Jei pažvelgtume atgal ir atsiverstume Senąjį Testamentą, pamatytume, kad Sekminės buvo viena iš žydų švenčių. Tik jie jos nevadino Sekminėmis. Šis pavadinimas yra graikiškos kilmės. Žydai ją vadino Derliaus švente arba Savaičių švente.
Penkiaknygėje ji minima penkis kartus: Išėjimo knygos 23 ir 34 skyriuose, Kunigų knygos 23 skyriuje, Skaičių knygos 28 skyriuje ir Pakartoto Įstatymo 16 skyriuje. Tai buvo pjūties pradžios šventė.
Palestinoje derlius būdavo nuimamas du kartus per metus. Ankstyvoji pjūtis vykdavo gegužę ir birželį, o vėlyvoji – rudenį. Sekminės žymėjo ankstyvosios kviečių pjūties pradžią, todėl ši šventė visada būdavo švenčiama nuo gegužės vidurio iki birželio pradžios.
Prieš Sekmines būdavo švenčiamos kelios kitos šventės ir atliekamos tradicinės apeigos. Tai buvo Pesachas – Neraugintos duonos šventė, ir Šavuotas – Pirmųjų vaisių šventė. Pirmųjų vaisių šventė buvo minima prasidėjus miežių pjūčiai.
Tuo metu Sekminių data, pagal Senąjį Testamentą, buvo apskaičiuojama taip: nuo Pirmųjų vaisių šventės dienos, laikant ją pirmąja, reikėdavo suskaičiuoti 50 dienų. Penkiasdešimtoji diena ir būdavo Sekminių diena.
Taigi Pirmųjų vaisių šventė žymėjo miežių pjūties pradžią, o Sekminės – kviečių pjūties pradžią. Jos visada ateidavo po 50 dienų, tai yra po lygiai septynių savaičių, arba po „savaičių savaitės“. Todėl ši šventė buvo vadinama arba Derliaus švente, arba Savaičių švente.
Kodėl Sekminės tokios svarbios krikščionims?
Šiandien krikščionys Sekmines švenčia ne kaip kviečių pjūties pradžios šventę, bet kaip prisiminimą apie dieną, kai Šventoji Dvasia nužengė ir pripildė Bažnyčią (Apd 2).
Šventoji Dvasia pripildė Bažnyčią ir prie jos prisijungė 3 tūkst. naujų tikinčiųjų
Antrajame Apaštalų darbų skyriuje pasakojama, kad po Jėzaus žengimo į dangų Jo mokiniai susirinko Derliaus šventei, tai yra Sekminėms, ir Šventoji Dvasia „pripildė visą namą, kur jie sėdėjo“ (Apd 2, 2). „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 4).
Šis neįprastas įvykis pritraukė didelę minią žmonių, o Petras atsistojo ir pradėjo jiems kalbėti apie atgailą bei Kristaus Gerąją Naujieną (Apd 2, 14). Tos dienos pabaigoje, nužengus Šventajai Dvasiai, Bažnyčia išaugo trimis tūkstančiais žmonių (Apd 2, 41). Todėl krikščionys iki šiol švenčia Sekmines.
Teologas Džonas Gillas šio įvykio svarbą apibūdino taip: „Per krikštą Šventąja Dvasia ir ugnimi apaštalai įgijo didesnį pažinimą ir gilesnį Evangelijos slėpinio supratimą, taip pat gebėjimą skelbti ją visoms tautoms ir kalboms.“
Šventąją Dvasią pranašavo Senasis Testamentas, o jos atėjimą pažadėjo Jėzus
Jėzus pažada Šventąją Dvasią (Jn 14, 26), kuri bus Jo tautos Guodėja ir Mokytoja: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“
Šis Naujojo Testamento įvykis svarbus ir todėl, kad išpildo Senojo Testamento pranašystę (Jl 3, 1–2): „Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, – jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus. Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo dvasią.“
Trys istoriniai faktai apie Sekmines
Šios trys aplinkybės padeda geriau suprasti Apaštalų darbų antrojo skyriaus įvykius.
Sekminės buvo piligriminė šventė
Tai reiškė, kad pagal žydų Įstatymą visi suaugę vyrai, kad ir kur gyventų, turėjo atvykti į Jeruzalę ir asmeniškai dalyvauti šventėje.
Sekminės buvo nedarbo diena
Tądien nebuvo dirbami įprasti darbai. Mokiniai nebūdavo mokomi, parduotuvės ir dirbtuvės uždaromos. Tai buvo linksmybių ir šventimo metas.
Įstatymas nustatė tam tikras aukas ir apeigas
Per Sekmines vyriausiasis kunigas paimdavo du ką tik iškeptus kepalus ir aukodavo juos Dievui. Tai būdavo kvietinė duona, iškepta iš naujojo derliaus grūdų.
Taigi apaštalų laikais Sekminės buvo didi ir iškilminga derliaus šventė. Jeruzalės gatvės būdavo pilnos tūkstančių piligrimų, susirinkusių iš įvairiausių kraštų šlovinti Viešpaties gerumo ir dėkoti už kviečių derlių.
