Rugpjūčio pabaigoje Romoje vyko Tarptautinio katalikų įstatymų leidėjų tinklo kasmetis susitikimas, surengtas jau 13-ąjį kartą. Jo dalyvius popiežius Pranciškus priėmė atskiroje audiencijoje. Tarp susitikimo dalyvių buvo ir Krikščionių sąjungos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys, kuris mielai pasidalino įspūdžiais iš šio renginio. Politiką kalbino Tomas Viluckas.
Gal galėtumete plačiau papasakoti apie šio tinklo veiklą, misiją ir tikslus?
-Tarptautinis katalikų įstatymų leidėjų tinklas (ICLN) egzistuoja tam, kad „šviestų, įgalintų ir sujungtų bendrystėje“ krikščionių lyderius, parlamentų narius, asmenis, dirbančius viešosiose pareigose ar šioje srityje turinčius ilgą profesionalią darbo patirtį. Nuo pat įkūrimo 2010 m. ICLN mėgina spręsti pasaulio krikščionimis kylančias problemas, stiprinti ryšius tarp politinių lyderių, atskirų tautų, ne pelno organizacijų ir Bažnyčių.
Organizacija tai daro pasitelkdama privačias iniciatyvas bei suteikdama įstatymų leidėjams, vyriausybės pareigūnams ir ekspertams galimybę ir vietą įstatymų politikos koordinavimo darbui, nors pati politiniu lobizmu neužsiima. Ji veikia vadovaudamasi nešališkumo principais ir Chathamo rūmų konfidencialumo taisykle, kuri skamba taip: „dalyviai gali laisvai naudotis gauta informacija, tačiau nei kalbėtojo (-ų), nei bet kurio kito dalyvio tapatybė, nei priklausomybė negali būti atskleista.“
Tarpusavio diskusijos vyksta kas mėnesį zumo pagalba, o kartą metuose ICLN nariai susirenka padiskutuoti 4-5-ioms dienom Romoje. Beveik kiekvienais metais vyko susitikimai su popiežiais. Dalyvauju šio tinklo veikloje nuo pat pradžių.
Kokias pareigas užimantys politikai dalyvavo šių metų susitikime?
-Tinklą globoja kardinolas Christophas Schönbornas (Kristofas Šionbornas) iš Austrijos, tinklo prezidentas yra Christiaanas Altingas von Geusau. Jis taip pat yra Tarptautinio teologijos instituto (Austrija) prezidentas. Šių metų susitikime dalyvavo ICLN nariai iš 40 pasaulio valstybių, įvairių šalių katalikų arkivyskupai, vyskupai, kunigai bei pastoriai, ortodoksų dvasiniai lyderiai. Turėjome galimybę diskutuoti su JAV ekspertais, išgirsti Bažnyčios lyderius iš Sirijos, Mianmaro ir Irako.
Kokios šiemet buvo pagrindinės gvildenamos temos, kokios idėjos sklando tarp pasaulyje politinę atsakomybę turinčių katalikų?
-Sunku būtų visas temas išvardinti. Šį kartą daugiau dėmesio buvo skirta žmogaus orumo, teisinės valstybės, ekonomikos, finansų, sveikatos apsaugos, lyderystės, šeimos politikos temoms, Kinijos Bažnyčios problemoms, krikščionių genocidui Nigerijoje, aptarėme pagalbą persekiojamoms Bažnyčioms. Ir, savaime suprantama, karo Ukrainoje tema buvo viena iš labiausiai aptarinėjamų.
Ar labai skiriasi tarp skirtingų žemynų, Rytų ir Vakarų Europos katalikų politikų „kovos lauko“ kontekstas? Pavyzdžiui, ar Jūsų kolegoms iš kitų šalių suprantami iššūkiai, su kuriais susiduriame Lietuvoje?
-Į daugelį problemų dalyviai žiūri panašiai. Savaime suprantama, kad kiekviena šalis pasižymi savo specifika. Tikrai nuostabu regėti didžiulį Afrikos šalių atstovų energiją ir entuziazmą. Jie pilni noro veikti laikydamiesi krikščioniškų vertybių, nors dažnai jiems gresia ne kairiųjų ir liberalų „pabarimai“, kaip pas mus, bet realus pavojus jų gyvybei. Tai kontrastas dažnam drungnam vakariečių katalikui ir dvasininkui.
Visi puikiai supranta, kad gyvename laikais, kai katalikai yra labiausiai persekiojama tikinčiųjų bendruomenė pasaulyje. Ir ne tik musulmoniškose šalyse, bet vis labiau – ir Vakarų demokratijos šalyse. Turbūt didžiausias visų rūpestis yra įveikti didelės dalies katalikų drungnumą ir baimę ginti savo įsitikinimus. Čia susirinkantiems žmonėms tikrai nėra abejonių, kas yra žmogaus gyvybė, ar kad šeimą gali kurti tik vyras ir moteris – yra rūpestis, kaip tas nuostatas įtvirtinti mūsų gyvenime.
