Dar prieš šimtmetį atrodė, kad mokslas netrukus paaiškins visas Visatos paslaptis. Didysis sprogimas dar nebuvo atrastas, DNR struktūra nebuvo žinoma, kvantinė fizika tik žengė pirmuosius žingsnius, o žmogaus smegenys daugeliui atrodė tiesiog itin sudėtinga biologinė mašina. Daugelis tikėjo, kad mokslo pažanga palaipsniui išstums religiją, nes kiekvienas naujas atradimas paliks vis mažiau vietos Dievo idėjai.
Tačiau XXI amžiuje situacija atrodo gerokai sudėtingesnė. Kosmologija atskleidė, kad Visata turėjo pradžią. Fizika parodė, jog jos fundamentaliosios konstantos yra neįtikėtinai tiksliai suderintos. Molekulinė biologija aptiko milžiniškus informacijos kiekius DNR molekulėje. Kvantinė mechanika sugriovė klasikinį materialistinį pasaulio vaizdą, parodydama, kad giliausiame tikrovės lygmenyje materija elgiasi visiškai kitaip, nei leidžia kasdienė patirtis. Tuo pat metu neuromokslas, nepaisant įspūdingos pažangos, vis dar negali paaiškinti vieno esminio reiškinio, kaip iš fizinių procesų smegenyse atsiranda sąmonė, savivoka ir subjektyvus žmogaus patyrimas.
Paradoksalu, tačiau kuo daugiau mokslas sužino apie Visatą, tuo daugiau atsiranda fundamentalių klausimų. Nobelio premijos laureatas Eugenas Vigneris šį paradoksą pavadino „nepaprastu matematikos veiksmingumu gamtos moksluose“, o Albertas Einšteinas stebėjosi, kad „pats nesuvokiamiausias dalykas Visatoje yra tai, kad ji yra suvokiama“. Kodėl Visata paklūsta matematikai? Kodėl egzistuoja gamtos dėsniai? Kodėl Visata apskritai yra pažini žmogaus protui?
Knyga, iš naujo kelianti amžiną diskusiją
Būtent šių klausimų sankirtoje atsiranda Prancūzijoje bestseleriu tapusi Mišelio Ivas Bolorė ir Olivjė Bonasi knyga „God, the science, the evidence“ („Dievas, mokslas, įrodymai“).
Per kelerius metus autoriai išanalizavo šimtus mokslinių publikacijų, konsultavosi su dešimtimis įvairių sričių mokslininkų ir sukūrė daugiau nei 500 puslapių veikalą, kuriame siekia parodyti, kad šiuolaikinis mokslas nebūtinai veda į ateizmą. Priešingai, jų nuomone, kai kurie didžiausi XX ir XXI amžiaus atradimai gali būti interpretuojami kaip racionalūs argumentai Kūrėjo hipotezės naudai.
Svarbu pabrėžti, kad knyga nėra religinis pamokslas ir nesiekia mokslu įrodyti Dievo egzistavimo. Autoriai veikiau kviečia permąstyti plačiai paplitusį įsitikinimą, jog mokslas savaime paneigia tikėjimą. Jų teigimu, tokios sritys kaip kosmologija, kvantinė fizika, molekulinė biologija, informacijos teorija, matematikos filosofija ir sąmonės tyrimai vis dažniau kelia klausimus, kurie peržengia vien empirinių mokslų ribas ir neišvengiamai veda prie filosofinių svarstymų apie tikrovės kilmę, tvarką ir prasmę.
Ar tai reiškia, kad mokslas priartėjo prie Dievo? Vienareikšmio atsakymo nėra. Tačiau akivaizdu viena, kad šiandien mokslas kelia daugiau fundamentalių klausimų nei bet kada anksčiau. Ir būtent ši intelektuali kelionė per kosmologiją, kvantinę fiziką, biologiją, matematiką, istoriją ir filosofiją sudaro pagrindinę Mišelio Ivaso Bolorė ir Olivjė Bonasi knygos ašį.
Ką atskleidžia kvantinė fizika ir sąmonės mįslė?
