Iš kataliko perspektyvos praėjusias dienas galima apibūdinti perfrazuotu garsiu posakiu – visi keliai veda į… Šiluvą.
Minios maldininkų, tarsi vieninga kaimenė, plūsta klausyti savo ganytojų skelbiamo Dievo žodžio ir pamokymų. Šilinės, kaip ir aišku, – padėkų ir garbinimo maldos, prašymai padėti.
Tie keliai, norime ar ne, neišvengiamai persikryžiuoja ir su visos Lietuvos (pasi)rinkimų keliais ir vieškeliais, kuriuose jau visus metus zuja įvairių rinkimų, šiais metais net trejų, kandidatai.
Važinėjant po Lietuvą ir lydint Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatą rinkiminiuose prezidento debatuose bei man pačiai, kaip kandidatei debatuojant rinkimuose į Europos Parlamentą, dažnai girdėdavau klausimą: „Ar jūs ten Seime pagaliau susitarsite? Kodėl jūs ten riejatės, kodėl negalit susitarti?“ Ir, žinoma, su šypsena atsakydavau, kad susitarti gali tik rinkėjai, o Seimo nariai tik atstovauja juos Seime. Na, o rinkėjai – skirtingi. Ir tada klausdavau: „Tai ar jūs susitarsite? Salėje įsivyraudavo tyla, o po to…, o po to pasigirsdavo: „Bet ką mes galim padaryti?.. Mes balsuojam už vieną, o išrenką kitus, pagal sąrašą. Mes balsavom už krikščionis, o jie… Tai nėra už ką balsuoti – visi vienodi, visi vagys, kvailiai ir t. t.“
Dar daugiau, šiandien plačiai skaitome, kad išvis nebeaišku, kas yra kas – kokios partijų programos, kokios nuostatos skiria ar identifikuoja partijas. Nebežinome, kur dešinė, o kur kairė, ir kas ką atstovauja. Atseit visos programos vienodos, populistinės ir t. t. Bet ar tikrai? Ar tikrai taip? O gal mes patys kalti, kad nesidomime, neanalizuojame ir tiesiog nebeatskiriame „vilkų ėriukų kailyje“? Juk sakoma, kad apgauti galima kartą, bet jei apgavo jau du kartus, tai gal ir pats kaltas?
Visai neseniai skaičiau apie tai, kaip socialdemokratai iš savo rinkiminės ilgosios programos į trumpąją, kuri naudojama reklamai, „užmiršo“ perrašyti mokesčių didinimą, ir ji visai supanašėjo su liberalų (kai „užmiršo“ perkelti į trumpąją programą Stambulo konvenciją, partnerystės įstatymą ir t. t.). Nors šioms nuostatoms visai atvirai pritaria ir viešai įvardijami neva būsimi socialdemokratų premjerai – V. Blinkevičiūtė ir G. Paluckas. Nieko keisto, juk ir ankstesnėse partnerystės įstatymo balsavimo stadijose (pateikimo, svarstymo) „už“ balsavo beveik visa socialdemokratų frakcija. Taigi, viena programa rinkiminei reklamai, kita – būsimai Vyriausybei? Ilgosios žmonės neskaitys, o trumpąją vienas kitas gal ir gali.
sakoma, kad apgauti galima kartą, bet jei apgavo jau du kartus, tai gal ir pats kaltas?
Taigi, kaip pasirinkti, kad ir vėl nereiktų tik gailėtis ir laukti kitos galimybės išsirinkti geresnius, kaip mums pasiūlė premjerė? Turime grįžti prie esmės. Ar žodis „krikščionių“ partijos pavadinime, kurioje „yra visokių nuomonių“ krikščionybės klausimais, o darbai vykdomi pagal „leftistinę programą“, yra mąstančio krikščionio pasirinkimas? Kas turėtų mums nurengti tą „ėriuko kailį“, kad pamatytume ar ten ne vilkas? O gal mes patys?
Dažnai girdžiu iš rinkėjų: „Na, aš tai niekada daugiau nebebalsuosiu už šitą ar aną „blogą“ partiją, na, bet šitas kandidatas iš tos „blogos“ ir mus nuskriaudusios partijos tai tikrai ne toks. Jis tikras krikščionis, suprask, jis „geras.“ Tikrai? Geras „blogame“? Jis nekaltas – kalta aplinka? Ar geras ir „be stuburo“, „su išlaužytomis rankomis“, t. y. be nuomonės, su kuriuo galima susitarti, kad balsuojant vertybiniais klausimai jis manipuliuotų – išeitų iš salės ar nebalsuotų, balsuotų prieš išsakomas ir išpažįstamas vertybes „tik“ pradinėse įstatymo stadijose, balsuotų už galimybę ir postą patekti į ES parlamentą? Kuo daugiau tokių „gerų“ iš tos „blogos“ partijos, tuo didesnė tos „blogosios“ partijos frakcija Seime, tuo daugiau tos „blogos“ partijos žmonių – ir gerų, ir ne patenka į Seimą pagal sąrašą. Kuo didesnė frakcija – tuo didesnė tikimybė, kad jie ir formuos valdančiąją koaliciją.
O kur dar Seimo nariai „migrantai“, kurie migruoja per partijas ir net nebando slėpti, kad nekeis savo pažiūrų ir siekių. Kokioje partijoje jie bebūtų, jų pažiūros tos pačios. Dažniausiai jie yra jau to amžiaus, kai pakeisti pažiūras sunku, nebent jie tiesiog oportunistai. Tai į kurią pusę vėjas pučia, į tą ir linksta. Pamenate posakį, kad „buvusių nebūna“..? Geriausiu atveju tam tikru momentu jie prityla, o balsuojant vertybiniais-krikščioniškais klausimais, turi labai „politiškai-korektišką“ paaiškinimą – „aš noriu išlikti nuoseklus (-i)“. Ir toliau nuosekliai neša jie į Seimą eutanazijos įstatymo projektą, embrioną paverčia medicinine atlieka ir t. t. Tai nestebina, bet stebina kitkas – kad juos mielai priima, su jais fotografuojasi ir taip juos reklamuoja… aukščiausi dvasininkai. Tai ar mus nori apgauti, ar mes patys kvaili? Kaip mums juos „vilkus ėriuko kailyje“ atpažinti, jei neatpažįsta jie, kunigai? O gal jie, būdami visiems lygūs ir teisingi, juose mato ne vilkus, o sūnų palaidūną, kuris „buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“? Deja, atsirado, bet tik trumpam, reikiamoje vietoje ir reikiamu metu, vienai ar kelioms nuotraukoms. O gal..?
Vienaip ar kitaip šiandien priėjome tą ribą, už kurios jau plika akimi matosi griūtis: krikščionių persekiojimas ir teismai, žodžio laisvės suvaržymai ir kritikos valdžiai uždraudimas, atmetimo kultūros (angl. cancel culture) įsigalėjimas, pamatinių vertybių – šeimos ir visų kitų brangių ir šventų dalykų naikinimas. Antra vertus, dabar mes turime šansą sustoti ir pradėti eiti kitu keliu. Ar pasinaudosime juo?
Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos
