Sveiki, mieli bičiuliai! Tęsiame laidų ciklą „Ką kalbėti vaikams apie meilę?“ Toliau kelsime klausimą: kada verta susituokti?
Kada planuoji vesti šitą merginą, galima paklausti šešiolikmečio Šarūno, kuris yra sužavėjęs
penkiolikmetį Šarūnę ir nori prisipažinti meilėje, laikytis už rankų, ir t.t… Ir Šarūnė pametusi galvą. Kaip Romeo ir Džiuljeta – tik mažiau žinoma, kad šių klasikinių įsimylėjėlių meilė Šekspyro buvo vertinama kritiškai. Emocijos triumfas baigėsi liūdnai – meilėje verta ir galvą išlaikyti ant pečių. Tad toks klausimas – „kada galvoji ją vesti?” ar „kada galvoji už jo ištekėti?” – kviečia įsimylėjėlius bent truputį pamąstyti.
Tikėtina, kad išgirstume atsakymą „Nežinau”, arba „mes apie tai negalvojam”, o gal ir „kokius klausimus čia uždavinėji, dabar nebe akmens amžius!” Neseniai skelbta amerikiečių statistika kalba, kad vidutinis jaunų besituokiančių vyrų amžius yra 31 metai, o moterų 29. Dar prieš tris-keturis dešimtmečius vyravusio lūkesčio, kad mergina ištekės baigdama koledžą, dabar nebėra. Ji dabar kils karjeros laiptais! Ypač patraukli gimties galios sužydėjimo metais, ji tikrai bus labai sėkminga.
Tačiau tada galima paklausti: „ar nebus skaudu išsiskirti?” „Mes negalvojame apie išsiskyrimą,” greičiausiai išgirstume atsakymą. „Mes gi mylime vienas kitą!“ Tačiau kaip jau kalbėjome, realybė – ar biochemija – negailestinga: įsimylėjimo neuromediatorių veikimo trukmė yra du ar trys metai. Ir iš tiesų labai retai, kada po ilgos, gražios meilės istorijos, sulaukę kokių 25 -erių, įsimylėjėliai susituokia. Dažniausiai vaikinui ima pabosti būti vienos merginos „supančiotu”. Sulaukus 18 ar 19-os, Šarūno aistra labai galimai jau bus atvėsusi; jam rūpės „kiti horizontai” ir „viršukalnės”. Šarūnei – dažniau ir stipriau jai – toks išsiskyrimas būna skausmingas.
Ypatingai greitai išsiskyrimas įvyksta, jei šie jauni žmonės pradeda intymius santykius. Amerikiečių 2003 m. Heritage Foundation tyrimas parodė, kad kad a po trijų mėnesių išsiskiria 60% paauglių porų, o po šešių mėnesių 80%. Taip pat tyrime rasta, jog „seksualiai aktyvios” merginos tris kartus dažniau teigiamai atsako į klausimą, ar jautėsi depresiškos šią savaitę, lyginant su „seksualiai pasyviomis”. Verta atkreipti dėmesį į terminų keliamas sugestijas.
Kūno kalbos („kūno teologijos”) argumentas už skaistumą
Su jaunimu kalbant apie intymius santykius, verta pateikti dabar vis labiau žinomos „kūno teologijos” argumentus. Tiksliau kalbant – Jono Pauliaus II-ojo mintis apie neverbalinę ištarmę gimtinio (seksualinio) akto metu. Šis popiežius buvo labai subtilus mąstytojas, kartais priskiriamas – nors ir ne visai teisingai – fenomenologams. Ši filosofijos kryptis labai daug dėmesio skyrė žmogaus išgyvenamam patyrimui.
Jonas Paulius II rašė, jog intymaus akto metu vyro ir moters kūnas ištaria dvi frazes. Pirmoji yra „aš dovanoju tau save pilnai, iki tol, kol mirtis mus išskirs.“ O antroji ištarmė yra „aš noriu su tavim turėti kūdikį.“.Dabar tai gali atrodyt senoviška ir, taip sakant, nelabai suprantama. Tačiau jeigu pažiūrėti giliau, tai vis dėlto šis intymus santykis, kūnų susiliejimas, galų gale net seksologijos terminais kalbant, yra pats intensyviausias patyrimas, ypatingai stiprus. Neverbaline kalba žmogus ištaria absoliutaus savęs dovanojimo „formulę“.