Nors Mišelis Ivas Bolorė ir Olivjė Bonasi knygoje „God, the science, the evidence“ daugiausia dėmesio skiriama kosmologijai ir molekulinei biologijai, šiandieninis dialogas tarp mokslo ir tikėjimo apima gerokai platesnį pažinimo lauką. Per pastarąjį šimtmetį kvantinės mechanikos ir neuromokslų pažanga pakeitė mūsų supratimą apie tikrovę. Jos ne tik pateikė naujų atsakymų, bet ir iškėlė klausimų, kurie iki šiol išlieka vieni giliausių šiuolaikiniame moksle.
Kvantinė fizika sugriovė klasikinį įsitikinimą, kad Visata yra tarsi milžiniškas mechanizmas, kurį galima visiškai paaiškinti deterministiniais dėsniais. Tuo tarpu sąmonės tyrimai atskleidė, jog net ir sparčiai tobulėjant neurologijai vis dar nežinome, kaip iš fizinių procesų smegenyse atsiranda subjektyvus žmogaus patyrimas – mintys, savimonė, meilė, kūryba ar moraliniai sprendimai.
Šios sritys neįrodo nei Dievo egzistavimo, nei Jo paneigia. Tačiau jos aiškiai parodo, kad tikrovė yra kur kas sudėtingesnė, nei įsivaizdavo XIX amžiaus materializmas. Kuo giliau mokslas skverbiasi į Visatos sandarą nuo elementariųjų dalelių iki žmogaus sąmonės, tuo dažniau susiduria su klausimais, kurie peržengia vien eksperimentinio mokslo ribas ir neišvengiamai pereina į filosofijos bei metafizikos sritį. Būtent todėl šiuolaikinėje diskusijoje apie mokslą ir tikėjimą vis dažniau kalbama ne apie jų priešpriešą, bet apie galimą dialogą.
Materijos dematerializacija
XIX amžiaus materializmas rėmėsi įsitikinimu, kad Visata yra milžiniškas mechanizmas, sudarytas iš kietų dalelių, judančių pagal griežtai deterministinius dėsnius. Jei būtų įmanoma tiksliai žinoti kiekvienos dalelės padėtį ir greitį, teoriškai būtų galima apskaičiuoti visą Visatos ateitį. Tokį pasaulio vaizdą XVIII amžiuje suformulavo prancūzų matematikas Džeimsas Džinsas, teigęs, kad pakankamai galingas protas galėtų numatyti visus ateities įvykius. Tokiai Visatai nereikėjo nei atsitiktinumo, nei laisvos valios, nei pirmosios priežasties, ji atrodė kaip milžiniškas savaime veikiantis laikrodis.
Tačiau XX amžiaus pradžioje gimusi kvantinė mechanika šį klasikinį pasaulio modelį iš esmės pakeitė. Verneris Heizenbergas, Ervinas Šrėdingeris, Maksas Bornas, Nilsas Boras, Polas Dirakas ir kiti kvantinės teorijos kūrėjai parodė, kad atominiame pasaulyje dalelės elgiasi ne kaip maži biliardo rutuliukai. Jų būsena aprašoma tikimybėmis, jos pasižymi banginėmis savybėmis, gali būti kvantiškai susietos net būdamos didžiuliais atstumais viena nuo kitos, o jų elgsena dažnai prieštarauja kasdieniam žmogaus intuicijos pasauliui.
Dar XX amžiaus pradžioje tapo aišku, kad atomas beveik visas sudarytas iš tuščios erdvės. Elektronai nesisuka aplink branduolį tarsi planetos aplink Saulę, jų padėtis nusakoma tik tikimybės debesimis. Šis atradimas iš esmės pakeitė pačią materijos sampratą. Tai, kas anksčiau atrodė tvirta ir vientisa, pasirodė esanti dinamiška kvantinių laukų sistema, kurioje klasikinės intuicijos nebeveikia.
Verneris Heizenbergas yra pastebėjęs: „Tai, ką stebime, nėra pati gamta, o gamta, atsiskleidžianti mūsų klausimų užduodamu būdu.“
Ši mintis pabrėžia vieną svarbiausių kvantinės fizikos pamokų, kad stebėjimas nėra visiškai neutralus procesas. Matuodami kvantinę sistemą, mes neišvengiamai su ja sąveikaujame.
