Rugpjūčio 15-ąją Katalikų Bažnyčia švenčia vieną svarbiausių Marijai skirtų iškilmių – Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų, Lietuvoje nuo seno vadinamą Žoline. Šią dieną tikintieji išpažįsta tikėjimą, kad Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, Dievo buvo paimta su kūnu ir siela į dangaus garbę.
Ši šventė kalba ne tik apie išskirtinį Marijos vaidmenį išganymo istorijoje. Jos centre – krikščioniška viltis, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi, o Kristaus prisikėlimas atveria kelią į amžinąjį gyvenimą.
Nuo senosios tradicijos iki Bažnyčios dogmos
Naujajame Testamente apie paskutines Marijos žemiškojo gyvenimo dienas nekalbama. Vis dėlto pirmųjų amžių krikščionys, pagerbdami kankinius ir kitus šventuosius jų mirties – gimimo dangui – dieną, ilgainiui pradėjo ypatingai minėti ir Jėzaus Motinos žemiškojo gyvenimo pabaigą.
Rytų krikščionybėje susiformavo Marijos Užmigimo tradicija. Tikėta, kad Marijos gyvenimo pabaiga buvo ypatinga: Dievas neleido jos kūnui likti mirties valdžioje, bet paėmė ją su kūnu ir siela į dangaus šlovę.
Šimtmečius gyvavusį Bažnyčios tikėjimą 1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII apaštališkojoje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“ paskelbė tikėjimo dogma.
Joje teigiama, kad Nekaltoji Dievo Motina Marija, „baigusi savo žemiškojo gyvenimo kelią, su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę“.
Taigi Marijos Ėmimas į dangų nėra vien pamaldi legenda ar liaudiškojo pamaldumo tradicija – tai oficiali Katalikų Bažnyčios tikėjimo tiesa.
Ėmimas į dangų ir Žengimas į dangų – ne tas pats
Marijos Ėmimas į dangų neretai gretinamas su Kristaus Žengimu į dangų. Abiem atvejais kalbama apie dangiškąją garbę, tačiau tarp šių įvykių yra esminis skirtumas.
Kristus kaip prisikėlęs Viešpats žengia į dangų savo dieviška galia. Marija pati savęs į dangų nepaima – ją paima Dievas.
Tai atspindi ir lotyniškų sąvokų skirtumas. Kristaus Žengimą į dangų nusakantis žodis ascensio siejamas su kilimu, žengimu aukštyn, o Marijos Ėmimą į dangų nusakantis assumptio – su paėmimu. Taigi pabrėžiama Dievo iniciatyva.
Marijoje iš anksto išsipildo tai, kas, krikščionių tikėjimu, laikų pabaigoje skirta visiems išgelbėtiesiems. Ji tampa tarsi pirmuoju ženklu žmogaus likimo, kurį atvėrė Kristaus prisikėlimas.
Kodėl švenčiama rugpjūčio 15-ąją?
Marijos Ėmimo į dangų šventės šaknys glūdi Rytų krikščionybėje. Jos pradžia siejama su Jeruzale, nors tiksliai nustatyti, kada pradėta ją švęsti, nėra lengva.
Viena tradicija rugpjūčio 15-osios datą sieja su V amžiuje netoli Jeruzalės Marijai skirtos bažnyčios pašventinimu. Kita – su VI amžiuje Getsemanėje, vietoje, kuri tradiciškai laikyta Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigos vieta, pastatytos šventovės dedikacija.
Senoji tradicija pasakojo, kad Marija buvo palaidota netoli Jeruzalės, Juozapato, arba Kedrono, slėnyje, tačiau jos kapas vėliau rastas tuščias.
Bizantijos imperatoriaus Mauricijaus valdymo laikais VI–VII amžių sandūroje Marijos Užmigimo šventė rugpjūčio 15-ąją buvo išplėsta visoje imperijoje. Rytų krikščionybėje ji tapo viena svarbiausių liturginių metų švenčių.
Vakaruose ši tradicija įsitvirtino kiek vėliau. Romoje VII amžiaus pabaigoje ji jau buvo švenčiama, o jos įvedimas paprastai siejamas su sirų kilmės popiežiumi Sergijumi I.
Ilgą laiką Romoje iškilmę lydėjo naktinė procesija. Kai kuriose Europos vietovėse prieš ją buvo pasninkaujama, o pati šventė siejama su pirmojo derliaus ir žolynų laiminimu.
Marija – žmogui pažadėtos ateities ženklas
Marijos Ėmimo į dangų iškilmės prasmė neapsiriboja pačios Marijos pagerbimu. Bažnyčios liturgijoje ji parodoma kaip žmogus, kuriame jau visiškai išsipildė Kristaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį.
Marija yra su Dievu ne vien savo siela – išaukštintas ir jos kūnas. Taip pabrėžiama krikščioniška žmogaus samprata: Dievui svarbi visa žmogaus būtis, ne tik jo siela.
Tai, kas įvyko Marijai, krikščionims tampa jų pačių būsimojo prisikėlimo ženklu. Ji pirmoji pasiekė tą pilnatvę, į kurią Kristus kviečia visą žmoniją.
Todėl rugpjūčio 15-osios iškilmė pirmiausia yra vilties šventė. Žvelgdami į Mariją tikintieji regi pažadą, kad mirtis nėra paskutinis žmogaus gyvenimo žodis.
Marijos „taip“, pakeitęs pasaulį
Marijos gyvenimo esmę galima sutalpinti į jos atsakymą Dievui – „taip“. Priimdama Dievo kvietimą tapti Jėzaus Motina, ji patikėjo Dievu ir leido Jam veikti savo gyvenime.
Šis pasitikėjimas lydėjo ją nuo Apreiškimo iki Kristaus kryžiaus.
Rugpjūčio 15-osios Mišių Evangelijoje skaitomas pasakojimas apie Marijos apsilankymą pas giminaitę Elžbietą. Jame skamba ir garsioji Marijos giesmė „Magnificat“: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.“
Šios Evangelijos ištraukos žodžiai tapo svarbia krikščioniškosios maldos dalimi. Elžbietos sveikinimo žodžiai skamba maldoje „Sveika, Marija“, o „Magnificat“ kasdien meldžiamas Bažnyčios Valandų liturgijoje.
Šventė, kviečianti išeiti
Rugpjūčio 15-oji nuo seno yra ir piligrimystės diena. Visoje Europoje tikintieji renkasi Marijos šventovėse, dalyvauja procesijose, meldžiasi Rožinį ir prašo Dievo Motinos užtarimo.
Lietuvoje ši iškilmė įgijo savitą Žolinės vardą ir glaudžiai susipynė su žemdirbiška kultūra. Į bažnyčias tradiciškai nešami lauko ir darželio žolynai, gėlės, vaistažolės, javų varpos bei kitos derliaus gėrybės. Jų palaiminimas primena ne tik padėką už žemės vaisius, bet ir visos kūrinijos pašaukimą būti perkeistai Dievo.
Tačiau už visų papročių išlieka pagrindinė iškilmės žinia: Marija jau yra ten, kur, krikščionių tikėjimu, kviečiamas kiekvienas žmogus. Jos Ėmimas į dangų liudija, kad Kristaus prisikėlimas nėra vien praeities įvykis – tai pažadas ir žmogaus ateičiai.
