Pagrindinis tarpreliginis popiežiaus vizito Alžyre momentas buvo apsilankymas Alžyro Didžiojoje mečetėje. Alžyro Didžioji mečetė buvo pastatyta jau XXI amžiuje. Tai didžiausia mečetė Afrikoje ir trečia pagal dydį pasaulyje.
Pirmadienio popietę Leonas XIV aplankė mečetę, susitiko su jos rektoriumi ir kitais šalies musulmonų bendruomenės lyderiais. Lankydamas mečetės vidų, popiežius stabtelėjo „tylaus susimąstymo“ valandėlei.
Dėkodamas mečetės rektoriui už priėmimą popiežius pabrėžė šios vietos dvasinę reikšmę. Tai, pasak popiežiaus, vieta, į kurią daugybė žmonių ateina melstis ir ieškoti Aukščiausiojo, Dievo, buvimo savo gyvenime. Kiekviena maldos vieta liudija bendrą tikinčiųjų troškimą susitikti su Dievu ir stiprinti vidinį ryšį su Juo.
Kalbėdamas apie savo vizitą Alžyre, popiežius priminė ir asmeninį ryšį su šia šalimi, kuri yra jo dvasinio tėvo šv. Augustino žemė. Svarbiausias šio šventojo palikimas – tiesos paieškos, Dievo paieškos bei kvietimas pripažinti kiekvieno žmogaus orumą ir kurti taiką.
Leonas XIV taip pat atkreipė dėmesį į mečetės, kaip maldos ir studijų centro, reikšmę. Malda bei tiesos paieškos veda ir į didesnį žmonių tarpusavio supratimą – išmokstame vieni kitus labiau gerbti, gyventi darnoje ir kurti taikos pasaulį.
Popiežius patikino, jog meldžiasi už Alžyro tautą ir už visus pasaulio žmones, kad įsiviešpatautų taika ir teisingumas, ir paragino visus būti taikos, susitaikinimo ir atleidimo skleidėjais.
Leonas XIV susitiko su Alžyro tikinčiųjų bendruomenių atstovais
Alžyro sostinės katedroje balandžio 13 d. per susitikimą su Alžyro katalikais, krikščionimis ir musulmonais Leonas XIV kalbėjo apie taikos ir vienybės svarbą. Jis priminė, kad malda, artimo meilės darbai ir vienybė yra esminiai krikščioniškojo gyvenimo aspektai. Prieš susitikimą pirmadienio popietę Afrikos Dievo Motinos katedroje popiežius privačiai aplankė netoli katedros gyvenančias vienuoles augustines.
Per susitikimą su Alžyro augustinių seserų bendruomene Leonas XIV pasidalijo, kad kai kurios jos narės buvo tarp 19 palaimintųjų Alžyro kankinių, paaukojusių gyvybę XX a. Popiežius vienuolių bendruomenei įteikė vizito atminimo ženklą – padovanojo brangakmeniais papuoštą kryžių. Po apsilankymo vienuolyne Leonas XIV dalyvavo susitikime Afrikos Dievo Motinos katedroje Alžyro sostinėje su visų tikėjimų alžyriečiais: katalikais, kitų konfesijų krikščionimis ir musulmonais.
Popiežius Afrikos Dievo Motinai dedikuotą šventovę pavadino taikos ir vienybės ženklu. Ši katedra simbolizuoja gyvųjų akmenų Bažnyčią, kurioje kuriasi Alžyro krikščionių ir musulmonų bendrystė, apgaubta visus globojančios Afrikos Dievo Motinos apsiaustu, pažymėjo Leonas XIV.
Dėkodamas už visa, ką Alžyro tikintieji daro, už jų maldas ir artimo meilės darbus, taip pat už vienybės liudijimą, popiežius drąsino krikščionis toliau darbuotis kaip vieninga ir atvira tikinčiųjų bendruomenė, kaip Bažnyčia – gyvas visuotinis išganymo sakramentas.
Kreipdamasis į visų religijų atstovus Leonas patikino, kad „pasaulyje, kuriame susiskaldymas ir karai sėja skausmą ir mirtį tautose, bendruomenėse ir net šeimose, jūsų visų kartu vienybės ir taikos patirtis yra iškalbingas ženklas. Būdami kartu, jūs plečiate brolybę ir įkvepiate gilų bendrystės ir susitaikymo troškimą su galinga ir aiškia žinia, kuri yra kartu paprasta ir nuolanki“.