Mūsų dienomis, kada seksas yra „natūraliai nevaisingas“, kaip sako amerikiečių sociologas Markas Regnerus, galbūt tokia absoliutaus dovanojimosi kalba yra sunku patikėti. Ir iš tiesų: žmogus gali būti suskilęs savo viduje. Jaunas vyras gali galvoti: „dabar man smagu su tavimi, tačiau pažiūrėsim, kas bus kai studijų semestras pasibaigs.“ Tačiau tokios mintys nesustabdo neverbalinės ištarmės. Greičiausiai dėl jos intymių santykių nutrūkimas yra klasikinis gilių pergyvenimų, depresijos, nusivylimo gyvenimu ir savimi šaltinis.
Dabar daugiau tikime mokslu nei gerais ir giliais proto argumentais. Tad verta pastebėti, kad intymių santykių surišantį poveikį įrodo ir neurobiologija. Vyro ir moters susijungimo metu išsiskiria „susirišimo“ hormonas oksitocinas. Jį gamina ne tik smegenys, tačiau ir širdis, taip pat jis išsiskiria gimdymo ir kūdikio maitinimo metu.
Taip pat ir mažiau intensyviose situacijose: mokslininkai teigia, jog oksitocino sekrecija žymi jau po 20 sekundžių apsikabinimo. Verta pagalvoti, su kuo ir kiek sekundžių verta taip „pabūti”.. O Šveicarijoje buvo atliktas dar įdomesnis eksperimentas. Jo metu studentų grupė buvo padalinta į dvi dalis. Vienai grupei buvo duota pauostyti oksitocino, kuris neturi kvapo, o kitai grupei tiesiog oro. Tada aktoriai, vaidinę potencialius verslo partnerius, su abiejomis studentų grupėmis mėgino sudaryti verslo sandorį. Tie, kurie buvo pauostę oksitocino, sandorių sudarė du kartus daugiau. Esame biocheminės būtybės.
Apie tai, kad „kūno kalba” seksualinių santykių metu labai suriša, dažnai reikia kalbėti gana atsargiai. Auditorijoje galima sutikti merginų ir vaikinų, kurie jau yra pradėję intymius santykius. Vadinasi, jie jau gali būti patyrę išsiskyrimo skausmą. Girdėdami apie kūno ištariamus absoliutaus savęs dovanojimo žodžius, jie gali nusivilti ir nuliūsti, kad leido sau taip kalbėti santykiuose, kurie nebuvo pakankamai rimti. Tokiose situacijose visada verta priminti, kad klystame ne dėl amoralumo, tačiau dėl nežinojimo. Dievas visada leidžia klaidų nebekartoti.
Svarbiausio klausimo pasikeitimas
Tačiau Šarūnui, bučiuojančiam Šarūnę, klausimą „kada žadi ją vesti?” verta užduoti ne tik dėl ankstyvuose santykiuose užprogramuoto skausmo. Vienatvė prieš santuoką gali būti labai vaisinga įvairiausiomis prasmėmis. Paprasčiausia jų – mokslas. Jau minėtas The Heritage Foundation tyrimas rodo, kad krenta intymius santykius pradėjusių paauglių akademiniai pasiekimai.
Labai suprantama: žmogų taip apima stiprios emocijos, kad mokslo svarba šiose audrose nublanksta. „Kas čia bus? Ar ji bus mano? Ar jis bus mano, ar nepaliks?“ Susikaupti tampa sunku. Kalbant apie jaunų suaugusių intymius santykius, galima pasakyti, kad jie sumažina sutuoktinio pasirinkimo laisvę. Taip yra sakęs net liberaliais laikais popiežius Pranciškus: jei intymūs santykiai pradedami prieš santuoką, gerai pažinti būsimą sutuoktinį tampa sunku.
visada verta priminti, kad klystame ne dėl amoralumo, tačiau dėl nežinojimo.
Tai skamba gana paradoksaliai: juk kaip tik norėdami vienas kitą pažinti ir „išmėginti“ jauni žmonės nori pabandyti gyventi kartu. Tačiau kadangi intymūs ryšiai labai vyrą ir moterį „suklijuoja“, kaip kalbėjome anksčiau, pažinti tampa sunku. Svarbiausią ir natūralų jaunų žmonių draugystėje klausimą „ar aš norėčiau susituokti su šiuo žmogumi?“ vaikinas ir mergina nustojama klausti. Jis pavirsta tokiu: „ar manęs jis arba ji nepaliks?“ Dingsta pasirinkimo laisvė. Norisi likti su „partneriu“, nors neretai į širdį beldžiasi abejonė.
