Labai gerbiamo režisieriaus sero Christophero Nolano filmas apie antikinio herojaus klajones, turėjo būti šios vasaros hitas. Toksai jis ir yra, nieko nuostabaus. Tačiau savaip nuostabiu filmo reklaminės kampanijos akcentu tapo recenzija, pasirodžiusi prestižiniame „The Economist“ leidinyje. Recenzentas pavadino filmą „labai kvaila Odisėjos interpretacija“.
Recenzija kelias savaites „kabojo“ skaitomiausių portalų tekstų sąraše. Šiais visokių korektiškumų laikais daug laurų nuskynusio režisieriaus darbą pavadinti „labai kvaila interpretacija“, reikia arba didelės drąsos, arba tiesiog naiviai pasakyti ką nors panašaus į „karalius nuogas“.
Taigi, anoniminis recenzentas taikliai pastebi, kad filmas nuo pat pradžių yra nevykęs kostiuminis spektaklis – ginklai ir uniformos tikrai ne iš Trojos karo laikų, leksika – XXI amžiaus slengas, o kai kurių europietiškų personažų „tamsaus gymio“ klasikinė genetika niekaip nepaaiškins. Sakyčiau, tai dar pusė bėdos – esu kažkada matęs filmą apie kryžiaus karus, jo personažai ant laužo kepė bulves ir diskutavo apie kaltes ir nuodėmes beveik Kierkegaardo citatomis. Šiandieniniame portmoderne galima dar ir ne taip.
Kur kas blogiau, recenzento nuomone yra tai, kad pridengiant klasika, sukuriama iš tikro šių dienų istorija, apie tai, kad Trojos karas buvo tik kivirčas dėl prekybos kelių, o personažų klystkeliai greičiausiai dėl adrenalino ar lengvų narkotikų. Publikai tai patiks, filmo kūrėjai susižers gerų honorarų ir statulėlių. Bet tai visai ne Homero „Odisėja“, tai Nolano „Odisėja“, sukurpta statistiniams nūdienos žiūrovams – vidutinio amžiaus žmonėms, kurie savo karus jau nukariavo ir dabar nori veikiau į viską pavėpsoti, nei aktyviai veikti. Jie jau nesvajoja apie herojišką mirtį mūšio lauke, geriau tą pareigą perduoda pasakų herojams ir jaučia, kad pabaiga bus tokia, kad jiems patiktų ir negraužtų sąžinės…
Suprantama, kad minėtas tekstas yra tik viena nuomonė, filmo recenzijų būta įvairių, ir dažniau sakančių, kad nieko čia blogo – bet kokia „Odisėjos“ interpretacija yra odisėja kažkam, kažkurioje epochoje. Ne tiek jau daug kūrinių gali pasigirti būti interpretuojamais čia ir dabar. Mes iki galo taip ir nežinome, ar tas Homeras tikrai buvo Homeras, ar tikrai gyveno ir taip rašė, ar mus pasiekė tik kažkoks vėlesnių laikų padirbinys.
Bet tai tikra klasika, verčianti pripažinti, kad „Odisėja“ yra taip dažnai interpretuojama ne todėl, kad parašyta garbingoje senovėje, bet kad parašyta išties puikiai. Per ją galima ne tik suprasti praeitį, bet ir prognozuoti ateitį, galima analizuoti žmogaus poelgių genezę, visokias kaltes, atsakomybes ir dar daug labai ką. Nieko keisto, kad Antikos laikais „Odisėja“ buvo suvokiama kaip herojiškos praeities liudijimas ir kultūrinės atminties šaltinis, Odisėjas — gudrumo ir ištvermės simbolis, Penelopė — ištikimybės ir namų gynimo etalonas. Romėnai pagrindinio personažo klajones ir nuotykius perskaitė kaip sielos kelionę arba kaip gamtos ir kosmoso simboliką, viduramžių skaitytojai atrado pamokymus apie nuodėmę, išbandymus ir atgailą, gi Penelopės ištikimybė ir Odisėjo kantrybė buvo išryškintos kaip dorybės, atitinkančios krikščionišką idealą.
