Kartais blogis pasirodo taip brutaliai, kad bet koks mėginimas jį paaiškinti ima skambėti beveik nepadoriai.
Lenkijos piligrimų autobuso nelaimė, per kurią žuvo žmonės, grįžę iš Medžiugorjės yra būtent toks atvejis. Žmonės vyko į piligrimystę, meldėsi, šventė Žolinę, o kelionė namo daliai jų baigėsi mirtimi. Kiti sunkiai sužeisti kovoja dėl gyvybės.
Štai Kolumbijoje gamtos stichija griauna ne tik žmonių namus, bet ir bažnyčias. Dar kitur krikščionys persekiojami būtent dėl savo tikėjimo. Tad nei maldos namai, nei piligrimystė, nei pats tikėjimas, regis, nesukuria apsauginio skydo nuo nelaimės.
Nori nenori kiekvienam kyla prieštaringiausių minčių ir jausmų. Kad ir kas būtume – įsitikinę krikščionys, agnostikai ar paprasčiausi Dievo ieškotojai, tokių įvykių akivaizdoje susiduriame su vienu seniausių egzistencinių klausimų: kodėl kenčia nekalti, tikintys žmonės? Kaip Dievas, jeigu jis yra geras ir visagalis, leidžia tokioms blogybėms įvykti?
Juk žmogui natūralu tikėtis, kad gėris turėtų būti atlyginamas, o blogis – baudžiamas. Dar stipresnė ši nuojauta religiniame gyvenime: jeigu žmogus meldžiasi, vyksta į piligrimystę, pasitiki Dievu, argi neturėtų būti bent kiek labiau apsaugotas?
Evangelijoje pagal Luką aptinkame stulbinamai panašią situaciją. Jėzui pranešama apie galilėjiečius, kuriuos nužudė Pilotas. Pats Jėzus primena dar vieną tragediją – aštuoniolika žmonių, kuriuos užgriuvo Siloamo bokštas.
Jo atsakymas svarbus pirmiausia tuo, ko Jėzus nepasako, o jis nesako, kad žuvusieji nusipelnė savo likimo. Priešingai: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums!“ (plg. Lk 13, 2–3) Tas pats pasakoma ir apie Siloamo bokšto aukas.
Tai vienas stipriausių krikščioniškų atsakymų į nelaimės problemą: tragedija nėra įrodymas, kad jos auka buvo blogesnė už kitus. Todėl ir žuvusių piligrimų atveju krikščionybė neleidžia sakyti: jie nepakankamai meldėsi, jų tikėjimas buvo per silpnas arba Dievas juos nubaudė. Evangelija tokią aritmetiką atmeta.
Tačiau tada klausimas tampa dar sunkesnis: jeigu tai ne bausmė, kodėl Dievas nelaimės nesustabdė?
Čia slypi svarbus apologetinis argumentas, kuris kartais pamirštamas. Krikščionybė niekada nežadėjo, kad tikintysis bus apsaugotas nuo fizinio blogio. Priešingai – pačiame krikščioniškos žinios centre regimas ne stebuklingai nuo kančios išgelbėtas žmogus, bet nukryžiuotas Kristus.
Jeigu krikščioniškas tikėjimas reikštų, kad Dievas savo žmones būtinai apsaugo nuo nelaimingų atsitikimų, ligų, smurto ir mirties, pirmasis tokio principo paneigimas būtų pats Jėzus. Nekaltasis nebuvo apsaugotas nuo kančios. Taip pat apaštalai nebuvo apsaugoti nuo persekiojimų, o kankiniai – nuo mirties.
Todėl piligrimo žūtis savaime nepaneigia krikščioniškojo Dievo. Ji paneigtų nebent tokį Dievo vaizdinį, pagal kurį tikėjimas yra draudimo polisas nuo nelaimių, tačiau jo Evangelija nežada.
Krikščionybė niekada nežadėjo, kad tikintysis bus apsaugotas nuo fizinio blogio.
Žinomas ir kitas klasikinis apologetinis argumentas. Dievas sukūrė pasaulį, turintį tikrą savarankiškumą ir pastovius dėsnius. Ugnis šildo, bet gali sudeginti, gravitacija leidžia mums stovėti ant žemės, tačiau krintantis kūnas gali užmušti. Tektoniniai procesai yra tos pačios planetos fizinės sandaros dalis, nors kartais sukelia katastrofiškus žemės drebėjimus. Žmogaus laisvė leidžia mylėti, tačiau ta pati laisvė gali būti panaudota persekioti ir žudyti.
Galima įsivaizduoti pasaulį, kuriame Dievas kiekvieną sekundę stebuklingai sustabdytų priežasties ir pasekmės ryšį: prieš susidūrimą sulaikytų automobilį, prieš griūtį sutvirtintų pastatą, pakeistų žemės plutos judėjimą, neleistų žmogui padaryti nusikaltimo.
Senovės graikų teatre, kai tragedijos siužetas tapdavo beveik neišsprendžiamas, specialiu mechanizmu į sceną būdavo nuleidžiamas dievą vaidinantis aktorius. Dievybė savo įsikišimu išspręsdavo konfliktą, kurio veikėjai patys nebegalėjo išspręsti.
Tačiau toks pasaulis jau nebebūtų tas pats nuoseklių gamtos dėsnių ir tikros žmogaus laisvės pasaulis. Jis taptų nuolatinių dieviškų intervencijų scena, kurioje niekada negalėtume žinoti, ar mūsų veiksmai sukels tikras pasekmes.