Dažnai minima ir vadinamoji matavimo problema. Populiariojoje kultūroje ji neretai interpretuojama kaip „sąmonės poveikis materijai“, tačiau dauguma fizikų pabrėžia, kad kvantinėje mechanikoje stebėjimas pirmiausia reiškia fizinę sąveiką su matavimo prietaisu, o ne būtinai žmogaus sąmonę. Vis dėlto pats klausimas, kodėl kvantinė sistema matuojant pereina iš daugelio galimų būsenų į vieną konkrečią, iki šiol išlieka viena didžiausių teorinės fizikos paslapčių. Egzistuoja kelios konkuruojančios interpretacijos nuo Kopenhagos interpretacijos iki daugelio pasaulių hipotezės, tačiau nė viena jų kol kas nėra visuotinai pripažinta.
Britų fizikas ir astronomas seras Džeimsas Džinsas dar XX amžiaus pirmoje pusėje rašė: „Visata vis labiau panašėja ne į didžiulę mašiną, o į didžiulę mintį.“
Ši citata nėra kvantinės teorijos išvada ir neturėtų būti suprantama kaip mokslinis Dievo egzistavimo argumentas. Tačiau ji puikiai atspindi filosofinį įspūdį, kurį daugeliui mokslininkų paliko naujas pasaulio vaizdas. Visata pasirodė esanti kur kas mažiau mechaninė ir gerokai paslaptingesnė, nei manyta XIX amžiuje.
Neatsitiktinai vienas svarbiausių XX amžiaus fizikų Džonas Arčibaldas Vileris pasiūlė garsiąją idėją „It from bit“ – mintį, kad fizinės tikrovės pagrindas gali būti ne materija, o informacija. Panašiai Nobelio premijos laureatas Rodžeris Penrouzas yra ne kartą pabrėžęs, kad matematika, fizika ir sąmonė sudaro tris tarpusavyje glaudžiai susijusias paslaptis, kurių dabartinis mokslas dar nepajėgia iki galo paaiškinti.
Visa tai nereiškia, kad kvantinė fizika įrodo Dievo egzistavimą. Tačiau ji neabejotinai pakeitė XIX amžiaus materialistinį įsitikinimą, jog tikrovė yra visiškai paaiškinama kaip aklų dalelių judėjimas. Šiandien vis daugiau fizikų sutaria bent dėl vieno, kad giliausiame Visatos lygmenyje tikrovė yra kur kas sudėtingesnė ir paslaptingesnė, nei leido manyti klasikinė mechanika.
Sunkioji sąmonės problema
Dar didesnį galvosūkį šiuolaikiniam mokslui kelia ne Visatos ar gyvybės kilmė, o pats žmogus – tiksliau, jo sąmonė.
Mišelis Ivas Bolorė ir Olivjė Bonasi daug dėmesio skiria gyvybės atsiradimo problemai. Tačiau net jei vieną dieną mokslas iki galo paaiškintų, kaip iš cheminių junginių susiformavo pirmoji gyva ląstelė, liktų dar vienas, galbūt dar sudėtingesnis klausimas, kaip iš fizikinių ir cheminių procesų gimsta subjektyvus patyrimas.
Kodėl smegenų neuronų elektriniai impulsai virsta mintimis, prisiminimais, muzikos grožio pajauta ar meile? Kodėl matydami saulėlydį ne tik apdorojame informaciją, bet ir išgyvename grožį? Kaip iš materijos atsiranda tai, ką vadiname sąmone?
Australų filosofas Deividas Čalmersas šią problemą pavadino „sunkiąja sąmonės problema“ (The hard problem of consciousness). Jo teigimu, neuromokslas gali vis tiksliau paaiškinti smegenų veikimo mechanizmus, kaip perduodami nerviniai impulsai, kaip formuojasi prisiminimai ar priimami sprendimai. Tačiau visa tai dar neatsako į svarbiausią klausimą: kodėl apskritai egzistuoja vidinis patyrimas? Kodėl žmogus ne tik apdoroja informaciją, bet ir ją išgyvena?
