Tomas Senūta, VšĮ Šeimos Instituto atstovas, kartu su grupe kitų lietuvių, dalyvavo birželio 23 – 25 d. Londone vykusioj Atsakingo pilietiškumo aljanso ARC (Alliance for Responsible Citizenship) konferencijoje. T. Senūta mielai sutiko pasidalinti su „Laikmečio“ skaitytojais savo įspūdžiais.
Viltis – viena iš trijų dieviškųjų krikščionio dorybių, tuo pačiu – Dievo malonė ir dovana. Ją galima puoselėti maldomis, liturgija, rekolekcijomis, nagrinėjant žmonijos istoriją, stebint gamtą ir kitokiais būdais, tačiau manąją viltį labiausiai stiprina pastebėjimai, kaip Dievas šiuo metu pasireiškia mūsų pasaulyje bei mano gyvenime. Trečioji Atsakingo pilietiškumo aljanso (ARC), vykusi birželio 23 – 25 d. Londone, kaip tik ir sukėlė stiprų tokio pastebėjimo įspūdį.
Visų pirma – savo formatu. Šis renginys tapo labiau reiškiniu, nei konferencija, save vadindamas minčių lyderių ir pokyčių kūrėjų aljansu, įsipareigojusiu formuoti būtent vilties kupiną ateities viziją. Dar tik besiformuodamas 2024 m. save vadino antidavoso forumu, taip referuodamas į kitą puikiai mums pažįstamą politinių, minties ir pokyčių lyderių aljansą, daugelį metų formavusiu labai kitokią, priešingą nei ARC pasaulio ir pačios civilizacijos viziją.
Lietuvių šiame renginyje buvo mažai, berods dar mažiau nei pirmajame – tik šeši, iš kurių penki sudarė mūsų grupę. Renginyje, kaip ir pirmajame, dominavo anglosaksai – JAV ir Didžiosios Britanijos Karūnos šalių (Australija, Kanada, Naujoji Zelandija ir t.t.) atstovai, tačiau matėsi, kad tarp 4000 renginio svečių buvo atstovų iš didelės dalies pasaulio šalių – ypač Europos, Afrikos, nemažai iš Lotynų Amerikos, buvo ir iš Azijos.
ARC vienija bendra pasaulėžiūra, besiremianti Vakarų civilizacijos stulpais – klasikine, graikiška filosofija, iš Romos imperijos kilusia teisės ir jos viršenybės sistema bei krikščioniška etika, kurios ištakos kilo Jeruzalėje. Toliau ARC mums suteikia puikią organizacinę struktūrą ir formatą veiklai. Ne vien informacijos susirinkimui ar nuomonių apsikeitimui, gražių kalbų išklausymui. Šiemetinės ARC devizas buvo panašus ir į užpernykštės – Rekonstrukcija. Senųjų minėtųjų mūsų civilizacijos pamatų tam, kad ji atrodytų vėl naujai. Tuo ji iš principo skiriasi nuo Davoso filosofijos – Perkrovimo, t.y. sistemos paleidimo naujais parametrais iš tam, kad ji būtų visiškai kitokia ir praradusi bet kokį panašumą į įprastą sau veidą.
Būtent šiemetinio ARC pabaigoje galima buvo aiškiai išgirsti pačio šio judėjimo – taip jį jau drąsiai galima pavadinti – veiklos viziją. Leftistai, neomarksistai, globalistai, sekuliaristai arba woke – tinkamą pavadinimą pasirinkite patys – ne atsitiktinai, sėkmingai nugalėjo dešiniąsias, konservatyviąsias, tradicines – klasikines, krikščioniškąsias jėgas (vėlgi, tikiuosi, kad suprantate apie kurias kalbama). Laikas, atmetant jų pasaulėžiūrą, iš jų perimti sėkmės modelį. Laikas, kaip pasakytų šiuolaikinis jaunuolis, tinklinti.
Tam, kad woke politikai laimėtų žmones ir pasaulį, į kovotojų gretas pirmiausiai stojo menininkai ir kultūros darbuotojai. Iš paskos – švietėjai (akademija) kartu su savo filosofais bei mokslininkais. Žurnalistai ir medijos, kartu su gatvės aktyvistais. Visame šiame judėjime naudą sau pamatė ir prisijungė stambusis tarptautinis verslas, atsirado ir teisininkai. Galiausiai nugalėti pradėjo ir politikai, kurie ėmė keisti netgi pačią ligšiolinę santvarką ir valstybes tam, kad minėtosios idėjos galutinai užvaldytų. Vis labiau „atšaukinėjami“ dešinieji politikai tuo tarpu bejėgiškai apeliavo į protą ir racionalumą.
Ryškūs pokyčiai
Gali būti, kad sulig ARC judėjimu šie laikai pagaliau baigsis. Pirmojoje ARC konferencijoje pastebėjau tik kokius du ryškiai pristatomus, labiau modernius menininkus, nors vakariniuose priėmimuose taip pat skambėjo ir gyva, gera klasikinė muziką. Šiemet tokių pristatymų buvo apie kelias dešimtis. Ne vien scenoje, bet ir renginio Olympia komplekso erdvėse – įvairiose parodose ir pan., muzikoje per pertraukas ir t.t.
Pastebėtina, kad atgimsta ir aukštasis klasikinis menas, kuris yra religinis. Štai tau ir „grįžimas prie šaknų“, kurį tikslu deklaruoja ARC – dvasią kelti aukščiau link Dievo. Ši naujoji dvasia tuo pačiu yra ir maištinga. Atstovaujama ir tokių organizacijų kaip „Laisvė menuose“ (Freedom in the Arts), kurios yra diametraliai priešingos mūsų „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ „kultūrininkams“.
Dar vienas itin svarbus pokytis palyginus su pirmuoju ARC – ekspozicijų erdvių atsiradimas. Ne vien tik menininkams, bet ir įvairiausioms organizacijoms, kurių pristatyta gal daugiau nei 50. Tai labai džiugino, nes tai yra viena mano mėgstamiausių tokių renginių vietų, jose dažnai užsimezga labai vaisingos pažintys. Be minėtosios „Freedom in the Arts“, pvz., ten taip pat buvo galima sutikti „Akademikus už akademinę laisvę“ (Academics for Academic Freedom, AFAF). Štai jums, ir priedas, maištaujantys akademikai. Ech, kaip tokių trūksta Lietuvoje!
ARC konferencijoje vien tarp pagrindinių pranešėjų, kurių buvo beveik 200, tokių buvo nemaža dalis – iš mokslo, filosofijos ir švietimo pasaulio.
Pirmojoje ir antrojoje konferencijoje nemokamai buvo dalinamos svarbiausių pranešėjų specialiai pastovioms konferencijos temoms parengti konferenciniai straipsniai. Šiemet vietoj to buvo įteikta po mažiau specializuotą bendrą knygą, užtai atsirado visas knygynas! Būtent tų autorių, kuriuos pranešėjais galėjai sutikti konferencijoje. Puikių knygų ir už prieinamas kainas, kurias išleido nuo XVIII a. veikianti britų leidykla Hatchard.
Žiniasklaidos ir medijų atstovų nebuvo tiek daug, kiek yra tekę matyti kitur, bet buvo ir ne viena grupė, tame tarpe tokie svarbūs konservatyvūs leidiniai kaip The Spectator bei Times. O aš pagaliau susitikau su savo daugiausiai skaitomu ir žiūrimu leidiniu amerikietiškuoju The Epoch Times (lietuviškai turbūt irgi būtų Laikmetis)! Lietuvoje tai nėra labai žinomas leidinys, jis tik dabar pradeda plėstis į Europą.
Žinoma, šiais laikais žmonėms gal net daugiau įtakos turi įvairūs tiktokeriai, jutūberiai ir pan. Įvairių interneto veikėjų ten ypač daug buvo. Ta pati ARC įkūrėjo ir dvasinio lyderio Jordano Petersono žmona Tammy Peterson buvo pristatatyta kaip podkasterė. Taip pat ir daugybė kitokio pobūdžio influencerių – blogerių, vlogerių, apžvalgininkų, komikų, satyrikų, aktorių (taip pat ir Holivudo), rašytojų, filmų kūrėjų, TV laidų vedėjų, garsių popmuzikos atlikėjų ir pan.
Susitikau daugybę senų pažįstamų ir draugų, o taip pat susipažinau su daug naujų. Taip pat pasikeitėme įvairiomis naujo bendradarbiavimo ar senojo tąsos idėjomis, planais, kai ką pavystėme ar šiaip apsikeitėme svarbia informacija.
Dominuojančios temos
Kontroversijos ARC visada būna, čia jums ne Davoso konferencija. Dalinantis įspūdžiais su vienu kolega politiku, šis klausė ar po konferencijos buvo priimta kažkokia bendra rezoliucija ar kas nors panašaus. Atsakiau, kad toks dalykas būtų neįsivaizduojamas šio judėjimo mąstymui. Nenutrūkstančių rezoliucijų srautu mus mėgsta maitinti Europos Sąjungos atstovai bei Europos Parlamentas. Rezoliucijas įprasta buvo priiminėti ir Davoso konferencijose. Pvz., buvo iškeliami labai aiškūs tikslai ir nurodymai kaip reikėtų mažinti kokias nors nekilnojamojo turto nuosavybes tam, kad išgelbėtų mus nuo klimato atšilimo. Iš ARC konferencijos nieko panašaus nesulauksi.
Tai nereiškia, kad nėra bendrų nuomonių. Jas jungia bendra pasaulėžiūra, kaip ir Davose. Tačiau tolimesnių požiūrių skirtumų spektras – nepalyginamai platesnis nei pas neoliberalmarksistus. Iš tiesų buvo proga jų nemažai išgirsti. Pvz., dalyvavau specialioje diskusijoje apie naftą, kitas žaliavas, valstybės skolą, karą ir makroekonominį kontekstą. Prelegentai iš JAV, Jungtinės Karalystės ir Australijos pradžioje nemažai diskutavo apie besiklostančią situaciją tarp JAV ir Irano. Vieni iš jų šią situaciją vertino gana teigiamai, kiti – gana neigiamai.
Visi sutarė dėl kvailos ir neatsakingos Didžiosios Britanijos energetikos politikos – neeksploatuoti savų iškastinių energetinių išteklių ir tą pačią naftą pirkti iš kitų, net per Indiją iš Rusijos. Galiausiai kalba pakrypo apie Europos gynybos politiką. Man labiausiai patiko padaryta išvada, kad bet koks, tegu ir užmaskuotas žaliasis kursas ją nužudys, o bandymas suderinti tą politiką į kažką panašaus kaip bendra Europos kariuomenė yra iš anksto pasmerktas žlugti. Verčiau jau atskiroms šalims derintis šiuos aspektus tarpusavyje ir pasidalinti atsakomybėmis už skirtingas karines sritis – Rytų Europai už Rusiją, Prancūzijai – už Afriką ir t.t. Gaila, kad mūsų politikai apie jas ne tik nekalba, bet net ir tokių minčių jiems nekyla.
Energetika – viena pagrindinių ARC temų. Tai buvo galima pastebėti dar konferencijai neprasidėjus – mus pasitiko varliukais persirengusių protestuotojų būrys, apšaukęs mus naftos fašistais. Po šio pobūdžio manifestacijų jie perėjo prie vieno iš komunistų internacionalo „Bella ciao“, kurio vertime į anglų kalbą daugiausiai skambėjo „Free Palestine“ frazė. Po konferencijos mus pasitiko vyras su moterimi bandę surengti katalikišką protestą prieš iškastinį kurą. Tuomet pas juos nuėjo mūsų Rimantas Dagys, o vėliau – iš konferencijos išėjęs JAV katalikų kunigas, kuris apsikabinęs vieną protestuotoją ilgai su ja kalbėjosi, o po to kartu meldėsi. Tuomet mane aplankė netikėta viltis (dar viena) – galbūt mums, skirtingų pažiūrų katalikams, kada nors irgi įmanoma susikalbėti ir susitarti? Prisipažinsiu, iki tol mažai tuo tikėjau.
Kapitalizmas ir labdara
Taigi, ARC siūlo daug galimybių, tačiau skirtingai nei George Soros ar kitokie veikėjai, susiję su Davosu, nesiūlo pinigų – tai daug kam Lietuvoje yra sunku suprasti. Pripratę mes prie visokių valstybinių, europinių ir sorošinių projektų dotacijų. ARC veikia kapitalizmo dvasia – pinigus reikia užsidirbti. Tuo pačiu ir krikščioniška dvasia – svarbiems visuomeniniams, politiniams ir bažnytiniams reikalams žmonės turi aukoti. Tai nėra įprasta Lietuvoje, pastebiu kaip žmonės pyksta, jei to prašoma – atseit visuomenininkai, politikai, Bažnyčia su pinigais negali nieko bendra turėti, tai netgi nėra padoru. Net mūsų politikai dažniausiai yra pririšti prie „valdiškų“ pinigų, kurie juk yra tų pačių žmonių, mokesčių mokėtojų pinigai. Tokius požiūrius ir tvarkas seniai laikas keisti.
Konferencijoje buvo daugybė verslo ir investavimo ryklių, multimilijonierių bei milijardierių. Labai daug kas kalbėjo apie tai, jog viena didžiausių šių laikų blogybių – dalis stambiausio verslo šiais laikais susiliejo su valstybe ir jos valdymu – per biurokratines valdžios struktūras bei padedant neomarksistinės ideologijos sklaidai per savo valdomas masinės žiniasklaidos priemones. Taip tampama įvairių verslo sričių monopolistais ir tiesiog žmonių pinigų „melžėjais“ nesuteikiant jiems už tai nieko vertingo.
Laisvas verslas ir geras valdymas yra dar viena pagrindinė ARC tema. Dalis verslo valdytojų dalinosi geresnio verslo modeliais. Man įdomus buvo farmacijos milžinės Bayer vadovo Billo Andersono pranešimas, kuriame jis nuožmiai kritikavo nusistovėjusią vadybininkų kapitalizmo korporacijose sistemą. Atėjęs valdyti Bayer per 10 m. jis perpus sumažino tų vadybininkų skaičių ir sukūrė tokią sistemą, kad patys gamintojai – darbininkai palaiko tiesioginius ryšius su užsakovais – klientais. Visa tai man primena Viduramžių amatininkų cecho sistemą – dar vienas grįžimas prie šaknų.
Dar viena iš pagrindinių temų yra technologijos ir žmonijos klestėjimas. Vienas iš pranešėjų teigė, kad pakeitus dabartinę Vakarų civilizacijos vystymosi kryptį, iki 2100 m. žmonės galėtų tapti vidutiniškai 4 kartus turtingesniais nei yra dabar. Buvo pristatyta ir įvairių labdaros, pagalbos, filantropijos projektų. Įspūdį paliko Scotto Harrisono projektas Charity: Water (Labdara: vanduo), kuris pradėjo nuo nulio ir per kelis metus sugebėjo vandeniu aprūpinti keliasdešimt milijonų Afrikos gyventojų. Pats gi Scottas Harrisonas nenurimsta ir teigia, kad tai per mažai, tesudaro 3% viso šiuo metu pasaulio poreikio. Ir siūlo sprendimus.