Kreipdamasis į visų religijų atstovus Leonas patikino, kad „pasaulyje, kuriame susiskaldymas ir karai sėja skausmą ir mirtį tautose, bendruomenėse ir net šeimose, jūsų visų kartu vienybės ir taikos patirtis yra iškalbingas ženklas“.
Popiežius Leonas pastebėjo, kad alžyriečių katalikų bendruomenės šaknys šalyje gilios. Jis priminė XX a. kankinius – devyniolika vienuolių, vyrų ir moterų, kurie buvo nukankinti todėl, kad norėjo dalytis šios tautos žmonių džiaugsmais ir skausmais. Jų kraujas yra gyva sėkla, niekuomet nenustosianti nešti vaisių. Leonas prisiminė pirmąsias krikščionių bendruomenes, šv. Augustino, jo motinos šv. Monikos ir daugelio kitų šventųjų liudijimą. Jų atminimas kviečia nūdieną būti tikrais bendrystės, dialogo ir taikos ženklais.
Atsiliepdamas į keturių Alžyro gyventojų liudijimus – katalikės vienuolės, protestantės sekmininkės, bazilikos gide dirbančios moters ir musulmonės, popiežius paprašė susirinkusiųjų skirti minutėlę susikaupimui ir pamąstyti apie tris krikščioniškojo gyvenimo aspektus, kurie pasak jo, yra esminiai. Tai malda, artimo meilės darbai ir vienybė.
Leonas prisiminė popiežiaus šv. Jono Paulius II ir Alžyre kankinystę pelniusio šv. Karolio de Fuko įžvalgomis apie maldą – malda svarbi kaip oras: „Be maldos nėra gyvenimo, kaip ir be oro nėra gyvenimo“, – 1985 m. Maroke per susitikimą su musulmonų jaunimu pasakė lenkas popiežius. „Siekite artimojo išganymo visomis priemonėmis, esančiomis jūsų galioje: malda, gerumu ir pavyzdžiu“, –pažymėjo dykumų šventasis Karolis de Fuko.
Pasak Leono, gailestingumas ir tarnystė yra kur kas daugiau nei tik materialinės pagalbos suteikimas patiems silpniausiems. Būtent meilė savo broliams ir seserims įkvėpė Alžyro kankinių liudijimą: jie paaukojo savo gyvybę kartu su daugeliu kitų vyrų ir moterų – krikščionių ir musulmonų, nes jiems buvo savas Tasai, kuriuo jie pasitikėjo (plg. 2 Tim 1, 12).
Kalbėdamas apie krikščionių bendruomenės įsipareigojimą ugdyti taiką ir vienybę, Leonas XIV priminė kelionės į Alžyrą šūkį – Prisikėlusio Jėzaus žodžius: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 21) ir II ar III a. mozaikos Tipasos mieste Alžyro jūros pakrantėje įrašą lotyniškai: „In Deo, pax et concordia sit convivio“ – („Dieve taika ir darna teviešpatauja kartu mūsų gyvenime“). Taika ir darna, patikino Leonas, nuo pat pradžių yra pamatinės krikščionybės savybės (žr. Apd 2, 42–47), pagal paties Jėzaus norą (žr. Jn, 13, 35). Šiuo atžvilgiu šv. Augustinas tvirtino, kad „Bažnyčia suburia skirtingas tautas, bet jos yra narės To, kurio kūnas yra Bažnyčia“ (Pamokslai 192, 2). Jam antrina šv. Kiprijonas, kuris rašė, kad mūsų taika ir broliškas susitarimas yra didžioji auka Dievui, o tauta yra suvienyta į viena per Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę (Viešpaties malda, 23).
Popiežius tęsė: „Nemaža dalis Alžyro yra dykumos. Dykumose niekas neišgyvena vienas. Atšiauri aplinka išsklaido bet kokias sampratas apie savarankiškumą, primena, jog mums reikia vieniems kitų ir kad mums reikia Dievo. Kai pripažįstame savo trapumą, mūsų širdis atsiveria vieni kitus palaikyti ir šauktis Vienatinio, kuris gali suteikti tai, ko jokia žmogiška jėga negali užtikrinti: gilų širdžių susitaikymą ir tikrą taiką“, – pažymėjo popiežius drąsindamas alžyriečius, kartu dėkodamas visiems Alžyro tikintiesiems už jų darbus, maldas, liudijimą ir vienybę.
