Pranešimas skaitytas 2026 m. rugsėjo 3 d. Šiluvoje rengtoje nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Baimė ir drebėjimas: ant ko statysime Lietuvos ateitį. Šiluvos deklaraciją apmąstant“
„Kas yra tiesa?” — paklausė Pilotas. Tačiau lemtingas buvo ne šis klausimas, o kitas sakinys: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas.” Pilotas nesuklydo dėl fakto. Jis suskaičiavo kainą.
Atliepdama šios konferencijos temą noriu pasidalinti mintimis apie dvi baimes. Apie netiesos baimę ir apie tiesos baimę mūsų teisėkūroje. Iš pirmo žvilgsnio jos priešingos. Iš tikrųjų abi veda tuo pačiu keliu.
Pastaba: pranešime dalinuosi savo asmenine nuomone.
Apie netiesos baimę
Visos tironijos pasižymi laisvės sakyti tiesą varžymu. Tiesos sakymas galiausiai paskelbiamas nusikaltimu. Sovietinės okupacijos metais „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai už drąsą sakyti tiesą sumokėjo asmeninės laisvės kainą. Šiandien Rusijoje galima atsidurti kalėjime pasakius, kad vadinamoji specialioji karinė operacija iš tikrųjų yra karas ir agresija prieš kaimyninę tautą.
Draudimai sakyti tiesą visada prasideda nuo kovos su netiesa – deklaruojamas siekis apsaugoti visuomenę nuo melo. O naujos technologijos melo sklaidą pagreitino kaip niekada. Jeigu tiesa išlaisvina, tai melas, tapęs socialine, politine ar teisine norma, įkalina. Todėl bijoti netiesos yra ir žmogiška, ir pilietiška. Nenuostabu, kad ši baimė duoda pretekstą imtis griežtų teisinių priemonių: kontroliuoti informacijos sklaidą ir riboti žodžio laisvę.
Krikščioniška moralė byloja, kad kova už gėrį gali būti kovojama tik gėrio ginklais. Roberto Bolto pjesėje apie Tomą Morą yra dialogas su jaunuoju Roperiu, pasirengusiu kovoti su blogiu bet kokia kaina. Roperis sako: aš iškirsčiau kiekvieną Anglijos įstatymą, kad tik pasiekčiau velnią. Moras atsako: „O kai paskutinis įstatymas bus nukirstas ir velnias atsisuks į tave — kur pasislėpsi? Ši šalis tankiai apsodinta įstatymais. Ir jeigu juos iškirsi — ar tikrai manai, kad išstovėsi vėjyje, kuris tada pakils?„
Šios istorijos moralas paprastas. Kovodamas su velniu velnio ginklais jo nenugalėsi. Tik tapsi dar labiau pažeidžiamas.
Šventasis Raštas primena, kad velnias yra melo — taigi ir visokios dezinformacijos — tėvas. Bet būtent todėl, gindami tiesą, neturime pasiduoti pagundai ginti ją būdais, kuriuos naudoja tie, kurie tiesos nekenčia.
Informacinės gynybos įstatymų paketas
Lietuvos Seime ginantis nuo geopolitinių grėsmių ir siekiant užkardyti Kremliaus propagandą, svarstomas informacinės gynybos įstatymų paketas. Jame interneto platformoms bei individualiems asmenims numatoma administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už dezinformacijos skleidimą.
Iniciatyvos tikslas teisingas. Norima apsaugoti gyventojus nuo piktybiškai skleidžiamo melo.
Tačiau įstatymų pakete dezinformacijos sąvoka yra išplauta: ji siejama su „įtaka rinkimams, viešajai tvarkai ar kitiems svarbiems visuomenės interesams“, taip pat numatomas draudimas kurti ir skelbti įvairias informacijos rūšis, pavyzdžiui, „informaciją, kuria iškraipomi moksliniai duomenys“. Ribojimai gali būti taikomi ne tik faktams, bet ir nuomonei.
Teisėje tai nėra smulkmenos. Pavojus kyla tada, kai sąvokos, skirtos kovoti su piktybiškai skleidžiamu melu, tampa pakankamai plačios, kad apimtų ir pasaulėžiūrinį ginčą. Jeigu teisėje nebelieka aiškios ribos tarp priešiškos informacinės operacijos ir politinės kritikos, tarp faktinio teiginio ir nuomonės, valstybė artėja prie tiesos administravimo.
Čia verta grįžti prie „Kronikos“. Jos leidėjai ir platintojai buvo teisiami pagal Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 68 straipsnį už antitarybinę agitaciją ir propagandą.
Sovietinės BK formuluotės nestebina tol, kol neperskaitome jų šalia šiandieninių.
Aš neteigiu, kad Informacinės gynybos paketą rengę politikai siekia to paties. Aš noriu pasakyti, kad teisės norma gyvena ilgiau už savo autorių ketinimus.
DSA: viešosios erdvės architektūra
Analogiškas tendencijas matome ir tarptautinėje erdvėje. Ryškiausias pavyzdys —Europos Sąjungos Skaitmeninių paslaugų aktas (Digital Servise Act), DSA.
Pagal DSA labai didelės interneto platformos ne tik turi šalinti neteisėtą turinį, bet taip pat privalo vertinti vadinamąsias sistemines rizikas — neigiamą poveikį pagrindinėms teisėms, pilietiniam diskursui, rinkimams, viešajam saugumui. Taigi reguliavimo objektu tampa ne vien pasisakymas, bet ir jo sklaidos sąlygos.
Dvidešimtojo amžiaus cenzūrą buvo lengva atpažinti: uždraudžiama knyga, neleidžiama paskelbti straipsnio. Skaitmeninė erdvė veikia kitaip. Turinį galima palikti — bet pakeitus algoritmą parašytas žodis beveik nieko nepasiekia. Žmogui telieka susitaikyti: matyt, parašiau nesąmonę, kuri niekam neįdomi.
Pavojus kyla tada, kai sąvokos, skirtos kovoti su piktybiškai skleidžiamu melu, tampa pakankamai plačios, kad apimtų ir pasaulėžiūrinį ginčą.
JAV filosofas Johnas Rosenthalis tai vadina antros kartos cenzūra: ribojamas ne tik turinys, bet ir jo matomumas.
Todėl nebeužtenka klausti, ar jums leidžiama kalbėti. Visiems leidžiama. Klausimas, kas nusprendžia, kas bus matoma, ir pagal kokius kriterijus.
Šiandien valstybė nebūtinai pati turi laikyti redaktoriaus pieštuką: ji nustato rizikos kategorijas ir sankcijas, o konkrečius sprendimus palieka platformoms. Kuo abstraktesnė kategorija, tuo daugiau lemia platformos diskrecija — o gręsiant didžiulėms sankcijoms platformai apsimoka atsargumas, kurį Rosenthalis apibūdina formule in dubio pro deleo: kai abejoji, trink. Sistema klysta laisvės sąskaita.
Visa tai nereiškia, kad teisė turi pasitraukti iš skaitmeninės erdvės. Teisė privalo saugoti žmogų nuo rimtos žalos. Bet teisėje svarbus ne tik legitimus tikslas — lygiai taip pat svarbu priemonės tinkamumas, būtinumas ir proporcingumas.
Evangelijoje tarnai pastebi rauges tarp kviečių ir siūlo šeimininkui tai, kas atrodo akivaizdu: leisk mums eiti ir jas išrauti. Šeimininkas atsako: „Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių.„
Šiandien mums siūloma ravėjimo operacija viešojoje erdvėje. Klausimas, ne tas, ar dezinformacija yra raugė. Klausimas — ar mūsų įrankiai pakankamai tikslūs, kad, ją raudami, neišrautume ir tiesos?
Galiausiai tai net ne teisinis klausimas. Jis antropologinis. Demokratinė viešoji erdvė remiasi prielaida, kad pilietis yra moralinis ir politinis subjektas, gebantis vertinti, abejoti, klysti, keisti nuomonę ir ginčytis. Žmogaus orumas reikalauja ne vien apsaugoti žmogų — jis reikalauja ir tam tikro pasitikėjimo bei pagarbos.
Prieš kurį laiką vienoje konferencijoje arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kalbėjo, kad turime naudoti argumento jėgą, o ne jėgos argumentą. Jei pasiduosime pagundai ginti tiesą jėgos argumentu — įstatymo ir valstybės aparato galia — rizikuojame patys tapti priešybe to, ką giname.
Apie tiesos baimę
Iki šiol kalbėjau apie baimę, kad žmonės išgirs netiesą. Dabar kalbėsiu apie baimę pripažinti tiesą.
Nors tiesa žmogaus egzistencijai reikalinga kaip oras, visuomenės ir politikos gyvenime nuolat susiduriame su paradoksu: tiesa bijoma vadovautis. Kodėl taip atsitinka, paaiškina Anderseno pasaka „Nauji karaliaus drabužiai“.
Pasakos esmė ne ta, kad karalius buvo nuogas. Ji apie tai, kodėl suaugusieji tylėjo, nors matė. Sukčiai iš anksto nustatė reputacinę kainą: audeklo nemato tik kvailas arba savo pareigoms netinkamas žmogus. Nuo tos akimirkos tylėjimas tapo protingas, o melas – socialiai racionalus.
