Šiandieniniame viešajame diskurse girdime nepaliaujamas kalbas apie efektyvumą. Kartais gali atrodyti, kad siekis kuo daugiau ir geriau kažką padaryti mūsų kultūroje yra tapęs visuotiniu imperatyvu.
Štai keli tokios efektyvinimo nuostatos pavyzdžiai: ekonominio progreso matavimas didžiąja dalimi BVP rodikliais, dirbtinio intelekto sukelta IT sektorius revoliucija (ten, kur reikėjo daugybės valandų darbo, DI dabar užduotis įgyvendina per kelias minutes), švietimo sistemos vertinimas remiantis tik mokinių pasiektais rezultatais standartizuoto vertinimo rėmuose. Šis siekis kuo daugiau pagaminti, padaryti, pasiekti gali būti suprantamas kaip galios troškimo išraiška.
Nuo XVII a. mokslas, vis dažniau suvokiamas kaip galia įgyvendinti pokyčius įvairiose žmogaus ir gamtos veiklos srityse, suformavo mums taip gerai šiandien pažįstamą visuomenę[1]. Žmonija niekada istorijoje neturėjo tokio pajėgumo keisti savo žmogiškosios ir gamtinės aplinkos būklę. Naujieji išradimai vis labiau įgalina tai, kas iš pirmo žvilgsnio regisi kaip auganti žmogaus laisvė.
Anksčiau tekdavo bijoti bet kokio užkrato, kuris galėdavo pasiųsti žmogų į kapus, tačiau moderni medicina leidžia vis labiau šių baimių atsisakyti. Anksčiau nevaisingumas buvo prakeiksmas, kuris reiškė Dievų nemalonę, tačiau šiandien žmogus laisvas susilaukti atžalų dirbtinio apvaisinimo būdu.
Anksčiau nukeliauti į kitą žemyną kainuodavo visą žmogaus palikimą, tai buvo pavojinga, galbūt išvis neįmanoma. Šiandien pasaulį galime apskristi trumpiau nei per parą. Tikriausiai vienas labiausiai svaiginančių pasiekimų, tai gebėjimas genų inžinerijos būdu keisti žmogaus savybes, tad regis šiandien žmonija įgauna galimybę keisti net ir savo pačios žmogišką prigimtį.
Visa tai liudija akivaizdžią realybę – techninio progreso dėka padidėjusi žmogaus galia neišvengiamai išties atnešė ir didžiulę veiklos bei pasirinkimo laisvę. Panašu, kad žmonijai nusimato šviesus rytojus, jei tik toliau išlaikysime mus pagavusį progreso pagreitį. Čia verta stabtelėti ir prablaivėti. Pažvelgę į vis didėjančios galios raidą istorijoje galime įžvelgti ir niūresnes didėjančios galios pasekmes.
Štai, pavyzdžiui, padalinus atomą civilizacijai atsirado galimybė, jei tik panorėtų, galutinai save sunaikinti branduoliniais ginklais. Visuomeninėje srityje naujosios skaitmeninės technologijos ne visur atnešė saldų progresą. Socialinių tinklų algoritmai skatina vis didėjančią poliarizaciją ir tarpasmeninių ryšių eižėjimą, o naujosios kompiuterinės technologijos totalitarinėms valstybėms, tokioms kaip Kinija, leidžia įgyvendinti visaapimančias gyventojų kontrolės priemones. Panašu, kad galios augimas laisvę taip pat ir mažina.
Taigi, fiksuojame aiškią realybę – pastaraisiais šimtmečiais žmogaus galia drastiškai išaugo ir atnešė milžiniškus visuomeninius pokyčius. Ar šis progresas buvo lydimas lygiagretaus moralinio žmonijos tobulėjimo? Na, tuo tikrai galima suabejoti. Pastarieji du šimtmečiai, lydimi naujų technikos laimėjimų, neabejotinai buvo ir didžiausio žmonijos istorijoje moralinio eksperimentavimo laikas.