„Jūsų uždavinys – veikti, kad viešojoje erdvėje būtų apsaugoti ir vertinami tie teisingi santykiai, kurie leidžia su kiekvienu žmogumi elgtis su jam priklausančiais pagarba ir meile“, – sakė Popiežius tinklo nariams audiencijoje. Kaip konkrečiai teisėkūra ir politinis veikimas Lietuvoje turėtų prisidėti prie šios vizijos įgyvendinimo?
-Akivaizdu, kad komunistinė LGBT ideologija agresyviai griauna mūsų valstybių pamatines vertybes ir tiesia kelią į chaosą. Griebiamasi bauginimo per dominuojančią propagandinę žiniasklaidą, stengiamasi sujaukti žmogaus orumo, gėrio ir blogio supratimą teisinėje sistemoje. Ką daryti?
Visų pirma – nesusigūžti, kai ant tavęs šaukia, ir drąsiai sakyti savo nuomonę, smerkiant nuodėmę, bet ne niekinant kito žmogaus asmenybės. Krikščionims reikia nepamiršti, kad gyvenimiškų bėdų tik daugės, jeigu savo teisinę sistemą kursime ant netvarių pamatų, pagrįstų neišmintingais ar net kvailais principais. Ar gali ką stabilaus ir vertingo sukurti koks nors įstatymo leidėjas, jeigu jis kiekvieną dieną sprendžia dilemą, „ar jis kartais ne vabalas“, ar kurios išgalvotos socialinės lyties jis yra.
Atsakykime patys sau, ar mums ramu, kai šalies valdymą atiduodame į tokių, savo esybe abejojančiųjų, rankas. Taigi, reikia susigražinti į gyvenimą krikščionišką demokratijos supratimą, ir tai padaryti įmanoma. Tik reikia veikti, o ne dūsauti apie artėjančią pasaulio pabaigą.
Kiek įvairiose šalyse aktuali problema, kai politikai viešumoje deklaruoja savo katalikiškas pažiūras, o balsuoja priešingai Bažnyčios mokymui?
-Atsakymas lyg ir paprastas. Nuo politikų veidmainystės neapsaugota nė viena šalis. Kuo principingesni ir neabejingesni rinkėjai, tuo mažiau veidmainių jie išrenka. Tačiau dabar turime laikotarpį, kai Bažnyčios bazines tiesas mėginama sunaikinti iš vidaus.
Deja, pasikeitus požiūriui į šeimą ir gyvybę, ji taptų nebe Katalikų Bažnyčia. Nebūkime naivūs – dauguma to siekiančių „katalikų“ puikia supranta, ką daro.
Dievas juos vertins. Mums gi tiesiog reikia, nebijant bei nepataikaujant kitos pusės propagandai, saugoti pagrindines Bažnyčios tiesas.
esminės Bažnyčios vertybės negali būti katalikui kompromiso objektu.
Laikausi nuomonės, kad esminės Bažnyčios vertybės negali būti katalikui kompromiso objektu. Yra toks senas anekdotas. Kareiviui užduoda klausimą „Ar skraido krokodilas?“, kareivis atsako – „Žinoma, kad ne!” Tada jam primena, kad generolas mano, kad skraido. Kareivis pagalvoja ir sako: „Tada skraido, …tik labai žemai“. Stebėjau daug save katalikais laikiusių ir dabar tai deklaruojančių tokių kareivių, kuriems politinio vado atvaizdas vertingesnis nei Dievo.
Kaip aktyviai šio tinklo veikloje dalyvauja politikai iš Lietuvos? Juk mūsų šalyje akivaizdžiai trūksta krikščionių politikų lyderystės…
-Šioje organizacijoje lietuviai visada buvo. Net buvo laikai, kai iš maždaug pusantro šimto dalyvių dalyvavo keturi mūsų atstovai su šeimomis. Šį kartą buvau tik aš vienas su žmona Regina ir sūnumi Laurynu.
Matome, kad visame Vakarų pasaulyje stinga lyderystės. Tai vis didesnės demokratijos krizės ir senstančios visuomenės pasekmė.
Deja, krikščionys ne išimtis. Kaip oro trūksta tvirtų, aiškiai kalbančių, neužsidariusių, bet su žmonėmis nebijančių būti kartu dvasininkų. Nepakenktų ir daugiau karštų krikščionių. Tačiau lyderystės stygius negali būti pasiteisinimu mums patiems. Pradžioje paklauskime savęs, ką aš pats galiu padaryti, kad būtų kitaip.
Dėkoju.