Šiandien užtenka iš anksto pasakyti, kad tam tikros pozicijos laikosi tie, kurie nesivadovauja mokslu, skleidžia neapykantą, kelia grėsmę demokratijai… Viešai suabejoti tokių asmenybių tinkamumu eiti pareigas. O toliau baimė susitvarko pati.
Teisėkūroje tai virsta eklektika, kuri yra bejėgė. Štai pavyzdys.
Suminiam gimstamumo rodikliui nukritus iki vieneto, visos politinės jėgos pagaliau suprato, jog demografinę situaciją būtina gerinti. Prioritetas įtrauktas į visus strateginius dokumentus.
Tačiau iš Šeimos stiprinimo įstatymo išbraukiamas vyro ir moters, motinystės ir tėvystės papildomumo principas. O siekiant pagerinti gimstamumą suteikiama teisė pagalbinio apvaisinimo būdu vaikų susilaukti vienišoms moterims. Taip įgyvendinamas Konstitucinio Teismo nutarimas, pagal kurį, regis, tarp santuokinių šeimų ir vienišų moterų objektyvių skirtumų nėra. Kitaip tariant, neturi reikšmės, ar vaikas turi tėtį. Tačiau tuo pat metu valstybė imasi priemonių bausti tėčius, kurie vengia išlaikyti savo vaikus: iš alimentų nemokančių asmenų siekiama atimti vairavimo teises, medžioklės ir žvejybos leidimus.
Deklaruojame siekį gerinti gimstamumą — bet viešai bijome pripažinti tiesą. Vaikai gimsta iš vyro ir moters. Kiekvienas vaikas turi tėtį ir mamą. Vaikui reikia stabilios tėčio ir mamos šeimos. Santuokose gimsta daugiau vaikų nei kitose gyvenimo situacijose.
Valstybė vengia pripažinti tiesą, nuo kurios priklauso mūsų Tautos likimas.
Žmogaus gyvybė, orumas, šeima, santuoka ir kiti Šiluvos deklaracijoje vardijami pamatiniai gėriai paprastai neneigiami tiesiogiai. Jie nutylimi, peraiškinami, įvelkami į naują teisinį rūbą. Ir neretai jų pavadinimai pradedami naudoti prieš jų pačių esmę.
Kad viena šeimos samprata įsitvirtintų kaip savaime suprantama, alternatyvi turi būti iš jos palaipsniui išstumiama. Nebūtinai uždraudžiant — pakanka delegitimizuoti, kad sprendimų priėmėjai bijotų ją viešai pripažinti.
Tuomet tiesos ignoravimas gundo „maža kaina” už patogaus status quo išsaugojimą.
Tačiau kiekvieną kartą, kai atsisakome mokėti kainą už tiesą, mokėsime kainą už jos ignoravimo pasekmes.
Pabaigai
Taigi vienoje pusėje — baimė, kad žmonės išgirs netiesą. Kitoje — baimė pripažinti tiesą. Ir į abi mes vis dažniau atsakome jėgos argumentais, kurie skirti ne įtikinti, o sankcionuoti.
Bet jėgos argumentai atneša tai, ko turėtume bijoti dar labiau.
Turėtume bijoti valstybės, kuri administruoja tiesą. Turėtume bijoti skaitmeninės erdvės, kurioje sklinda vienas naratyvas. Turėtume bijoti visuomenės, kuri nebeatpažįsta cenzūros. Ir turėtume bijoti politikų, kurie bijo įvardyti tiesą.
Todėl žodžio laisvė tarp Šiluvos deklaracijoje vardijamų gėrių užima ypatingą vietą. Tai sąlyga, leidžianti visus kitus gėrius viešai įvardyti, paaiškinti ir apginti.
Anderseno pasakoje sukčiai nepateikė nė vieno įrodymo, kad audeklas egzistuoja. Jie tik nustatė socialinę kainą kiekvienam, kuris pasakys tai, ką mato. Jie nepaneigė tiesos — jie padarė jos ištarimą pavojingą.
Argumento jėga veikia priešingai. Ji nesiskolina autoriteto iš institucijos, sankcijos, gėdos ar algoritmo. Ji kyla iš faktų, loginio nuoseklumo ir gebėjimo atsakyti į kritiką.
Demokratinėje valstybėje jėga turi saugoti erdvę argumentui, o ne užimti argumento vietą.
Ir čia grįžtu ten, kur pradėjau. „Kronikos” pavyzdys duoda mums svarbiausią pamoką: tik nebijodami mokėti kainos už tiesą galime būti laisvi.
Pilotas kainą suskaičiavo ir tiesos nepasirinko. Mes (ir mūsų vaikai) tą kainą sumokėsime bet kuriuo atveju. Klausimas tik, už ką — už drąsą ar už baimę. Už tiesą ar tiesos ignoravimą. Antroji visada būna didesnė.
