1953 metų rugpjūtį kukliuose Sicilijos sutuoktinių namuose prasidėjo įvykiai, kurių atgarsis pasiekė visą katalikiškąjį pasaulį. Liudininkai pasakojo matę iš gipsinio Švč. Mergelės Marijos atvaizdo akių tekančias ašaras. Surinktą skystį ištyrusi komisija nustatė, kad jo sudėtis panaši į žmogaus ašarų, o Sicilijos vyskupai pripažino ašarojimo tikrumą.
Istorija prasidėjo Sirakūzuose, Via degli Orti di San Giorgio gatvės 11-ajame name. Čia gyveno jauna sutuoktinių pora – Angelo Iannuso ir Antonina Lucia Giusto. Virš jų lovos kabėjo vestuvių proga dovanotas emaliuoto gipso reljefas, vaizduojantis Nekaltąją Marijos Širdį.
Kaip pasakojama oficialioje Sirakūzų Ašarų Dievo Motinos šventovės istorijoje, pirmojo vaiko besilaukianti Antonina sunkiai išgyveno nėštumą: jai kartojosi regėjimo sutrikimai. Rugpjūčio 29-osios naktį moteris visiškai apako, o maždaug pusę devynių ryto regėjimas sugrįžo. Tuomet ji pastebėjo ašaras, tekančias Marijos atvaizdo veidu.
Žinia greitai pasklido. Į sutuoktinių namus ėmė rinktis žmonės, norintys pamatyti neįprastą reiškinį. Šventovės pateikiamais duomenimis, ašarojimas kartojosi nuo rugpjūčio 29-osios iki rugsėjo 1-osios. Rugpjūčio 30 dieną kino mėgėjui Nicolai Guarino pavyko jį užfiksuoti juostoje.
Vietos klebonas Giuseppe Bruno, gavęs kurijos leidimą, kreipėsi į medicinos specialistus. Rugsėjo 1 dieną į namus atvyko komisija, vadovaujama Michele Cassolos. Tyrimams buvo paimta maždaug vienas kubinis centimetras, arba vienas mililitras, iš atvaizdo akių tekėjusio skysčio.
Tyrėjai mėginį lygino su distiliuotu ir šaltinio vandeniu, fiziologiniu tirpalu ir suaugusiojo bei vaiko ašaromis. Buvo atliekamos cheminės mikroreakcijos, jų rezultatai stebimi mikroskopu. Ataskaitoje aprašytas natrio chloridas ir baltymų pėdsakai.
Rugsėjo 9 dieną pasirašytos išvados formuluotė buvo santūresnė už šiandien socialiniuose tinkluose pasirodančias antraštes. Tyrėjai nurodė, kad skysčio išvaizda, šarmingumas ir sudėtis leidžia jį laikyti analogiškos sudėties žmogaus ašarų sekretui. Ši išvada pateikiama ir šventovės leidinyje.
1953 metų gruodžio 12 dienos Sicilijos vyskupų pareiškime, pasirašytame Palermo arkivyskupo kardinolo Ernesto Ruffini, paskelbta, kad ašarojimo tikrumu abejoti negalima. Prieš priimdami sprendimą vyskupai išklausė Sirakūzų arkivyskupo Ettore Baranzini pranešimą ir išnagrinėjo liudijimų dokumentus.
Kaip primenama Vatikano Evangelizacijos dikasterijos paskelbtoje istorinėje apžvalgoje, vyskupai išreiškė viltį, kad šis įvykis paskatins atgailą ir sustiprins pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Jie taip pat paragino pastatyti šventovę įvykiui atminti.
Kitais metais apie Sirakūzus prabilo popiežius Pijus XII. 1954 metų spalio 17 dienos radijo kreipimesi jis uždavė klausimą: „Ar žmonės supras slėpiningą šių ašarų kalbą?“
Tame pačiame kreipimesi popiežius aiškiai pažymėjo, kad Šventasis Sostas tuomet dar nebuvo paskelbęs savo sprendimo dėl šio reiškinio, nors Sicilijos vyskupų pareiškimą priėmė su jauduliu. Ši aplinkybė padeda tiksliau suprasti bažnytinio pripažinimo istoriją.
Pijus XII taip pat paaiškino, kad Marija danguje yra amžinai laiminga ir nepatiria skausmo ar liūdesio, tačiau lieka mylinti ir gailestinga žmonijai. Ašarų ženklą jis siejo su motinišku rūpesčiu, nuodėmės sužeistu pasauliu ir kvietimu sugrįžti pas Dievą.
Praėjus daugiau kaip keturiems dešimtmečiams, 1994 metų lapkričio 6 dieną, šv. popiežius Jonas Paulius II Sirakūzuose iškilmingai dedikavo Ašarų Dievo Motinos šventovę. Tą dieną pasakytoje homilijoje jis Marijos ašaras aiškino kaip ženklą, liudijantį Motinos artumą Bažnyčiai ir pasauliui.
Popiežius kalbėjo apie skausmą dėl smurto, susipriešinimo, sunkumus patiriančių šeimų ir Dievo meilę atmetančių žmonių. Tačiau greta skausmo jis išskyrė maldą ir viltį: Marijos ašaros, jo aiškinimu, kviečia atsiverti Kristui ir patirti Dievo gailestingumą.
Taip Sirakūzų istorijos centre atsidūrė žmogaus atsakas į šį ženklą. Jonas Paulius II ragino, kad šventovė taptų vieta, kur kaltės prislėgti žmonės atrastų atleidimą, o kenčiantieji – paguodą ir viltį.