Jaunimo ateitis
Dažniausiai minima technologija, be abejo, buvo dirbtinis intelektas. Sakyčiau, kad ARC susirinkę daugiau tos technologijos palaikytojų nei priešininkų. Bendra mintis, kad ne technologijose slypi pavojus, o mūsų dvasinio vystymosi atsilikime nuo jų pažangos. Tokiu būdu, užuot technologijos mus išlaisvinusios, mus pavergia. Todėl labai svarbi dirbtinio intelekto tema buvo ir man labiausiai rūpinčioje iš penkių kertinių ARC temų – socialinio audinio stiprinimas. Daugiausia dėmesio joje buvo skiriama švietimui ir vaikų auklėjimui bei priežiūrai. Labai daug perspėjimų skambėjo dėl dirbtinio intelekto bei virtualiosios realybės apskritai pavojų tuomet, kai jomis naudojasi vaikai. Žaisdamas su dirbtiniu intelektu vaikas praleidžia jam itin svarbias kognityvinio vystymosi fazes.
Tokiu būdu mes auginame kvailą, tiesos nuo melo nesugebančią atskirti, lengvai manipuliuojamą, daugybę problemų dėl savo identiteto bei psichinės sveikatos turinčią jaunąją kartą. Žinoma, ne vien dėl dirbtinio intelekto ar kitų technologijų – kalbėta apie daugybę priežasčių, dėl kurių psichinių sutrikimų tarp jaunimo banga dabar jau tapo kur kas didesne pandemija nei buvo kovidas. Švietimo sferoje buvo visokeriopai raginama grįžti prie knygų, klasikinių tekstų, mokytojų ir jų autoriteto, gyvo bendravimo bei charakterio ugdymo vs įgūdžių ugdymo prioriteto. Klasikinio ugdymo, kuris buvo toks ne dėl to, kad trūko geresnių priemonių, o todėl, kad mokslu įrodyta, jog taip ir yra geriausiai. Grįžti prie šaknų.
Mano galva dėmesio demografijai kiek trūko palyginus su tuo, kiek jo buvo skiriama imigracijos, islamizmo problemoms. Vis tik pasisekė sudalyvauti vakariniame priėmime–diskusijoje būtent demografijos tema. Garsusis vedantysis Stephenas Shaw bei kiti žymūs panelinės diskusijos dalyviai vis teigė, kad galutinių atsakymų į šią Vakarų „žiemos problemą“ vis dar nėra – demografiniai rodikliai daugiau ar mažiau smunka visur, išskyrus Užsachario Afriką. Savo ruožtu atkreipiau dėmesį į tyrėjos iš JAV katalikiško instituto pasakojimus apie labai svarbų jos tyrimą. Mat ji aiškinosi apie tuos, kurie Vakarų pasaulyje susilaukia daugiausia vaikų – Teksase yra nemažai bendruomenių, kur šeimose auginti 4-5 vaikus vis dar yra norma. Kas gi jas vienija? Vienareikšmiškai – gilus, biblijinis, krikščioniškas tikėjimas. Ne tas, kur tiesiog nueini į bažnyčią, bet tas, kur visos sąvokos, svarbios demografijai (šeima, santuoka, ištikimybė, vaikai kaip palaiminimas ir pašaukimas ir pan.) žmonėms turi aiškią, įsisąmonintą reikšmę, taikomą kasdieniniame gyvenime.
