JAV Portlando arkivyskupija Oregono valstijoje paragino tikinčiuosius per Mišiose kalbamą „Tėve mūsų“ maldą nekelti rankų ir nesusikibti jomis. Arkivyskupija aiškina, kad vadinamoji „orans“ laikysena liturgijoje būdinga kunigui, kai jis meldžiasi žmonių vardu.
Nors katalikų liturgija parapijose gana vienoda, tikinčiųjų laikysena per „Tėve mūsų“ skiriasi. Vieni meldžiasi pakeltomis rankomis arba susikimba jomis, o kiti to nedaro. Portlando arkivyskupija oficialioje instrukcijoje paragino nuo abiejų šių praktikų susilaikyti.
„Pastaraisiais dešimtmečiais kilo tam tikrų neaiškumų dėl to, ar pasauliečiai per Mišias kalbėdami Viešpaties maldą turėtų ištiesti ar pakelti rankas – ar net susikibti rankomis su kitais – taip, kaip tai daro kunigas“, – rašoma Portlando arkivyskupijos 2026 m. lapkričio Dieviškojo kulto biuletenyje.
„Nei Mišiose patarnaujantiems diakonams, nei pasauliečiams nenurodoma per „Tėve mūsų“ kelti ar ištiesti rankų. Tai liturginė laikysena, būdinga kunigui. Kai kunigas taip meldžiasi, jis meldžiasi žmonių vardu“, – tęsiama dokumente.
Rėmėsi Romos mišiolo nuostatomis
Savo poziciją arkivyskupija grindė keliais Bažnyčios dokumentais ir liturginėmis nuostatomis. Ji pirmiausia nurodė Bendruosius Romos mišiolo nuostatus (BRMN) – pagrindinį dokumentą, kuriame pateikiamos Mišių šventimo normos.
„Nors BRMN aiškiai nedraudžia pasauliečiams per „Tėve mūsų“ melstis „orans“ laikysena, juose pateikiamos gairės, kodėl pasauliečiai neturėtų jos laikytis, – teigiama pranešime. – Kai BRMN nurodoma ištiesti rankas, šis nurodymas visada skirtas kunigui – pagrindiniam celebrantui arba koncelebrantams.“
Arkivyskupija taip pat rėmėsi Vatikano II Susirinkimo Konstitucija apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“.
„Niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti“ (SC 22.3), – cituojamas dokumentas.
Arkivyskupija pažymi, kad BRMN 152 punkte būtent kunigui nurodoma kalbant Viešpaties maldą ištiesti rankas. Todėl, jos vertinimu, jei taip elgtųsi diakonai ar pasauliečiai, tai reikštų liturgiją papildyti tuo, kas joje nenumatyta.
Remiasi ir Kanonų teisės kodeksu
Portlando arkivyskupija savo poziciją grindžia ir Kanonų teisės kodeksu. Dokumente cituojamas 907 kanonas: „Švenčiant Eucharistiją, diakonams ir pasauliečiams neleidžiama kalbėti maldų, ypač Eucharistinės maldos, ar atlikti veiksmų, kurie yra būdingi kunigui.“
Arkivyskupija taip pat atkreipė dėmesį į liturginę tradiciją, gyvavusią iki 1970 m., kai buvo paskelbtas naujasis Romos mišiolas.
„Iki naujojo Romos mišiolo paskelbimo 1970 m. Viešpaties maldą kaip liturgijos dalį kalbėdavo tik kunigas ir, melsdamasis žmonių vardu, laikydavo rankas ištiestas. Nei 1970 m. Romos mišiole, nei Vatikano II Susirinkimo dokumentuose nėra nieko, kas rodytų, jog per Viešpaties maldą turėjo pasikeisti tikinčiųjų laikysena“, – rašoma instrukcijoje.
Iš kur kilo „orans“ laikysena?
„Orans“ – maldos laikysena ištiestomis arba pakeltomis rankomis – buvo paplitusi daugumoje senovės religijų. Katalikų liturgijoje taip meldžiasi kunigas, kai meldžiasi žmonių vardu.
Tokios laikysenos pavyzdžių galima rasti ir Šventajame Rašte. Vienas žinomiausių tokios maldos laikysenos pavyzdžių aprašytas Išėjimo knygos 17 skyriuje: Mozė per kovą su Amaleku laiko rankas pakeltas. Kol jo rankos pakeltos, izraelitai laimi, o kai jos nusvyra, ima pralaimėti.
Šios maldos laikysenos pavyzdžių taip pat galima rasti kai kuriose psalmėse ir Naujajame Testamente. „Orans“ laikysena vaizduojama ir ankstyvajame krikščioniškajame mene, taip pat katakombose.