Komunizmo ir nacionalsocializmo eksperimentai siekė „pataisyti“ žmogaus prigimtį sukurdami visiškai naujo socialinio gyvenimo sanklodą, kuri abejais atvejais atvedė prie masinio žiaurumo ir žmogaus susinaikinimo. Tuo tarpu postmodernus požiūris į žmogų šiais laikais radikaliai persvarsto tūkstantmečiais savaime suprantamomis laikytas lyties ir žmogaus tapatybės normas. Šiandien, priešingai nei anksčiau, nedera kelti klausimo „kas yra žmogus?“ ar „kuo skiriasi vyras nuo moters?“, nes vyraujančios ideologijos teigia absoliučią asmens galią kurti pačiam save ir iš naujo formuoti savąją prigimtį.
Pastarieji du šimtmečiai, lydimi naujų technikos laimėjimų, neabejotinai buvo ir didžiausio žmonijos istorijoje moralinio eksperimentavimo laikas.
Taigi greta technikos kartu „progresuoja“ ir pati žmogaus savivoka – jis nebemąsto apie savąjį tikslą ar apie tai, koks gyvenimas išties padarys jį laimingu, mat pati laimė ir moralė tėra subjektyvūs konstruktai – jų įgyvendinimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus norų ir poreikių. Na, bent jau tokį bendrą nusiteikimą galime justi šiandienos diskurse. 2021 metais paskelbta Šiluvos deklaracija gali suteikti postūmį apie progresą ir galią pamąstyti nūdienai neįprasta linkme. Jos tekste rašoma: „Žmonijos patirtis rodo, kad vien tik įstatymų nepakanka sukurti geresnei visuomenei, jeigu jos nariai nepuoselėja dorybių ir vidinių moralinių nuostatų.“
Štai, sakysite, pasirodo tikroji šio teksto esmė! Dar sykį išgirsime nuobodų krikščionišką moralizavimą bandant dirbtinai visuomenei primesti krikščioniškąsias dorybes. Į mus visai aštriai galėtų prabilti Frydrichas Nyčė savo garsiąja fraze „Dievas mirė…“. Juk dar XIX amžiuje šiam mąstytojui pakako nuovokos suprasti, jog sociologine prasme krikščionybė yra pasmerkta, mat tikinčiųjų mažėja, o tikrai intelektualiai nusiteikusių žmonių mąstyme bet kokie svarstymai apie objektyviai „gerus“ ar „blogus“ veiksmus yra tikrų tikriausia atgyvena.
Nei Dievas, nei dorybės nėra tinkamos hipotezės, ant kurių protaujantis asmuo gali statyti savąjį pasaulio suvokimą. Jei tokia nuojauta apie Dievo, kartu ir klasikinės moralės mirtį, rodėsi teisinga XIX amžiuje, tai dar labiau ji tinka šiomis dienomis, kai niekas viešojoje erdvėje ar ugdyme jau net nebeužsimena apie atgyvenomis tapusias dorybes.
Kadangi šio teksto tikslas yra nusakyti dorybės ir galios santykį, tai Nyčės filosofija gali būti visai paranki šiam santykiui apsvarstyti. Suprantama, kad filosofo minčių nederėtų pristatyti kaip visuotinai atitinkančių modernų požiūrį į moralę, tačiau jo moralinė filosofija, būdama krikščioniškosios antipodas, gali padėti pastarąją geriau suprasti.
Nyčę išties būtų galima laikyti galios filosofu, mat ši sąvoka jam pamatinė ir visa grindžianti. Taip pat ir moralę filosofas aiškino būtent iš galios perspektyvos. Savo pamatinę prielaidą apie tikrąjį žmogaus veiklos gėrį Nyčė išsako savo darbe „Antikristas“: „Kas yra gera? – Visa, kas žmoguje sukelia valdžios[2] jausmą, valią valdyti, pačią valdžią.“
Didžiausias galios išsiskleidimo priešas, filosofo manymu, yra krikščioniška moralė. Ji, anot Nyčės, yra vergiškos kilmės, nes iš esmės kyla iš vergiškos neapykantos tiems, kurie yra stipresni, galingesni, valdantieji. Kaip tai suprasti? Na, imkime kaip pavyzdį Jėzaus mokyme randamus palaiminimus. Palaiminti beturčiai dvasia, liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys teisumo, gailestingieji, tyra širdžiai, taikdariai, persekiojami dėl teisumo – visa eilė žmogaus savybių ar būklių, kurios, regis, pritinka tik savo ribotumą ir silpnumą patiriančiam žmogui.