Šis argumentas nepaaiškina, kodėl žuvo būtent šis žmogus ir išgyveno kitas. Ir būtų žiauru stovint prie žuvusiojo karsto aiškinti jo artimiesiems gamtos dėsnių būtinybę. Tačiau jis parodo bent viena: blogio egzistavimas nėra loginis Dievo nebuvimo įrodymas.
Šv. Tomas Akvinietis blogio egzistavimą laikė vienu rimčiausių argumentų prieš Dievo buvimą. Krikščioniškoji tradicija mėgino į jį atsakyti teodicėja – parodyti, kaip gero ir visagalio Dievo egzistavimas gali būti suderinamas su pasaulyje esančiu blogiu.
Tačiau žmogaus kančios akivaizdoje net ir logiškai nepriekaištinga teodicėja gali pasirodyti bejėgė. Gedinčio žmogaus nepaguosi formule, kad Dievas mato gėrį, kurio mes dar nematome.
Galbūt čia ir yra riba, kurią turi pripažinti krikščioniškoji apologetika. Ji gali parodyti, kad Dievo egzistavimas ir blogio egzistavimas nėra loginė prieštara, tačiau ji negali paaiškinti kiekvienos konkrečios ašaros.
Krikščionybės atsakymas galiausiai yra ne teorija, bet Kryžius.
Dievas nestebi kenčiančio pasaulio iš saugios metafizinės distancijos. Kristuje jis pats įžengia į žmogaus kančią. Jis patiria neteisingumą, smurtą, kūno skausmą, draugų išdavystę, apleistumą ir mirtį.
Ant kryžiaus pasigirsta vienas dramatiškiausių Šventojo Rašto klausimų: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Krikščionybė šio klausimo neištrina, o įdeda į paties Dievo Sūnaus lūpas.
Krikščionybės atsakymas galiausiai yra ne teorija, bet Kryžius.
Po Holokausto judaizmo teologijoje ypač aštriai iškilo Dievo tylos klausimas. Kaip kalbėti apie Sandoros Dievą po Aušvico? Ar žmogus turi teisę šaukti Dievui, protestuoti, klausti, kur jis buvo?
Biblinė tradicija rodo, kad turi. Jobas ginčijasi su Dievu. Psalmėse žmogus klausia, kodėl Viešpats slepia savo veidą. Izraelis tremtyje patiria apleistumą. Marija stovi po Sūnaus kryžiumi neturėdama racionalaus paaiškinimo tam, ką mato.
Dievo tyla nebūtinai reiškia Dievo nebuvimą. Kartais ši tyla tampa erdve, kurioje žmogus susitinka su netelpančiu į mūsų priežasties ir pasekmės schemas Dievu.
Todėl tikėjimas tragedijos akivaizdoje nėra gebėjimas pasakyti: „Aš žinau, kodėl tai įvyko.“ Kartais tikėjimas reiškia priešingą dalyką: „Aš nežinau, kodėl tai įvyko, tačiau atsisakau manyti, kad mirtis yra paskutinis žodis.“
Čia glūdi stipriausias krikščioniškas atsakymas į blogį. Krikščionybė neteigia, kad kiekviena nelaimė šiame gyvenime bus paaiškinta. Ji skelbia kai ką radikaliau – blogis neturi paskutinio žodžio.
Apaštalas Paulius kalba apie senąjį žmogų, nukryžiuotą kartu su Kristumi, kad būtų sunaikintas „nuodėmės kūnas“ (plg. Rom 6, 6). Nuodėmė nėra vien pavieniai blogi žmogaus poelgiai. Krikščioniškoje pasaulėžiūroje visas pasaulis yra sužeistas, paženklintas irimo, kančios ir mirties.
Į šią tikrovę įsmeigtas Kristaus kryžius.
Todėl krikščioniškoji viltis nėra rožinis optimizmas, kad viskas šiame pasaulyje baigsis gerai. Akivaizdu, kad ne viskas klojasi kaip per sviestą. Žmonės žūsta keliuose, miršta nuo ligų, tampa karo ir persekiojimų aukomis, stichijos griauna namus ir šventoves.
Apreiškimo knygos centre stovi paradoksalus vaizdinys – Avinėlis, kuris buvo užmuštas, tačiau stovi gyvas (plg. Apr 5). Krikščionybės atsakymas mirčiai yra ne jos paaiškinimas, bet prisikėlimas.
Todėl galutinis atsakymas į žuvusių piligrimų, persekiojamų krikščionių ar stichinių nelaimių aukų tragediją nėra: „Mes žinome, kodėl Dievas tai leido.“ Paprasčiausiai mes nežinome, negalime ir neturime žinoti.
Tačiau krikščionis gali tarti: jeigu Kristus prisikėlė, tada nė viena nekalto žmogaus kančia nėra paskutinis jo gyvenimo žodis.
Apreiškimo knyga baigiasi ne pasaulio kančios paaiškinimu, bet pažadu, kad Dievas apsigyvens su žmonėmis: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties“ (plg. Apr 21, 4).
Galbūt tai ir yra krikščioniškosios apologetikos riba bei stiprybė. Ji neturi atsakymo, kuris padarytų nekalto žmogaus mirtį suprantamą ar priimtiną. Ji skelbia Nukryžiuotąjį, kuris pats įžengė į mirtį, ir Prisikėlusįjį, kuris byloja, kad mirtis nėra galutinė žmogaus lemtis.
Todėl tragedijos akivaizdoje krikščionis gali ir verkti, ir klausti, ir net šaukti Dievui. Jam nereikia apsimesti, kad supranta, jam pakanka vilties, kad paskutinė ištarmė priklauso ne katastrofai, persekiotojui ar mirčiai, bet Avinėliui, kuris buvo užmuštas ir yra gyvas.
