„Dievo sukurta nuostabi žmonija šiandien atsidūrė lemtingo pasirinkimo akivaizdoje: statyti naują Babelio bokštą arba kurti miestą, kuriame žmonės galėtų gyventi drauge“, – šiais žodžiais prasideda pirmoji popiežiaus Leono XIV enciklika „Magnifica humanitas“.
Enciklika paskelbta šį pirmadienį, gegužės 25-ąją, tačiau popiežius ją pasirašė gegužės 15-ąją – Leono XIII socialinės enciklikos „Rerum novarum“ pasirašymo 135-ųjų metinių dieną. Popiežius Leonas XIV, panašiai kaip jo bendravardis Leonas XIII prieš beveik pusantro šimto metų, skelbia encikliką, kurioje apmąsto vieną svarbiausių dabartinės epochos iššūkių, tokiu iššūkiu laikydamas dirbtinio intelekto plėtrą ir būtinumą išmokti atsakingai juo naudotis.
Dokumentą sudaro įžanga, penki skyriai ir baigiamosios išvados. Iš viso – 235 trumpi paragrafai. Visą encikliką jungia pagrindinė mintis, kad šiandien sparčiai besivystančios skaitmeninės technologijos yra žmogaus turimi įrankiai, dėl to jos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos. Popiežius pabrėžia, kad technologijų pažanga nėra žmogui priešiška jėga, tačiau kartu jis primena, jog technologijos niekada nebūna visiškai neutralios. Jos atspindi vertybes tų, kurie jas kuria, finansuoja, reguliuoja ir galiausiai tų, kurie jas naudoja. Todėl pagrindinis iššūkis yra ne technologijų pažanga, bet tai, kokiam žmogaus ir visuomenės modeliui ši pažanga tarnauja.
Pirmajame skyriuje Leonas XIV apžvelgia viso Bažnyčios socialinio mokymo raidą ir jo ryšį su Evangelija. Šioje enciklikos dalyje primenama, kad požiūris į visuomenę negali būti statiškas – jis turi gebėti atsakyti į naujus kartu su laikų kaita iškylančius vis naujus iššūkius, tačiau ji turi likti ištikimas žmogaus orumo sampratai. Šiame kontekste Bažnyčios socialinis mokymas turi būti suprantamas ne kaip ideologija ar ekonominė programa, bet kaip moralinės gairės, padedančios geriau suprasti ir iš integralios žmogaus gerovės perspektyvos vertinti technologinius, ekonominius ir politinius procesus.
Antrajame skyriuje popiežius primena pagrindinius Bažnyčios socialinio mokymo principus. Pirmiausia akcentuojamas žmogaus orumas – žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl negali būti laikomas vien ekonominiu ištekliumi, duomenų rinkiniu ar technologinės sistemos dalimi. Iš to kyla žmogaus teisių neliečiamumas ir būtinybė gerbti mažumų teises. Leonas XIV pabrėžia, kad technologinė pažanga neturi dar labiau didinti socialinės atskirties ar diskriminacijos.
Toliau enciklikoje aptariamas visuotinės gėrybių paskirties principas. Pasak popiežiaus, pasaulio ištekliai ir technologijų teikiama nauda negali priklausyti tik siauram ekonominiam elitui. Iš šio principo kyla subsidiarumo ir solidarumo sampratos.
Subsidiarumas reiškia dalijimąsi atsakomybe ir žmogaus įtraukimą į sprendimų priėmimą, atsisakant paternalizmo bei vien iš viršaus primetamos globos. Solidarumas savo ruožtu reiškia ne vien emocinį jautrumą kitam žmogui, bet tikrą atsakomybę už silpnesniuosius ir už bendrąjį gėrį. Galiausiai popiežius kaip vieną svarbiausių principų įvardija socialinį teisingumą, kuris turi būti technologinės ir ekonominės raidos pagrindas.
Centrinė enciklikos dalis yra trečiasis skyrius, skirtas dirbtinio intelekto klausimams. Leonas XIV perspėja dėl technokratinio mąstymo, apie kurį jau kalbėjo ir popiežius Pranciškus. Pasak Leono XIV, šiandien vis dažniau įsigali požiūris, kad sprendimus turi lemti vien efektyvumas, produktyvumas ir ekonominė nauda. Tokia logika gresia žmogų paversti tik sistemos elementu, vertinamu pagal jo funkcionalumą ir naudą.
Enciklikoje pripažįstama, kad dirbtinis intelektas gali atlikti sudėtingas užduotis, analizuoti milžiniškus informacijos kiekius, imituoti žmogaus kalbą ar sprendimų priėmimą. Tačiau turi būti aiškiai suvokiama, kad net pažangiausios sistemos neturi moralinės sąžinės, empatijos, gebėjimo kurti tikrą santykį. Todėl negalima leisti, kad technologijos pakeistų žmogaus moralinę atsakomybę ar taptų autoritetu, priimančiu sprendimus. Popiežius rašo, kad šioje srityje turi būti nustatyti tarptautiniai etiniai standartai, grindžiami socialiniu teisingumu ir žmogaus orumo apsauga.