Filosofas Tomas Nagelis šią problemą išreiškė klasikiniame straipsnyje „What is it like to be a bat?“, teigdamas, kad mokslas gali labai tiksliai aprašyti šikšnosparnio smegenų veiklą, tačiau niekada negali perteikti, ką reiškia būti šikšnosparniu. Kitaip tariant, objektyvus mokslinis aprašymas dar nepaaiškina subjektyvios patirties.
Nobelio premijos laureatas Rodžeris Penrouzas kartu su anesteziologu Stiuartas Hamerofas pasiūlė kontroversišką „Orch-OR“ teoriją, pagal kurią sąmonė gali būti susijusi su kvantiniais procesais neuronų mikrovamzdeliuose. Nors ši hipotezė tebėra diskusijų objektas ir nėra plačiai priimta, ji rodo, kad net aukščiausio lygio fizikai pripažįsta: dabartiniai neuromokslai dar neturi išsamaus sąmonės paaiškinimo.
Pats Rodžeris Penrouzas yra sakęs: „Nemanau, kad sąmonę galima paaiškinti vien šiandien žinomais skaičiavimo procesais.“
Panašios pozicijos laikosi ir žymus filosofas Džonas Serlas, kritikuojantis požiūrį, kad žmogaus protas tėra biologinis kompiuteris. Jo garsusis „Kinų kambario“ argumentas siekia parodyti, jog vien simbolių apdorojimas dar nereiškia supratimo ar sąmoningo patyrimo.
Pastaraisiais metais diskusiją dar labiau paaštrino dirbtinio intelekto pažanga. Didieji kalbos modeliai geba generuoti tekstus, programuoti ar spręsti sudėtingas užduotis, tačiau lieka atviras klausimas, ar jie iš tiesų patiria ką nors, ar tik apdoroja informaciją pagal sudėtingus algoritmus? Šis klausimas dar kartą primena, kad intelektas ir sąmonė nėra tapatūs dalykai.
Kai kurie filosofai, pavyzdžiui, Deividas Čalmersas, svarsto galimybę, jog sąmonė gali būti fundamentali Visatos savybė, panašiai kaip erdvė, laikas ar masė. Kiti laikosi griežtai natūralistinės pozicijos ir mano, kad ateityje neurologija pateiks visiškai materialistinį paaiškinimą. Dar kiti, tarp jų nemažai religijos filosofų ir teologų, šią paslaptį vertina kaip užuominą, jog žmogaus sąmonė negali būti redukuota vien į cheminių reakcijų visumą.
Šiandien mokslas neturi visuotinai pripažinto atsakymo. Tačiau būtent todėl sąmonės problema tampa viena įdomiausių šiuolaikinio dialogo tarp neuromokslų, filosofijos ir religijos temų. Jei kosmologija kelia klausimą, kodėl egzistuoja Visata, tai sąmonės tyrimai verčia klausti ne mažiau paslaptingo dalyko, kodėl egzistuoja subjektas, galintis tą Visatą pažinti ir apie ją mąstyti?
Matematika išrasta ar atrasta?
Straipsnyje jau minėtas Nobelio premijos laureatas Eugenas Vigneris savo garsiajame 1960 m. straipsnyje kalbėjo apie „nepaprastą matematikos veiksmingumą gamtos moksluose“ (The unreasonable Effectiveness of mathematics in the natural sciences). Šis paradoksas iki šiol laikomas vienu didžiausių mokslo filosofijos klausimų.
Kodėl abstraktūs matematiniai objektai, sukurti žmogaus prote, taip tiksliai aprašo fizinę tikrovę?
Kodėl Fibonačio seka atsikartoja saulėgrąžų sėklose, pušų kankorėžiuose, ananasuose ir galaktikų spiralėse? Kodėl skaičius π pasirodo ne tik geometrijoje, bet ir bangų sklidimo, kvantinės mechanikos, reliatyvumo teorijos bei statistinės fizikos lygtyse? Kodėl diferencialinės lygtys, sukurtos kaip grynai matematinės abstrakcijos, vėliau tampa tiksliais planetų judėjimo, elektromagnetinių laukų ar elementariųjų dalelių elgsenos modeliais?
Jeigu matematika būtų vien žmogaus išradimas, kodėl ji taip universaliai tinka Visatai? O jei ji yra ne išrasta, o atrasta, tuomet kur egzistuoja matematinės tiesos?