Geram pasirinkimui reikia pažinti daugiau žmonių. Tačiau jei intymūs ryšiai vaikiną ir merginą jau „suklijavo“, į kitus ir kitas dairytis nebėra galima. Rinktis tenka iš vieno varianto… Tuo tarpu geriau yra draugauti, pažinti, kalbėti, diskutuoti ir keliauti su grupe draugų. Ir į kino filmą, ir į kavinę galima nueiti ne su vienu ar viena. Pirmadienį su Šarūnu, antradienį su Petru, paskui su Jonu… Pažintyse ateina momentas, kada su kitais susitikinėti nebėra patogu – ir tai gerai. Tačiau nereikėtų to daryti per anksti.
Ankstyva meilės istorija kartais gali kalbėti ir tai, kad vaikinas nėra laimingas be meilės istorijos (taip pat ir mergina). Mūsų dienomis tai labai dažna: tiek dėl romantinių ir seksualinių santykių garbinimo visuomenėje, tiek dėl subyrėjusių šeimų generuojamos vienatvės jauno žmogaus širdyje.
Norisi atrasti supratimą ir paguodą. Tačiau taip pat yra žinoma, kad laimingą santuoką sukuria tie, kurie yra laimingi jau prieš santuoką. Logika paprasta: nelaimingas žmogus įsimylėjęs tampa laimingas, tačiau mylimajam užkrauna per didelį emocinį krūvį, prašydamas paguodos. Emocijoms aprimus, tas ima „nebepavežti“. Žinoma, graži meilė daro žmogų dar laimingesniu – tačiau to sąlyga yra „normalus“ laimės lygis dar prieš artimus santykius.
Jei jaunas žmogus nelaimingas – reikia ieškoti pagalbos. Pirma – sutvarkyti dvasinį gyvenimą. Laimingas yra tas, kuris spinduliuoja gėrį ir turi daug draugų. Jei dvasinio vadovavimo, maldos ir sakramentų nepakanka, reikalinga ir psichologinė pagalba. Pas krikščioniškų pažiūrų specialistą – t.y. tokį, kuris nenuves pigiu „seksualinio gyvenimo“ keliu.
Kada verta tuoktis?
Prieš metus teko keliauti Jungtinėse Valstijose ir prie Vašingtono, viename viešbutėlyje, pasikalbėjau su registratoriumi. Jaunas vyras buvo iš Indijos, arti 20-ies metų amžiaus. Išėjo kalba apie šeimą, ir jis pasakė: „Aš gyvenu vienas ir neturiu merginos.” Man pastebėjus, kad šiais laikais tai gana reta, jis papasakojo, jog turėjo merginą, ir santykiai su ja sunaudodavo labai daug laiko. Kurti šeimos jis dar nebuvo pasiruošęs, nes neturėjo darbo ir buvo nebaigęs mokslų.
Mergina nenorėjo laukti ir jie išsiskyrė. Dabar jis siekia licencijos, leidžiančios dirbti Jungtinėse Valstijose, o viešbutyje dirba tam, kad užmokėtų už savo studijas. Nepaklausiau, ar jis tiki Dievu, tačiau ir skaistumo vertę galima suprasti ir nebūnant krikščioniu. Indijos vedų tradicija laikėsi požiūrio, kad vyras turėtų vesti būdamas maždaug 30-ies, mergina- 24-ių, ir iki tol nuo lytinių santykių susilaikyti. Nors Rytų dvasingumo praktikos mūsų laikais yra populiarios, dažniausiai pamirštama arba nežinoma, kad gimtinės energijos suvaldymas jogoje ar budizme yra laikoma itin svarbia dvasinio tobulėjimo sąlyga.
Ši istorija kalba labai racionaliai: tuoktis verta tada, kai turi susikūręs tam tikrą gyvenimo pagrindą. Vertinant klasikiniu požiūriu – tai svarbiau vyrui negu merginai. Tai jis turėtų pasirūpinti ir ja, ir gimsiančiu kūdikiu. Kaip jau minėjome, Donaldas DeMarco pataria ir meilės istoriją pradėti esant perspektyvai po dviejų-trijų metų turėti darbą. Iki tol galima palaukti, o laukiant – augti.
Tačiau be Dievo pagalbos išlikti skaisčiu iki santuokos yra sunku. Kaip rašė prof. Stasys Šalkauskis, jauno žmogaus aistros gali kelti į labai gražios meilės aukštumas, tačiau taip pat ir skaudžiai sužeisti. Nė vienas šia gražiąja kryptimi eiti be Kristaus negali. Jaunatvės dvasia – ar mokslo terminais kalbant – psichofizinis jauno žmogaus entuziazmas – turi tapti dvasios jaunatve, rašė žymusis filosofas. Tada smagaus ūpo nesugriauna nei pagundos, nei bėgantys metai.
