Vaikams augant keičiasi ir žvilgsnis į motinystę – tai, kas kasdienybėje atrodė kaip nuovargis, rūpesčiai ir nesibaigiantys darbai, vėliau atsiskleidžia kaip vienas prasmingiausių gyvenimo laikotarpių. Savo feisbuko paskyroje daugiavaikė mama ir profesinę karjerą padarusi Kristina Zamarytė-Sakavičienė svarsto apie motinystės vertę ir ragina visuomenę iš naujo įvertinti motinos pašaukimą, kuris, pasak jos, šiuolaikinėje kultūroje pernelyg dažnai nustelbiamas karjeros, savirealizacijos ir viešojo gyvenimo idealų.
Kai vaikai paaugo, kai jiems vis mažiau manęs reikia, kai pati, atrodo, gyvenime jau viską turiu – nuostabią šeimą, įdomų darbą, prasmingą veiklą, fantastiškus draugus, galimybę kalbėti ir būti girdimai – supratau vieną labai paprastą dalyką.
Laimingiausias žmogus pasaulyje yra susivėlusi, pavargusi, dėmėtu chalatu apsirengusi mama.
Nes mama GALI.
Mama gali savo kūne, po savo plakančia širdimi, išnešioti naują, gyvą žmogų.
Mama gali jį padovanoti pasauliui.
Mama gali 24 valandas per parą būti su pačiu mieliausiu žmogumi – rūpintis, nešioti, maitinti, migdyti, raminti, guosti, prausti, rengti, saugoti, nerimauti, juoktis, verkti ir vėl keltis.
Mama gali ištverti tiek, kad pati negali patikėti.
Aš būnu mama ir stebiuosi, kiek daug ji gali pakelti, padaryti, iškęsti. Atrodo, kad mama – ne aš. Aš pati tiek negalėčiau.
Bet mama gali.
Taip, ji pavargusi. Taip, jai skauda nugarą. Taip, ji kartais nori penkių minučių tylos, o gauna penkis naujus klausimus, du išlietos arbatos puodelius ir vieną isteriją dėl neteisingai nulupto banano.
Bet nuovargis iš atminties kažkaip keistai išnyksta. Skausmas pasitraukia. Nerimas ištirpsta.
Ir mama laiminga.
Nes ji gali mylėti stipriausiai. O ši meilė visada abipusė.
Šiandien mums daug kalbama apie moters įgalinimą. Apie karjerą, savirealizaciją, nepriklausomybę, statusą, matomumą, įtaką. Visa tai svarbu.
Aš pati nesu prieš moters dalyvavimą viešajame gyvenime. Priešingai – moterys gali labai daug.
Bet yra viena galia, apie kurią mūsų kultūra tyli.
Galia dovanoti gyvybę.
Galia auginti žmogų.
Galia būti tuo pirmuoju pasauliu, kuriame mažas vaikas sužino, kad yra mylimas.
Ir man atrodo, kad mes padarėme didelę klaidą, kai pradėjome menkinti tai, kas yra didingiausia.
Kai mamą namuose pavadinome „sėdinčia prie puodų“.
Kai daugiavaikę šeimą pradėjome laikyti nepakeliama našta.
Kai moteriai įteigėme, kad svarbiausi dalykai vyksta kažkur kitur – biuruose, posėdžių salėse, ekranuose, scenoje, politikoje, karjeroje.
O ne ten, kur mažas žmogus pirmą kartą ištaria „mama“.
Mamai nereikia ieškoti gyvenimo prasmės.
Prasmė čiauška, krykštauja arba klykia glėbyje.
Mama prasmę laiko savo rankose… Ir čia ne graži metafora.
Čia yra labai konkreti tikrovė, kurią supranti tik tada, kai vieną dieną vaikai paauga. Kai jie jau patys užsiriša batus. Kai vis rečiau prašosi ant kelių. Kai tavo glėbys, kuris kažkada buvo visas jų pasaulis, pamažu tampa tik viena iš daugelio vietų, į kurią jie dar sugrįžta.
Tada supranti, kad tie sunkiausi metai buvo patys pilniausi.
Kad ta pavargusi mama, kuriai atrodė, jog ji nieko nespėja, iš tikrųjų darė svarbiausią darbą pasaulyje.
Kad ji nešvaistė laiko. Ji augino žmogų. Naują žmogų su visu jo neaprėpiamu gyvenimu.
Ne projektą. Ne produktą. Ne CV eilutę. Ne politinį sprendimą. Ne socialinių tinklų įrašą.
Žmogų.
Ir kai dabar matau jauną mamą, kuri stumia vežimą, tempia pirkinių maišą, viena ranka laiko telefoną, kita – vaiką, trečia, kurios fiziškai nėra, bet mamos ją kažkaip turi, dar bando sutvarkyti visą pasaulį, man norisi ne duoti patarimą.
Norisi pasakyti: tai brangiausias laikas gyvenime.
Ir noriu, kad valstybė, kultūra, politika, žiniasklaida ir mes patys prisimintume – nėra prasmingesnio pašaukimo nei dovanoti gyvybę ir auginti žmogų.
Kai visuomenė gerbia mamas, ji gerbia savo ateitį.
Noriu, kad mergaitės augtų girdėdamos ne tik tai, kad jos gali tapti vadovėmis, politikėmis, mokslininkėmis ar verslininkėmis.
Jos turi girdėti ir tai, kad gali tapti mamomis – ir kad tai nėra mažiau. Tai nėra atsarginis planas. Tai nėra „neišnaudotas potencialas“.
Tai yra viena aukščiausių žmogaus gyvenimo viršūnių. Tai gražiausias gyvenimo nuotykis.
Ir vienintelis dalykas, kurį šioje žemėje verta idealizuoti taip, kaip motinystę, yra tėvystė.
Nes tėtis irgi gali stebuklingai daug.
