtent todėl ekonominės priemonės yra būtinos, bet jos yra tik antroji demografinės politikos linija. Pirmoji turėtų būti šeimai, santuokai, tėvystei ir motinystei palanki kultūrinė aplinka. Jei pati visuomenė nebesuvokia vaikų ir šeimos kaip vertybės, jokios išmokos savaime nepadarys demografinio lūžio.
Dar viena didelė spraga pateiktoje programoje – mokesčių politika. Ji turėtų būti sprendžiama ne po socialinių programų, o bent jau kartu su jomis, o kai kuriais atvejais net pirmiau.
Šiandien valstybė iš šeimos pirmiausia paima mokesčius, o paskui dalį jų grąžina išmokomis, kompensacijomis ir įvairiais krepšeliais. Tokia sistema didina priklausomybę nuo administracinio perskirstymo ir silpnina pačios šeimos atsakomybę.
Principas turėtų būti priešingas: palikti vaikų turinčioms šeimoms daugiau jų pačių uždirbtų pinigų ir grąžinti joms teisę bei atsakomybę spręsti, kaip tuos pinigus naudoti vaikams auginti.
Tai galėtų reikšti realias GPM lengvatas už vaikus, neapmokestinamųjų pajamų didėjimą priklausomai nuo vaikų skaičiaus, šeimos apmokestinimą vertinant ne tik vieno asmens, bet ir visos šeimos pajamas, didesnes lengvatas antram, trečiam ir paskesniems vaikams.
Tokia politika turi ir vertybinę prasmę. Ji sako šeimai: valstybė ne tik dalija pašalpas – ji pripažįsta, kad augindami vaikus jūs atliekate visuomenei svarbų darbą ir todėl dalį savo uždirbtų pinigų turite teisę pasilikti patys. Ji pripažįsta, kad pati valstybė yra išlaikoma šeimų darbu ir noru ją stiprinti.
Būtent šio principo LSDP pakete labiausiai trūksta.
Trūksta ir aiškios antrojo bei trečiojo vaiko politikos. Kaip jau matyti iš pačios paketo struktūros, paramos priemonės beveik nediferencijuojamos pagal vaikų eiliškumą. Tačiau šeimai, jau auginančiai du vaikus, klausimas dažnai yra labai konkretus: ar turėsime pakankamai vietos, pajamų, laiko ir saugumo trečiajam?
Todėl reikėtų ne abstrakčios „paramos šeimoms“, o konkrečios antrojo ir trečiojo vaiko ekonomikos – mokesčių, būsto, paskolų, pensinių teisių, vaikų priežiūros ir kitų išlaidų sistemos, kurioje kiekvienas papildomas vaikas neproporcingai nedidintų šeimos ekonominės naštos, o būtų aiškiai remiamas.
Ir pagaliau būtinas aiškus rezultato kriterijus. Kiek papildomų vaikų dėl 770 mln. eurų paketo turėtų gimti? Koks gimstamumo tikslas 2030 ar 2035 metais? Jeigu tokio rodiklio nėra, po penkerių metų bus galima suskaičiuoti išleistus milijonus, tačiau nebus galima pasakyti, ar Lietuvoje dėl jų gimė daugiau vaikų.
Todėl bendras vertinimas būtų paprastas. LSDP pakete yra nemažai gerų socialinių priemonių, keletas gerų demografinių priemonių, dalis priemonių turi tik vidutinį ar nepakankamą poveikį gimstamumui, o kai kurios demografiniu požiūriu beveik neduoda naudos.
Tačiau pagrindinė problema – ne atskirų priemonių kokybė.
Gerų socialinių priemonių suma dar nėra demografinė strategija.
Demografinė strategija prasideda nuo vertybinio apsisprendimo, kad šeima, santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikų gimimas yra valstybės ateities pagrindas. Kartu ji turi padėti jaunam žmogui ne atidėti šeimos kūrimą iki neapibrėžtos ateities, bet turėti realias sąlygas šeimą kurti anksčiau.
Tik po to eina ekonominės paskatos, būstas, socialinė apsauga ir paslaugos.
O ekonominėje dalyje valstybė pirmiausia turėtų ne sugalvoti, kaip dar daugiau pinigų paimti ir perskirstyti, bet atsakyti į paprastesnį klausimą: kiek daugiau savo pačių uždirbtų pinigų galime palikti šeimoms, kurios augina vaikus?
Nes kartu su pinigais joms grąžinama ir tai, kas šeimai ne mažiau svarbu – teisė ir atsakomybė pačiai spręsti, kaip auginti savo vaikus.