Nestigo politikų
Pirmą kartą vyko ir maldos pusryčiai. Lyginant su kitais, kuriuose teko dalyvauti, šie vyko išreikštu evangelikų Bažnyčių stiliumi, man katalikui, kiek perdėm dominuojančiu. Katalikus ant scenos meldžiantis reprezentavo garsioji Jordano Petersono žmona Tammy Peterson, neseniai atsivertusi į katalikybę. Jos pasirodymas buvo labai jautrus, ji meldėsi šv. Pranciškaus malda ir už savo sunkiai sergantį vyrą. Jordanas serga taip, kad šiemet konferencijoje nepasirodė – neurologiniai sutrikimai dėl priklausomybės nuo psichotropinių vaistų ir jų vartojimo. Tammy verkė ant scenos, renginio vedėjas, visos konferencijos vedėjos vyras, pastorius Davidas Stroudas meldėsi apsikabinęs ją, daug kas salėje irgi verkė. Jautrus, gražus, verčiantis susimąstyti, dar vienas ryškus vilties įkvėpimo epizodas.
Dar dėmesį atkreipsiu ir į aptarnaujantį konferenciją personalą, nes jais irgi pasidomėjau. Dalis buvo samdomų, kita dalis – savanoriai. Daugiausiai – jauni žmonės, o savanoriauja jie todėl, kad taip tampa ARC organizacijos dalimi (yra toks juridinis vienetas). Juos domina ten pristatomi dalykai, o labiausiai – ARC vienijančios vertybės, be to, jie taip turi galimybę nemokamai dalį pasirodymų išvysti, todėl ir mielai savanoriauja.
Politikų buvo „nuo iki“: pradedančiųjų aktyvistų, netgi klasikinių socialistų, partijų vadovų ir politikos žvaigždžių, įvairių valstybių įvairaus lygio vadovų. Ypač daug iš dabartinės JAV administracijos – jaučiasi, kad Trumpo komandos susidomėjimas ja yra didžiulis, o pirmiausia – dėl geresnių santykių sureguliavimo su Europa. Žymiausias toks kalbėtojas, nors ir nuotoliniu būdu, buvo JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Mike Johnson. D. Britaniją atstovaujant gal kiek jautėsi Konservatorių partijos dominavimas, žymiausias atstovas – Borisas Johnsonas.
Kone šilčiausiai sutiktas buvo ryškesnė konservatyvių jėgų Britanijos padangėje žvaigždė – Reformų partijos pirmininkas Nigelas Farage‘as. Susipažinau su dabar populiarumu kylančios, visiškai šviežios Restore partijos atstove – ši laikoma už reformistus radikalesne, ypač migracijos klausimu. Kad ji yra labai vietinių britų palaikoma, galėjau įsitikinti iš šių reakcijos į šios politikės pasirodymą viename uždarame vakarėlyje.
Kitame uždarame vakarėlyje, kuris buvo skirtas tik Vidurio ir Rytų Europos atstovams, viena iš pagrindinių ARC organizatorių, esanti atsakinga už visą Europą, garsi austrų politikė, dabar dirbanti ir EBPO, sena mano pažįstama Gudrun Kugler, kalbėjo kaip neseniai jie svarstė ar verta išvis Europą palikti ARC formate, juk atrodo, kad ji nebegalinti prisikelti iš savo, kaip Oswaldas Spengleris pasakytų, saulėlydžio. J. Petersonas tuomet pasakė, kad jeigu kada nors atgimimas Europoje ir prasidės, tai jis kils tik iš Rytų ir Vidurio Europos. Juk mes dar pamename, kas yra propaganda ir dezinformacija bei cenzūra, slaptoji policija, persekiojimai ir totalitarizmas. Mes tai jau supratome, pergyvenome ir kartą nugalėjome. Tad mums tenka didžiausia atsakomybė už viltį Europai.
Konferenciją visas tris dienas vedusi baronienė Philippa Stroud ją užbaigdama ir pabrėžė mintį, kad susirinkome ne pasėdėti ir paklausyti, bet eiti dirbti – dirbti savose vietose, kad mūsų viziją išpildyti.
Tai ir yra svarbiausiai suprasti atvykus į ARC, o dar labiau – išvykus. Veikiant čia, namuose. Pradedant nuo savo kiemo.