Renesanso odisėjas tapo gerokai aptingusiu ir malonumų ieškančiu Kefalonijos karaliumi, Apšvietos mokslininkai ėmėsi kūrinio demitologizavimo ir pradėjo ieškoti žemėlapiuose vietų, kurias galėjo aplankyti jau minėtas klajoklis, gi romantikai rado jo asmenyje vienišą svajotoją. Negalima nutylėti XX amžiaus Jameso Joyce „Ulisses“, nukėlusio visą odisėjadą į airiškojo Dublino gyvenimą su visomis autoriaus literatūrinėmis išmonėmis. O kur dar visokios ten feministinės, marksistinės, edukacinos ir net N18 interpretacijos. Kiekviena, galima sakyti, kvaila, nutolusi nuo originalo, bet kiekviena savaip originali, sakyčiau savai homeriška.
Pridurti derėtų ir tai, „Odisėja“ virto ne vien knygomis, bet filmais, serialais ir daugybe kitų dalykų. Personažo Odisėjo vardas tapo ir bendriniu daiktavardžiu ir būdvardžiu ir prekių ženklu. Aplink Saulę sukasi asteroidas vardu 1143 Odyseus, prieš porą metų Mėnulyje leidosi tyrimo zondas IM-1 Odysseus. Kai kurie ženklai labai žaismingi. Mano pamėgtas tualetinis vanduo buvo japonų dizainerio Issey Miyake sukurtas produktas, kuris vadinasi tiesio Issey vanduo, bet skaitant prancūziškai – „L‘eau D‘Issey“. Gerai skamba, tinka keliaujančiam diplomatui…
Belieka nuo savęs pridurti, kad Odisėjoje yra krikščioniškas „grūdas“, ne šiaip sau gyvenimą vadiname kelione. Kai kuriems lietuviams atrodo, kad net tikėjimas yra Tik Ėjimas. Jis pilnas klaidų, kaip koks juodraštis ir visai ne važiavimas greitkeliu. Vienas amerikietis, beje, rado savo šalies žemėlapyje vietovardžius Troja ir Itakė. Nuo vieno iki kito tik apie trys valandos kelio. Taigi, sakyčiau, nereikia labai pergyventi – Homero „Odisėja“ buvo ir liks tik projektas, kurį kiekviena epocha supras ir sudėlios savaip. Kiekvienas turime Homerą, kokio esame verti.
Ir aš čia ne be nuodėmės. Vienoje iš savų literatūrinių provokacijų klausiai, o ką gi galiausiai artimieji parašė Odisėjo antkapyje – ką nors apie didvyriškumą, ar apie karo nusikaltimus, apie kelionių atradimus ar apie paklydimus. Sau atsakinėdavai taip: jei ką parašė vieni, tai kiti trynė ir perrašė, o dar kiti sakė, kad yra ne taip, kaip sakė anie. Pagal reikalą. Beje, antkapiai buvo visai ne tokie, tad ir mano svarstymas tik šiandienos refleksija.
Praėjusią savaitę buvo kito žymais režisieriaus Stanley Kubrick gimtadienis. Beveik šimtmetinis. Prisimenate tokį žavus filmą „2001 metų kosminė odisėja“? Turėjome seniai perkelti savas odisėjas kažkur, gal net už Saulės sistemos ribų. Bet… norisi kur kas paprastesnių dalykų. Gaila, kad ambicijos sumenko, bet tokie jau esame.
Tad nieko neįprasto, kad kai kurios interpretacijos neatrodo protingai. Gali nutikti ir taip, kad visas XXI amžius su savo nelogiškais karais ir keistais socialiniais projektais bus pavadintas tiesiog kvaila Dekalogo interpretacija. Bet tai jau iš kitos operos…