Ypatingą dėmesį Leonas XIV skiria dirbtinio intelekto panaudojimui karinėje srityje. Jis ragina „nuginkluoti“ dirbtinį intelektą. Enciklikoje įspėjama, kad technologinė pažanga gali paskatinti dar agresyvesnę karinę, ekonominę ir informacinę kovą tarp valstybių bei korporacijų. Todėl būtina tarptautinė atsakomybė ir aiškūs etiniai kriterijai.
Šiame skyriuje taip pat kritikuojamos transhumanizmo ir posthumanizmo idėjos, teigiančios, kad technologijos leis žmogui peržengti savo biologinius ir egzistencinius apribojimus. Popiežius nesutinka su požiūriu, kad žmogaus trapumas ar ribotumas yra klaida, kurią būtina pašalinti. Būtent pažeidžiamumas, baigtinumas ir priklausomybė nuo kitų skatina rūpinimąsi kitais ir solidarumą, meilę ir atvirumą Dievui.
Ketvirtajame enciklikos skyriuje kalbama apie tiesą, darbą ir žmogaus laisvę skaitmeninės transformacijos sąlygomis. Popiežius primena, kad tiesa yra bendrasis gėris ir būtina demokratijos sąlyga. Todėl itin svarbu užtikrinti skaitmeninių platformų veikimo skaidrumą. Leonas XIV taip pat ragina stiprinti asmens duomenų apsaugą ir remti profesionalią žurnalistiką, kuri skelbia tik patikrintus faktus.
Enciklikoje taip pat nemažai dėmesio skiriama kritinio santykio su technologijomis ugdymui, mokymui naudotis dirbtiniu intelektu ir suprasti jo poveikį visuomenei. Tam būtina skirtingų sričių integracija ir platesnis humanitarinis bei etinis ugdymas.
Leonas XIV taip pat perspėja dėl grėsmių žmogaus laisvei. Daug skaitmeninių platformų kuriamos taip, kad kuo ilgiau išlaikytų vartotojo dėmesį ir išnaudotų jo silpnybes. Dėl to kyla priklausomybės, manipuliacijos ir žmogaus sprendimo laisvės silpnėjimo pavojus. Popiežius atkreipia dėmesį ir į socialinės kontrolės grėsmę, kurią kelia masinis duomenų rinkimas bei algoritmų naudojimas žmonių elgesiui stebėti ir prognozuoti.
Penktajame enciklikos skyriuje Leonas XIV pereina prie karo, tarptautinės politikos ir pasaulinės tvarkos klausimų. Skaitmeninė revoliucija keičia pačius konfliktus. Karas tampa vis labiau nuotolinis, automatizuotas ir nuasmenintas, todėl sprendimai dėl gyvybės ir mirties gali būti priimami apeinant tiesioginės moralinės atsakomybės reikalavimą. Popiežius pakartoja Bažnyčios raginimą atsisakyti „teisingo karo“ teorijos. Nors pripažįstama teisė į būtinąją gynybą siauriausia prasme, enciklikoje akcentuojama, kad ilgalaikę taiką galima kurti tik dialogu, diplomatija ir atleidimu. Leonas XIV taip pat kritikuoja augančią ginkluotės pramonę.
Dokumente daug dėmesio skiriama ir daugiašalės tarptautinės politikos krizei. Popiežius konstatuoja, kad tarptautinėje plotmėje vis dažniau ima galioti ne teisės viršenybė, bet stipresniojo valia. Dėl to silpnėja institucijos, kurios buvo sukurtos tautų bendram gėriui saugoti. Leonas XIV ragina imtis gilių reformų Jungtinių Tautų sistemoje, atkurti šios organizacijos moralinę ir politinę reikšmę.
Enciklikoje taip pat aptariami vadinamieji hibridiniai karai, kuriuose naudojamos ne tik karinės, bet ir ekonominės, finansinės bei informacinės priemonės. Pasitelkiant dezinformaciją, baimę ir manipuliaciją visuomenės nuomone siekiama daryti poveikį valstybėms ir žmonėms. Šiai galios kultūrai, pasak popiežiaus, krikščionys turi pasipriešinti kurdami „meilės civilizaciją“ – kasdienį rūpinimąsi kitu žmogumi, ištikimybę tiesai ir pastangas saugoti taiką mažais kasdieniais darbais.
Baigdamas encikliką Leonas XIV kviečia tikinčiuosius nebijoti naujųjų technologijų, bet į pažangą ir naujas priemones žiūrėti Evangelijos šviesoje. Popiežius ragina rinktis santūrų, atsakingą ir reiklų krikščioniško gyvenimo kelią, kad ir dirbtinio intelekto amžiuje žmogus neprarastų savo orumo, gebėjimo mylėti bei liudyti „nuostabios žmonijos, kurioje gyvena Dievas, grožį“.
