Į savo sostinę
Kai kokioje nors padoresnėje kompanijoje kalba pasisuka apie Vilnių ir kitus juokingus dalykus, turiu iš anksto paruoštą vaidybos etiudą: reikšmingai patylėjęs vožiu garsiai, kad mano sostinė yra Ryga. Visi prityla ir sužiūra klausiamais žvilgsniais. Tu ką? Vilniaus nemyli?
Pagalvokite patys. Kai augau Mažeikiuose iki Rygos buvo 120 km, o iki Vilniaus 300 su viršum. Kas anuomet buvo ir dabar (truputį) liko mano sostinė? Suprantama – Ryga. Periodiškai išsiplėšiu laiko iš darbų audeklo, sėdu į traukinį ir išvykstu savo vaikystės sostinėn. Solo, nes vykstu namo. Tai sentimentų ir prisiminimų perpildytas vaikystės ir jaunystės miestas.
Ryga – tai senstelėjusi, įnoringa moteris. Ji augina kates, daug rūko, jos namuose ir kieme betvarkė, bet spintose ir rūsiuose slypi lobiai apie kuriuos net nenutuokia gretimai gyvenantys, tvarkingai gyvatvores apsikarpantys kaimynai. Jie mano, kad pagyvenusi panelė Ryga yra trenkta, tačiau patys iki šiol neatėjo prie jos kiemo vartų su pasiūlymu išgerti arbatos.
Myliu tą senę. Nes ji myli mane.
Architektūra
Ryga yra vienintelis Miestas (iš didžiosios raidės) Baltijos šalyse. Vilnius ar Talinas neprilygsta savo aukščiu, išplanavimu ir užmoju. Tai miesteliai. Apie Art Nouveau stiliaus namus galima pasiskaityti pačiam, tačiau Ryga savyje slepia ir kitų, ne menkesnių, lobių.
Nebuvusiems, suprantama, pirmiausiai rekomenduoju nugriebti „architektūrinę grietinėlę“ ir pamatyti nuostabią gėlių motyvų, išraiškingų kaukių ir rafinuotos geometrinės formų fasadų pynę. Centre kur eitum – visur grožis.
Šį kartą mano tikslas buvo kitas: iš Art Nouveau „košės“ išrankioti nacionalinio romanticizmo ir medinės architektūros pastatų „razinas“. Latviai, kaip ir mes, iškovoję nepriklausomybę laužė galvą kas iš tiesų yra latviškoji architektūra. Ir pristatė kaimiškas trobas primenančių daugiaaukščių keistenybių, kurios ir žavi, ir atstumia vienu metu. Tai toks viduramžiškos pilies, kaimiškos trobos ir dar nesusiformavusio modernistinio požiūrio į architektūrą mišinys. Kaune tokio stiliaus „trobų“ yra vos dvi. Regis, lietuvių architektai greičiau susiprotėjo, kad bandyti mūru ir betonu atkartoti medinę pirkią yra totali nesąmonė.
Jei norisi pailsėt nuo mūro, rekomenduoju vykti į miesto Grizinkalns, Sarkandaugava ir Kipsala rajonus. Ten apstu medinės architektūros. Ir ji čia daugiaaukštė, ne tokia kaimietiška kaip Vilniaus Žvėryne ar Kauno Žaliakalnyje.
Nuostabiausia Rygoje yra tai, kad valkataudamas aiškiai supranti, kad ji yra graži ir bjauri vienu metu.
Muzika ir visa kita
Kultūros centras „M/Darbnīca“ – tai gerų vyksmų kompleksas. Čia hipsteriaujantys, o ir solidesni kultūros adoruotojai visada ras ką veikti. Vakarop nuėjau kultūrintis. Puiku tai, kad latviai sumąstė (o mes dar ne iki galo), kad stokojant kultūros „vartotojų“ tikslinga ne konkuruoti, o vienytis.
Įžengiu į buvusio dvaro teritoriją primenantį pastatų kompleksą. Visur skamba muzika, tačiau… skirtinga. Vienur girdžiu sunkųjį roką, dar kitur skamba bumčikas, o trečiur – kur man ir vieta – linguoja svingo melodija. Visa tai primena Lukiškių kalėjimo atgaivinimo bandymus, bet viena yra, kai meno įvykius „gamini“ kalėjime, o visai kas kita – kai dvare (iš tiesų tai istorinė „Fon Stricka Villa“).
„M jazz club“ prieangyje regiu dailius žmones. Jausmas lyg ateitum pas kažką į namus. Komodos, baldai, kažkokie staliukai ir džiazo „namiškiai“. Drąsiai sakau – pas mus tokių vietų nėra. Vi-sai. Lietuvoje vyksta nuostabiausi festivaliai ir su jais sietini jam session‘ai, tačiau tai progos, išimtys, o tikrojo džiazo gyvenimo nėra. Tiksliau, jis vyksta, tik jame sukasi ribotas kiekis žmonių.
Čia kitaip. Klubas atviras kiekvieną savaitės dieną, vyksta jam session‘ai, renkasi padori publika. Ketvirtadienio vakare priskaičiavau apie keturiasdešimt džiazuotojų.
Panaši situacija ir su kitokios muzikos klubais. Naktiniais. Jei tau apie penkiasdešimt metų ir vis dar ilgiesi pajudėjimo ne pagal tautinę muziką – kur eiti? Vilniaus klubuose tik putlialūpės barbės ir nusmuktkelniai kenai, Kaune normalaus naktinio klubo tiesiog nėra.
Rygoje kitaip. Neminėsiu pavadinimų, bet yra pora vietų, kur vyrai su švarkais, moterys be suplyšusių džinsų, o fone skamba dutūkstantųjų muzika. Liaudis neįkyri, nes čia renkasi tie, kurių nebekamuoja hormonų audros. Net vienas nuėjęs jautiesi ramiai, saugiai ir linksmai.
Įspėjimas: apie 70 proc. repertuaro yra vakarietiška muzika, dar groja latviška, tačiau pasigirsta ir rusiški kūriniai. Pirmą pusvalandį raitosi ausys, paskui pripranti.
Žmonės
Kai keliauji vienas, pasiilgsti žmonių. Tada susigalvoji prie ko nors „prisikabinti“. Kabinėjimąsi pradėjau nuo žavios damos, kurią sutikau džiazo klube besėdinčią prie gretimo staliuko. Įsikalbėjome. Kiek supratau, tai moteris, kuriai dirbti nereikia, nes turi turtingą vyrą. Intelektuali, keliaujanti, besidominti džiazo kultūra. Išskirtinis bruožas – kai pradedi kalbėti apie Latviją, ji atšlija, susinepatogina. Ne, tai ne Latvijos rusė, o latvė. Žiauriai nepatiko toks požiūris į savo valstybę.
Nepasakysi, kad jis pakito bendraujant su vietos ruse, kuri gimusi ir augusi Rygoje. Kalboje nuolat praslysdavo „jie“, suprask, latviai ir „mes“, esantieji šalia. Pagalvojau, kad tai galėtų būti rimtos mokslinės studijos tema: kaip ir su kuo save tapatina tie Latvijos rusai, kurie gimė, augo ir augs Latvijoje? Juk nereikia būti itin protingu, kad suvoktum jog atsibastę tikrieji rusai okupantai iš Rygos nepaliktų akmens ant akmens.
Kokius saviidentifikacijos ramsčius suranda rusai, kurie nenori okupacijos iš tikrosios rusijos, tačiau tuo pat metu atmeta latviškąjį identitetą? Regis, tuo reikės užsiimti kitos kelionės metu.
Laukiu traukinio į Vilnių. Šiurpstu matydamas betvarkę stotyje. Ant bėgių primėtyta šiukšlių, peronų danga medinė, bet suvis kiečiausiai atrodė žmonių vaikščiojimas per bėgius. Prieš traukinį! Bandžiau įsivaizduoti kažką panašaus Lietuvoje – nepavyko. Fantazija neišneša.
Įlipu į traukinį. Vėl sausakimšas. Palydovė sako, kad šitie traukiniai yra pamėgti užsieniečių, kurie nori aplankyti visas Baltijos šalių sostines vienu ypu. Mano vieta – šalia keturiasdešimtmečio vyro, kuris nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. Ant jo kaklo matau ištatuiruotą JAV vėliavą. Iš karto suprantu, kad kelionė neprailgs, nes šalia – redneck‘as.
Užkuriam pokalbių mašineriją. Jis – fermeris iš Oklahomos, vyksta į Marijampolę ieškoti savo prosenelės atminties ženklų, toks pusiau trampistas, krikščionis ir visų latinosų nemegėjas. Keturių valandų kelionė dingsta laike. Išlipdamas nuo kuprinės nuplėšiu Lietuvos vėliavėlę ir padovanoju. Tas net susigraudina.
Graudu ir man. Myliu senę Rygą. Ji man visuomet dosni. Priima kaip anūką ir dovanoja geriausius žmones. Paldies.