Šis klausimas žavėjo daugelį didžiųjų mokslininkų ir filosofų. XVII amžiaus astronomas Johanas Kepleris, tyrinėjęs planetų judėjimą, rašė: „Mokslas yra Dievo minčių mąstymas po Jo.“ Galilėjus savo ruožtu teigė: „Gamtos knyga parašyta matematikos kalba.“ Jam matematika buvo ne žmogaus susitarimų sistema, bet raktas į pačios tikrovės sandarą.
Panašiai mąstė ir Albertas Einšteinas, kuris stebėjosi: „Kaip gali būti, kad matematika yra žmogaus proto kūrinys, nepriklausomas nuo patirties – taip puikiai tinka tikrovės objektams?“ Šis paradoksas iki šiol neturi visuotinai priimto paaiškinimo.
Matematikas ir filosofas Rodžeris Penrouzas laikosi vadinamojo matematinio realizmo pozicijos. Jo nuomone, matematiniai objektai nėra žmogaus vaizduotės produktas – jie egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo mūsų, o matematikai juos atranda, panašiai kaip astronomai atranda naujas planetas. Rodžeris Penrouzas savo knygose ne kartą pabrėžė, kad trys didžiosios paslaptys – matematika, fizinis pasaulis ir žmogaus sąmonė yra tarpusavyje neatsiejamai susijusios.
Šią mintį savaip pratęsė ir britų matematikas Džonas Lenoksas, pastebėjęs: „Tai, kad Visata yra matematiškai suprantama, nėra savaime suprantamas faktas. Tai vienas didžiausių mokslo stebuklų.“
Žinoma, egzistuoja ir kitoks požiūris. Daugelis matematikų mano, kad matematika yra žmogaus sukurta simbolių sistema, kuri evoliucionavo todėl, kad pasirodė esanti itin veiksminga aprašant gamtą. Tačiau net ir šios pozicijos šalininkai pripažįsta, kad Eugeno Vignerio iškeltas klausimas tebėra atviras: kodėl žmogaus sukurta abstrakti kalba taip tiksliai atitinka Visatos struktūrą?
Šios diskusijos savaime neįrodo Dievo egzistavimo. Tačiau jos primena, kad racionali ir matematiškai pažini Visata nėra savaime suprantamas dalykas. Būtent šis Visatos racionalumas tapo modernaus mokslo prielaida ir iki šiol išlieka vienu stipriausių argumentų, skatinančių filosofus, fizikus ir teologus ieškoti gilesnio tikrovės pagrindo. Ar matematinė tvarka tėra atsitiktinumas, ar ji liudija apie gilesnį, racionalų Visatos pagrindą. Į šį klausimą mokslas vienareikšmio atsakymo kol kas nepateikia.
Ar mokslas gimė kovodamas su religija?
Vienas iš svarbiausių Mišelio Ivaso Bolorė ir Olivjė Bonasi knygos argumentų yra istorinis. Autoriai siekia paneigti plačiai paplitusį vadinamąjį „konflikto modelį“ – XIX amžiuje išpopuliarėjusią idėją, kad mokslas ir religija visada buvo nesutaikomi priešai. Šią sampratą ypač išgarsino Džono Viljamo Dreiperio ir Endriaus Diksono Vaito darbai, tačiau šiandien daugelis mokslo istorikų ją laiko pernelyg supaprastinta ir neatitinkančia istorinių faktų.
Tokie istorikai kaip Stanlis Jakis, Džonas Hedlis Brukas, Ronaldas Nambersas, Rodnis Starkas ar Harvardo universiteto astronomas Ovenas Gingerichas pabrėžia, kad moderniojo mokslo atsiradimas Europoje buvo glaudžiai susijęs su krikščioniškąja pasaulėžiūra. Tai nereiškia, kad Bažnyčios istorijoje nebuvo konfliktų ar klaidų, pakanka prisiminti Galilėjaus bylą. Tačiau šie epizodai buvo veikiau išimtys, o ne nuolatinis mokslo ir religijos santykių modelis.
