Apie pagalbinį apvaisinimą, Konstitucinio Teismo nutylėjimus ir vaiko teisių išstūmimą suaugusiųjų teisių plėtros vardan.
Yra idėjų, kurios šiandien beveik nepasiduoda kritikai. Lygybė. Laisvė. Nediskriminavimas. Kas galėtų būti prieš? Ir vis dėlto būtent ties tuo slypi viena pavojingiausių šiuolaikinės politikos ir teisėkūros pagundų: įprastus žodžius ir specialius terminus atplėšti nuo tikrovės, kuriai jie turi tarnauti. Panašiai ir su dorybe: ji nustoja būti dorybe, kai netenka ryšio su kitomis dorybėmis ir tiesa.
Gailestingumo riba yra teisingumas, lygybės riba yra prigimtinė tikrovė, laisvės riba yra atsakomybė, o kiekvienos subjektinės teisės riba yra kito asmens orumas. Kai šios ribos ištrinamos, pradedama veikti priešingai: gailestingumas virsta pataikaujančiu neteisingumu, lygybė — skirtingų dalykų prievartiniu sulyginimu, nediskriminavimas — draudimu apskritai skirti tai, kas iš tikrųjų skirtinga.
Dar visai neseniai apie (G. K. Chestertono „nukaldintas“) išprotėjusias dorybes Lietuvoje kalbėta Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos kontekste. Reformai pritariantys akcentavo, kad būtina sukurti tikrai vaikocentrišką įstatymą, kuris įteisintų vaiko teisių ir jo geriausių interesų pirmumo standartą, o visą teisinę sistemą orientuotų į silpniausiojo žmogaus teisių užtikrinimą. Įstatymas buvo pakeistas.
Ar šiandien sumažėjo smurto prieš vaikus? Norėtųsi, kad taip būtų, bet dabartinės diskusijos dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo perša mintį, kad ne. Susidaro įspūdis, kad silpniausiųjų gynimas, kartais net neproporcingomis priemonėmis, siūlomas tik tada, kai yra suderinamas su ekonominiais interesais, o priešingu atveju tampa tik nemalonia kliūtimi, kurią renkamasi ignoruoti.
Dirbtinio apvaisinimo klausimas iš tikrųjų yra puiki iliustracija, kai susikerta vaiko ir kitų asmenų interesai. Žinoma, nevaisingumas gali sukelti kančią, ir jo nereikia nei menkinti, nei paversti abstrakčiu. Kiekvienai šeimai, kuri trokšta susilaukti vaiko, bet dėl medicininių priežasčių to negali, valstybė gali ieškoti pagrįstų pagalbos formų nevaisingumą gydant.
Tačiau iš šios tiesos negalima išvesti kitos, daug platesnės išvados: kad kiekvienas suaugusiojo noras susilaukti vaiko pasirinktomis ir technologiškai įmanomomis sąlygomis turi tapti teise, kurią valstybė privalo įgyvendinti. Net jeigu šį norą pastipriname valstybinės šeimos politikos interesu dėl gimstamumo statistikos gerinimo jis vis tiek nepraranda savo ydingumo. Teisė į vaiką yra pavojinga idėja, kuri lemia, kad vaikas neišvengiamai tampa kito asmens reikalavimo objektu. Toks redukuotas vaiko traktavimas, kaip pažeidžiantis jo žmogiškąjį orumą, niekada neturėtų būti įteisintas.
O gal visgi, esant tam tikroms sąlygoms, vaikas gali tapti tiesioginiu pavienio suaugusiojo paciento teisės įgyvendinimo rezultatu? Pavyzdžiui, jeigu tai susiję su objektyvia jo sveikatos būkle. Manau, kad ne, jeigu suprantame, kad pagalbinis apvaisinimas nėra eilinė sveikatos priežiūros paslauga. Tai nėra tas pats, kas kraujo tyrimas, vaistų paskyrimas ar operacija.
