Šeštadienio, gegužės 2 d., pavakare popiežius Leonas XIV savo, kaip Romos vyskupo, katedroje – Laterano Šv. Jono bazilikoje – aukojo Penktojo Velykų sekmadienio Mišias ir per jas konsekravo keturis vyskupus, kurie kaip augziliarai tarnaus Romos vyskupijoje. Šventimus priėmę keturi vyskupai buvo paskirti šių metų vasario 25 d.
Prieš konsekracijos apeigas, sakydamas Mišių homiliją, popiežius priminė, kad Romos vyskupijai nuo pat pradžių yra suteiktas ypatingas pašaukimas įkūnyti visos Bažnyčios visuotinumą ir liudyti meilę. Šiai tarnystei, kurią pradėjo apaštalai Petras ir Paulius, dabar konsekruojami mūsų broliai – Andriejus, Steponas, Morkus ir Aleksandras, – sakė popiežius, paminėdamas keturių naujų vyskupų vardus.
Mišių antrajame skaitinyje girdėtoje šv. Petro pirmojo laiško ištraukoje apaštalas kalba apie Kristų kaip statytojų atmestą akmenį, kurį Dievas padarė kertiniu akmeniu. Pirmiesiems krikščionims ši metafora buvo labai artima, sakė popiežius. Šiame mieste, didžiosios imperijos sostinėje, tas atmestasis akmuo tapo naujos vilties – Dievo Karalystės – ženklu. Apversdamas viešpatavimo logiką tų, kurie siekė nulemti viso pasaulio „architektūrą“, Kristus padarė, kad atmestieji atgautų savo orumą ir taptų Dievo Karalystės nariais ir kūrėjais.
Popiežius prašė konsekruojamų naujų vyskupų, kad jie padėtų jam būti Gerojo Ganytojo atspindžiu Romoje ir visame pasaulyje gyvenančiai Dievo tautai. „Raginu jus pasiekti šio miesto atmestuosius ir skelbti jiems, kad Kristui, mūsų kertiniam akmeniui, rūpi kiekvieno žmogaus orumas“, – sakė popiežius Leonas ir prašė nesiekti privilegijų, kurias galėtų siūlyti jų padėtis, nesekti pasaulio pirmųjų vietų logika, bet liudyti Kristų, kuris atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (plg. Mk 10, 45). Romos vargstantieji, šį miestą lankantys piligrimai, turistai, atvykstantys iš viso pasaulio, tegul randa šio miesto gyventojuose, jo institucijose, jo ganytojuose tą motinišką rūpestingumą, kuris yra tikrasis Bažnyčios veidas.
Galiausiai popiežius meldė naujiems keturiems vyskupams ir visai Romos mieste gyvenančiai Dievo tautai romiečių globėjos – Salus Populi Romani – užtarimo. Ji, mūsų Motina, visada teveda ir tesaugo mus visus.