Istorinis faktas išlieka tas, kad pirmosios Europos universitetų sistemos – Bolonijos, Paryžiaus, Oksfordo ar Kembridžo gimė viduramžių krikščioniškoje aplinkoje. Būtent universitetuose susiformavo sistemingo mokslinio tyrimo tradicija, o daugelis ankstyvųjų gamtos filosofų savo darbą laikė ne alternatyva tikėjimui, bet būdu geriau pažinti Kūrėjo sukurtą pasaulį.
Daugelis modernaus mokslo pradininkų buvo religingi žmonės. Mikalojus Kopernikas buvo kanauninkas, Johanas Kepleris savo astronominius tyrimus laikė bandymu suprasti Dievo sukurtą kosmoso harmoniją, Galilėjus tikėjo, kad tiek Šventasis Raštas, tiek gamta kyla iš to paties Autoriaus, Robertas Boilis finansavo Biblijos vertimus ir misionierišką veiklą, Blezas Paskalis buvo vienas ryškiausių krikščioniškosios filosofijos mąstytojų, o Izaokas Niutonas parašė daugiau darbų apie teologiją nei apie fiziką.
Johanas Kepleris yra palikęs vieną žymiausių mokslo istorijos minčių: „Pagrindinis visų gamtos tyrimų tikslas turėtų būti atrasti racionalią tvarką, kurią Dievas įspaudė į pasaulį ir kurią Jis mums atskleidė matematikos kalba.“
Panašiai mąstė ir Robertas Boilis, teigęs: „Tyrinėdamas gamtą jaučiuosi tarsi skaityčiau antrąją Dievo knygą.“
Harvardo universiteto astronomas ir mokslo istorikas Ovenas Gingerichas, daugelį metų tyrinėjęs Mikalojaus Koperniko ir Johano Keplerio palikimą, yra sakęs: „Man Visata nėra atsitiktinis chaoso produktas. Ji atrodo kaip prasmingas kūrinys.“
Britų istorikas Džonas Hedlis Brukas, vienas autoritetingiausių mokslo ir religijos santykių tyrėjų, pabrėžia, kad jų istorija nėra nei nuolatinio konflikto, nei nuolatinės harmonijos istorija. Ji gerokai sudėtingesnė – joje būta ir bendradarbiavimo, ir įtampos, ir abipusės įtakos. Todėl šiandien akademinėje istoriografijoje vis rečiau kalbama apie neišvengiamą mokslo ir religijos priešpriešą.
Mišelis Ivas Bolorė ir Olivjė Bonasi remiasi būtent šiuo platesniu istoriniu kontekstu. Jų teigimu, modernusis mokslas atsirado ne nepaisant tikėjimo, bet aplinkoje, kurioje buvo tikima, kad Visata yra racionaliai sutvarkyta, paklūsta universaliems dėsniams ir todėl gali būti pažinta žmogaus protu. Kitaip tariant, krikščioniškoji pasaulėžiūra suteikė ne tiek mokslinius atsakymus, kiek filosofines prielaidas, kurios skatino tikėti, jog gamta yra tvarkinga, pažini ir verta sistemingo tyrimo.
Tai, žinoma, nereiškia, kad visi didieji mokslininkai buvo tikintys ar kad mokslui būtinas religinis tikėjimas. Tačiau istorija rodo, jog modernusis mokslas ir krikščioniškoji pasaulėžiūra ilgą laiką vystėsi ne kaip neišvengiami priešai, o kaip glaudžiai susiję intelektinės Europos civilizacijos reiškiniai. Šis faktas kviečia atsargiau vertinti šiandien vis dar populiarų pasakojimą, esą mokslo pažanga savaime reiškia religijos nykimą.
Scientizmo ribos
Viena svarbiausių Mišelio Ivaso Bolorė ir Olivjė Bonasi knygos minčių – būtinybė aiškiai atskirti mokslą nuo scientizmo. Šios sąvokos dažnai painiojamos, nors iš tiesų reiškia skirtingus dalykus.
Mokslas yra vienas didžiausių žmonijos pažinimo laimėjimų. Jis remiasi stebėjimu, eksperimentu, matematiniu modeliavimu ir hipotezių tikrinimu. Būtent mokslas leido suprasti Visatos plėtimąsi, atrasti DNR struktūrą, sukurti antibiotikus, kosminius teleskopus ir kvantines technologijas.
Tačiau scientizmas nėra mokslas. Tai filosofinė pasaulėžiūra, teigianti, kad vienintelis tikras pažinimas yra tas, kurį galima gauti gamtamokslių metodais, o visa kita – filosofija, etika, religija ar estetika neturi objektyvios vertės.
Paradoksalu, tačiau pats šis teiginys negali būti moksliškai patikrintas. Nė vienas eksperimentas negali įrodyti, kad tik mokslas pateikia tikras žinias. Tai nėra fizikos ar biologijos išvada, tai filosofinė prielaida.
Vienas žymiausių mokslo filosofų Karlas Poperis yra pabrėžęs, kad pats mokslinis metodas remiasi filosofinėmis prielaidomis, pavyzdžiui, tikėjimu, jog pasaulis yra racionalus, kad gamtos dėsniai yra pastovūs ir kad žmogaus protas gali juos pažinti. Šių prielaidų neįmanoma įrodyti laboratorijoje, tačiau be jų pats mokslas negalėtų egzistuoti.
Britų matematikas ir Oksfordo universiteto profesorius Džonas Lenoksas yra taikliai pastebėjęs: „Mokslas yra puikus tarnas, bet prastas šeimininkas.“
Jo mintis paprasta – mokslas nepaprastai gerai atsako į klausimą kaip, tačiau ne visuomet gali atsakyti į klausimą kodėl.
Mokslas gali paaiškinti, kaip dega žvaigždės, kaip replikuojasi DNR, kaip vystosi galaktikos ar kaip neuronai perduoda elektrinius impulsus. Tačiau jis negali eksperimentiškai atsakyti, kodėl žmogaus gyvybė turi vertę, kodėl meilė yra gėris, kodėl grožis mus jaudina ar kodėl apskritai egzistuoja moralinės pareigos.
Šią ribą pripažino ir Albertas Einšteinas, sakydamas: „Mokslas be religijos yra luošas, religija be mokslo – akla.“
Nors ši citata interpretuojama įvairiai, ji atspindi Einšteino įsitikinimą, kad mokslas ir vertybiniai klausimai priklauso skirtingoms pažinimo sritims.
Panašią mintį išsakė ir rašytojas bei Oksfordo profesorius Klaivas Steiplzas Liuisas: „Žmonės tapo mokslininkais todėl, kad tikėjo tvarkingu pasauliu, o tikėjo tvarkingu pasauliu todėl, kad tikėjo Įstatymdavėju.“
Žinoma, šiam teiginiui nepritaria visi filosofai ar istorikai, tačiau jis primena svarbią mintį – pats mokslas negali atsakyti į klausimą, kodėl Visata apskritai yra pažini.
Tai gerai iliustruoja paprastas pavyzdys. Jeigu chemikas laboratorijoje ištirtų žmogaus ašarą, jis nustatytų vandens, druskų, baltymų ir fermentų sudėtį. Tačiau nė viena analizė neatskleistų, kodėl žmogus verkia. Ar ta ašara išriedėjo iš netekties, meilės, džiaugsmo ar dėkingumo? Fizikinė analizė gali paaiškinti medžiagą, bet ne prasmę.
Panašiai ir muzikos kūrinį galima aprašyti garso bangų dažniais, paveikslą – pigmentų chemine sudėtimi, o žmogaus smegenis – neuronų aktyvumu. Tačiau nė vienas iš šių aprašymų neišsemia to, ką žmogus iš tikrųjų patiria.
Būtent todėl Mišelis Ivas Bolorė ir Olivjė Bonasi pabrėžia, kad mokslas ir filosofija neturėtų būti supriešinami. Mokslas atsako į vienus klausimus geriau nei bet kuris kitas pažinimo būdas. Tačiau egzistuoja ir tokie klausimai kaip prasmė, moralė, sąmonė ar Dievo galimybė, kuriems vien empirinio metodo nepakanka. Tai nėra mokslo silpnybė, tai veikiau priminimas, kad žmogaus tikrovė yra platesnė už tai, ką galima išmatuoti laboratorijoje.