Šios intervencijos metu visada siekiama pradėti naują žmogaus gyvybę, todėl kartu atsiranda motinystės, tėvystės, kilmės, tapatybės, šeimos ir giminystės ryšiai. Tokios procedūros negalima sąžiningai vertinti vien per suaugusiojo sveikatos priežiūros prieinamumo prizmę.
Teisė į vaiką yra pavojinga idėja, kuri lemia, kad vaikas neišvengiamai tampa kito asmens reikalavimo objektu.
Būtent šioje vietoje atsiveria silpnoji 2025 m. balandžio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl pagalbinio apvaisinimo vieta. Teismas klausimą iš esmės įrėmino kaip pacientų lygiateisiškumo ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo problemą. Nutarime konstatuota, kad, esant medicininėms priežastims ir nesant medicininių kontraindikacijų, pagalbinis apvaisinimas negali būti neteikiamas vien todėl, kad asmenys nėra sudarę santuokos ar įregistravę partnerystės; toks ribojimas vertintas kaip teisių varžymas dėl šeiminės padėties ir kaip prieštaraujantis Konstitucijos 29 straipsniui bei 53 straipsnio 1 daliai.
Ši logika suprantama, jeigu klausimas formuluojamas siaurai: ar valstybė gali atmesti paslaugos prašymą vien dėl šeiminės padėties, kai egzistuoja objektyvus medicininis poreikis? Tačiau pagalbinio apvaisinimo atveju toks klausimas nėra pakankamas, nes čia valstybė reguliuoja ne vien paslaugos prieinamumą, bet ir žmogaus gyvybės pradžios sąlygas. Konstitucinis Teismas turėjo klausti ne tik to, ar asmenims prieinama paslauga, bet ir to, kokias vaiko pradėjimo, kilmės, tapatybės, tėvystės ir motinystės sąlygas Konstitucija leidžia sukurti.
Deja, šioje pagalbinio apvaisinimo byloje vaiko interesai ir pradėtos žmogaus gyvybės apsauga netapo atskiru konstitucinės analizės centru. Ši situacija į ypatingai sunkią padėtį pastato Seimą, kuris turi įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą visos konstitucinės doktrinos kontekste.
Čia verta priminti, kad 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas suformulavo konstitucinį vaiko interesų pirmumo imperatyvą, kylantį iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, iš 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė turi garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių bei teisėtų interesų apsaugą, taip pat iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės siekio. Šis imperatyvas reiškia valstybės pareigą, priimant ir taikant teisę bei sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus, pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir nesudaryti prielaidų jiems pažeisti.
Šis Konstitucijos aiškinimas 2024 m. gegužės 20 d. nutarime buvo dar kartą patvirtintas. Spręsdamas dėl vaiko globėjo amžiaus ribos, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad vaiko interesų pirmumo imperatyvas reikalauja sudaryti sąlygas vaikams, kurių santykiai su tėvais yra nutrūkę arba iš viso neatsiradę, vystytis kuo palankesnėje aplinkoje; kaip prioritetinis būdas įvardytas jų auklėjimo, priežiūros ir interesų atstovavimo patikėjimas tam pasiruošusiems asmenims, kad būtų užtikrintas sveikas ir visapusiškas vaiko vystymasis, visų pirma šeimoje.
Kalbant apie pagalbinį apvaisinimą, čia aptarta Konstitucinio Teismo doktrina tampa ypač nepatogi. Jeigu vaiko interesų pirmumas reiškia, kad vaikui, kurio santykiai su tėvais nutrūkę arba neatsiradę, reikia ieškoti kuo palankesnės šeiminės aplinkos, valstybė negali lengvabūdiškai planuoti situacijų, kuriose vienas iš tėvų iš anksto pašalinamas iš vaiko gyvenimo. Viena yra taisyti jau įvykusią netektį, tėvų santykių nutrūkimą ar vaiko palikimą. Visai kas kita — pačiai valstybei prisidėti prie tokios situacijos sukūrimo.
Susidaro įspūdis, kad silpniausiųjų gynimas, kartais net neproporcingomis priemonėmis, siūlomas tik tada, kai yra suderinamas su ekonominiais interesais, o priešingu atveju tampa tik nemalonia kliūtimi, kurią renkamasi ignoruoti.
Todėl Vaiko interesų pirmumo principo taikymas negali prasidėti tik tada, kai išduodamas gimimo liudijimas. Jeigu procedūros ir jos teisinio reglamentavimo tikslas yra vaiko gyvybės pradėjimas, tai jau yra su vaiku susijęs klausimas pačia tiesiogine prasme. Tą patį patvirtina ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Jame vaikas apibrėžiamas kaip žmogus iki 18 metų, tačiau vaiko apsaugą neapsiriboja vien pogimdyminiu laikotarpiu. Įstatyme nustatyta, kad kiekvienam vaikui — tiek iki gimimo, tiek jam gimus — turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis.
Dar aiškesnė yra kita nuostata: kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną. Šių nuostatų neįmanoma rimtai taikyti ir kartu pagalbinio apvaisinimo klausimą uždaryti vien suaugusiųjų paslaugų prieinamumo rėmuose. Jeigu vaiko sveiko vystymosi apsauga aktuali ir iki gimimo, valstybė negali apsimesti, kad iki gimimo egzistuoja tik „procedūros rezultatas“. Jeigu vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną, valstybė negali be rimto konstitucinio pagrindimo kurti modelio, kuriame tėvo nebuvimas tampa ne gyvenimo nelaime, o iš anksto suplanuota jo pradėjimo sąlyga.
Yra ir dar viena tiesa, kuri pagalbinio apvaisinimo retorikoje beveik nematoma. Kalbama ne tik apie vieną laukiamą kūdikį. Kalbama ir apie embrionus, kurie sukuriami, atrenkami, šaldomi, perkeliami, neperkeliami, žūsta, lieka pertekliniai arba tampa medicininės sistemos disponavimo objektu.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas žmogaus embrioną apibrėžia kaip besivystantį žmogaus organizmą nuo apvaisinimo momento — žmogaus zigotos susidarymo — iki moters aštuntos nėštumo savaitės pabaigos. Vadinasi žmogaus gyvybės pradžią siejame su apvaisinimu, o techninė procedūros kalba negali panaikinti fakto, kad kalbama būtent apie pradėtą žmogaus vaiko gyvybę.
Visgi tiesa ta, kad didelė dalis pradėtų vaikų niekada negimsta. Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos (ESHRE), 2025 m. suvestinėje, remiantis pasauliniais 2020 m. duomenimis, nurodomas 15,4 proc. gimdymo rodiklis vienai aspiracijai ir 32,3 proc. kumuliatyvus gimdymo rodiklis iš vienos pradėtos aspiracijos. Šie skaičiai dar neparodo visų sukurtų embrionų likimo, tačiau jie parodo pakankamai: net tarp jau atrinktų ir perkeltų embrionų gimimu baigiasi tik maža dalis atvejų. Jeigu į analizę įtrauktume ir neperkeltus, užšaldytus, neišgyvenusius ar vadinamuosius perteklinius embrionus, probleminis klausimas apie pradėtos žmogaus gyvybės apsaugą taptų dar akivaizdesnis.
Todėl pagalbinio apvaisinimo negalima aptarinėti taip, tarsi tai būtų vien laimingo vaiko gimimo technologija. Tai yra ir žmogaus gyvybės atrankos, ir jo gyvybės praradimo, ir perteklinių žmogaus embrionų sukūrimo klausimas. Viešojoje kalboje dažniausiai matomas vienas reklaminio pobūdžio vaizdinys — laukiamas vaikas, kurio susilaukti padėjo medicina.
Tas vaizdinys tikras, bet jis nėra pilnas vaizdas. Už jo lieka laboratorijoje sukurti žmogaus embrionai, kurių dalis niekada nebus perkelti, dalis neišgyvens, dalis liks saugyklose, o dalis taps teisinio ir administracinio sprendimo objektu. Jeigu valstybė rimtai žiūri į žmogaus gyvybės apsaugą, ji negali šios tikrovės palikti už Konstitucijos ribų.
Čia dera prisiminti ir 1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimą dėl mirties bausmės. Jis nebuvo apie embriono teisinį statusą ir ne apie pagalbinį apvaisinimą, tačiau tame nutarime suformuluota bendresnė doktrina: žmogaus teisė į gyvybę yra svarbiausia prigimtinė teisė, o žmogaus gyvybė ir orumas yra ypatingos, nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausančios vertybės.
Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo nedalomą žmogaus gyvybės ir jo orumo ryšį. Būtent todėl 2025 m. nutarimas dėl pagalbinio apvaisinimo atrodo konstituciškai susiaurintas. Konstitucinis Teismas turėjo klausti ne tik to, ar nesusituokę asmenys nepatiria diskriminacijos dėl šeiminės padėties, bet ir to, kaip pagalbinio apvaisinimo reguliavimas dera su žmogaus gyvybės ir orumo apsaugos doktrina, su vaiko interesų pirmumo imperatyvu ir su prigimtine vaiko teise į tėvą bei motiną.
Kai pastarasis konstitucinis matmuo iš analizės išstumiamas, lieka patogi, bet nepilna schema: suaugusysis turi poreikį, valstybė turi užtikrinti paslaugą, ribojimai atrodo kaip diskriminacija. Vaikas ir pradėta jo gyvybė tampa antriniai, o kartais — beveik nematomi.
Taip ir veikia išprotėjusios dorybės teisėkūroje. Lygybė praranda ryšį su tikrove, kai verčia apsimesti, kad vienas asmuo ir vyro bei moters pora vaikui yra tapačios situacijos. Nediskriminavimas virsta savo priešingybe, kai draudžia skirti medicininį nevaisingumą nuo socialinio vienišumo. Gailestingumas tampa neteisingumo priedanga, kai suaugusiojo skausmą iškelia taip aukštai, kad prigimtinės vaiko teisės tampa tik nepatogiu trukdžiu.
Tuo tarpu teisingumas reikalauja vienodus dalykus vertinti vienodai, o skirtingus — skirtingai. Ne kiekvienas ribojimas yra diskriminacija. Kartais ribojimas yra leistinas ir net būtinas būdas apsaugoti kitą gėrį — vaiką, šeimą, tėvystę, motinystę, žmogaus gyvybės pradžios orumą. Būtent šio supratimo trūksta dabartinėje žmogaus teisių plėtroje.
Taigi pagalbinio apvaisinimo klausime susiduria bent trys reikšmingi aspektai: suaugusiųjų sveikata ir subjektyvus troškimas susilaukti palikuonių, vaiko teisės, o taip pat pradėtos žmogaus gyvybės apsauga. Deja, argumentacija politinėse diskusijose pirmąjį iškelia į centrą, antrąjį dažnai palieka kaip deklaraciją, o trečiąjį paslepia po medicinine terminija.
Visgi tikrovė nuo to nepasikeičia. Todėl, kad kalbame ne tik apie suaugusiųjų sveikatos priežiūrą, o ir apie žmogaus gyvybės pradžią, vaiko kilmę, tėvystę, motinystę, šeimą ir giminystės ryšius. Klausiame apie tai, ar valstybė turi teisę suaugusiojo norą susilaukti vaiko paversti tokiu teisiniu reikalavimu, kad prigimtinė vaiko teisė į tėvą ir motiną bei pradėtos gyvybės apsauga pasitrauktų į antrą planą.
Atsakymas yra daugiau nei akivaizdus, bet kai teisininkai ir politikai negina silpniausiojo ir nekreipia dėmesio į žmogaus prigimtį, jie gali ir toliau kalbėti apie lygybę ir nediskriminavimą, tik tada iš šio tariamo gailestingumo lieka vien priedanga neteisingumui.
