Didelė dalis Jungtinės Karalystės darbuotojų, kurie save laiko tikinčiais, jaučia negalintys atvirai reikšti šios tapatybės dalies darbo vietoje, rodo naujas tyrimas „Religija darbe: nematoma darbo vietos įvairovės dimensija“ (Religion at Work: the invisible dimension of workplace diversity).
Tyrimą pristatė darbo psichologas profesorius Binna Kandola (Bina Kandola) interviu Religijos laisvės ir verslo fondui (Religious Freedom & Business Foundation). Apklausoje dalyvavo 610 Jungtinės Karalystės darbuotojų iš šešių religinių grupių – krikščionių, budistų, hinduistų, žydų, musulmonų ir sikhų. Tyrimas rodo nuolatinį atotrūkį tarp darbdavių požiūrio į įtrauktį ir tikinčių darbuotojų kasdienių patirčių.
Nors apie 62 proc. JK gyventojų save sieja su religija, darbo aplinkoje religija retai aptariama, o daugelis darbuotojų šios temos apskritai vengia.
Apie 59 proc. respondentų teigė manantys, kad darbo vietose egzistuoja religinė diskriminacija, o 66 proc. nurodė jaučiantys diskomfortą kalbėdami apie religiją darbe.
Beveik pusė apklaustųjų teigė sąmoningai vengiantys tokių pokalbių dėl galimos įtampos, nesusipratimų ar konfliktų.
Beveik pusė apklaustųjų teigė sąmoningai vengiantys tokių pokalbių dėl galimos įtampos, nesusipratimų ar konfliktų.
Tyrimo rezultatai rodo, kad religija darbo aplinkoje yra „iš esmės nematoma“, kaip tai įvardijo prof. B. Kandola, nes daugelis darbuotojų jaučiasi negalintys atvirai kalbėti apie savo tikėjimą ar atskleisti šią savo tapatybės dalį kasdieniame darbe.
Jis pažymėjo: „Tikras paradoksas: tai, kas žmonėms svarbiausia ir su kuo jie labiausiai save tapatina, yra tai, apie ką jie negali kalbėti.“ Taip pat pridūrė: „Musulmonai apie tikėjimą kalba dažniau nei kitų religijų atstovai. Ankstesniame tyrime sutikau krikščionių, kuriems buvo labai sunku kalbėti apie Velykas. Tai itin svarbi data, tačiau ji nėra vien simbolika ar šokoladas – tai labai gili prasmė, susijusi su religijos pradžia ir tikėjimu.“
Nors rimtesni incidentai pasitaiko rečiau, tyrimas atskleidė, kad subtilios diskriminacijos formos yra paplitusios. 27 proc. respondentų teigė matę religinę diskriminaciją darbo vietoje, o 15 proc. nurodė patys ją patyrę. Pateikti pavyzdžiai apima stereotipų taikymą (27 proc.) ir įkyrius klausimus apie asmeninius įsitikinimus (25 proc.).
Kai kurie darbuotojai taip pat teigė jautę spaudimą dalyvauti renginiuose, neatitinkančiuose jų religinių įsitikinimų (24 proc.), kiti – jautėsi atstumti ar išjuokiami atskleidę savo tikėjimą (21 proc.). Sunkesniais atvejais nedidelė dalis respondentų (4 proc.) nurodė patyrę žodinį ar net fizinį smurtą dėl savo religijos.
Prof. B. Kandola pažymėjo: „Daugelis šių dalykų, tiesą sakant, atrodo net ryškesni nei tai, ką matome kalbėdami apie lytį ar rasę. Jei tai būtų bet kuri kita mažumos grupė, organizacijos imtųsi veiksmų. Tačiau kai kalbama apie religiją, tai ir toliau tęsiasi.“
Tyrimas taip pat atskleidė neatitikimą tarp organizacijų įsivertinimo ir darbuotojų patirties.
Tyrimas taip pat atskleidė neatitikimą tarp organizacijų įsivertinimo ir darbuotojų patirties. Nors 2018 metų Personalo ir plėtros instituto (Chartered Institute of Personnel and Development) apklausa parodė, kad daugiau nei 90 proc. darbdavių laiko save įtraukiais religijos atžvilgiu, naujausi prof. B. Kandolos duomenys rodo, kad daugelis tikinčių darbuotojų vis dar jaučiasi nepastebėti, nejaukiai ar nesaugiai.
Pasak profesoriaus, viena iš problemų yra ta, kad religija vis dar per dažnai lieka nuošalyje platesnėse įvairovės ir įtraukties iniciatyvose, nors daugeliui žmonių ji yra esminė tapatybės dalis.
Tyrimas taip pat rodo, kad problemą gali gilinti ribotas religijos supratimas: respondentai nurodė, jog jų pačių žinios yra pakankamos, tačiau kolegų žinios dažnai dar menkesnės. Toks žinių trūkumas sudaro sąlygas stereotipams, nesusipratimams ir diskomfortui kalbant apie tikėjimą.
Prof. B. Kandola teigė: „Žmonės nenori žinoti. Man atrodo, kad tai viena iš sričių, kur pokyčiai vyksta ne taip greitai, kaip norėtume.“
Tyrimas rodo, kad ši tyla gali turėti platesnių pasekmių. Darbuotojai, kurie jaučiasi negalintys išreikšti savo įsitikinimų, gali patirti mažesnį saugumo jausmą, o tai lemia mažesnį įsitraukimą ir silpnesnį priklausymo bendruomenei jausmą.
Be to, remdamasis platesniais tyrimais, prof. B. Kandola pažymėjo, kad jau seniai pastebima, jog tikintys žmonės sprendimus dažnai priima etiškiau. Jis paaiškino: „Nesakau, kad jie tampa mažiau etiški, jei nekalba apie savo tikėjimą. Tačiau jei kalbėti apie tikėjimą yra taip sudėtinga, ar tai nereiškia, kad sprendimų priėmimas organizacijose galėtų tapti etiškesnis, jei jiems būtų leista šiek tiek atviriau kalbėti apie savo tikėjimą darbo vietoje?“
Ataskaita ragina organizacijas imtis aktyvesnių veiksmų ir sudaryti sąlygas pagarbiam dialogui apie religiją. Tarp rekomendacijų – aiškiai apibrėžti dialogo lūkesčius, skatinti tarpusavio pagarbą ir kurti aplinką, kurioje darbuotojai jaustųsi saugūs išsakyti savo požiūrį nebijodami vertinimo.
Prof. B. Kandola pabrėžė, kad geresnis religijos integravimas darbo aplinkoje yra svarbus ne tik įtraukčiai, bet ir bendros organizacijos kultūros stiprinimui.