Nyčė tai matydamas atkreiptų dėmesį, kad palaiminimas duodamas būtent tiems, kurie nesugeba naudotis savo galia, yra per silpni. Tokia moralė, anot filosofo, tėra vergų noras priskirti savybę „geras“ silpnumui, o „blogiu“ nuolat kaltinti stipriuosius. Ji kyla būtent iš silpnųjų neapykantos stipriesiems.
Kadangi Nyčei tikslas yra įgyti kuo daugiau galios, tai visa krikščioniška vergų moralė yra didžiausias galios priešas. Krikščioniškoji tradicija negali nieko pasiūlyti žmogui, kuris trokšta pilnai išskleisti savo galimybes. Kaip netikėtai tokio požiūrio akivaizdoje skamba štai tokia šv. Tomo Akviniečio ištara apie dorybes: „dorybe vadinamas tam tikras galios ištobulinimas“[3].
Verta šią mintį šiek tiek išskleisti. Kokias „galias“ čia turi omeny Šv. Tomas? Tai žmogaus sielos galios[4]. Dorybės šias galias ištobulina, suteikdamos joms pastovią dispoziciją paklūsti proto nurodymams ir taip įgyvendinti žmogaus prigimtį. Dorybės klasikiniame supratime yra ne kokios nors metaforos ar alegorijos teisingiems žmogaus pasirinkimams, bet išties realiai žmoguje egzistuojanti kokybė, įgalinanti žmogų daryti gerus veiksmus su tam tikru džiaugsmu ir lengvumu. Pastaroji mintis verta dėmesio – doras žmogus yra tas, kuriam gerai elgtis yra lengva ir džiaugsminga patirtis.
Ar tai nėra nuostabi perspektyva? Krikščioniškoji tradicija moko, kad praktikuodami net ir sunkius gerus veiksmus (pavyzdžiui susivaldymo praktikas), galiausiai juos vis labiau pamilsime, nebejausime vidinio pasipriešinimo ir galėsime su šypsena daryti gerą. Tai labai svarbu, juk dorybė nėra tik sausa jėga, įgalinanti mus šiaip ne taip pasielgti tinkamai. Dorybė perkeičia žmogaus vidinį gyvenimą ir emocijas.
Tas, kas turi teisingumo dorybę, nenorės elgtis neteisingai, o turintis susivaldymą nenorės be saiko mėgautis malonumais. Regis, kad tai nėra intuityviai suprantama, juk dažna mūsų patirtis rodo gerus pasirinkimus esant sunkiais, reikalaujančiais daug pastangų. Visgi būtent toks yra doro gyvenimo pažadas – vidinė ramybė renkantis gėrį.
Žinant tai verta grįžti į polemiką su galios filosofu Nyče. Kodėl jam rūpi supriešinti krikščionišką moralę ir galios siekį? Juk klasikinis dorybės supratimas pasirodė visai neprieštaraujantis galiai. Priešingai, dorybė yra žmogiškųjų galių ištobulinimas gėrio siekimui. Ji sustiprina žmogaus galias! Kur čia Nyčė mato prieštarą galios siekiui?
Šios prieštaros kilmė paprasta – Nyčė, išsikeldamas galią kaip savo tikslą, iš tiesų netiki objektyviu žmogaus galių egzistavimu. Šiam filosofui neegzistuoja žmogaus prigimtis, kuri gali turėti kokias nors protingai nukreiptas galias. „Apie moralės genealogiją“ autorius rašo: „veikėjas prie veiksmo tėra tik prikurtas – vyksmas yra viskas.“ [5] Taigi pats faktas, jog tariamės esą vieningi subjektai, galintys veikti ar rinktis tėra tam tikra iliuzija, mat iš tiesų egzistuoja tik mūsų veikimas, tam tikri afektai, norai, bet ne mes patys kaip vieninga, juolab protingą prigimtį turinti būtybė.
būtent toks yra doro gyvenimo pažadas – vidinė ramybė renkantis gėrį.
Tuo tarpu krikščioniškai tradicijai priimtinas visiškai kitoks žmogaus apibrėžimas. Žmogus nėra vyksmas, jį turėtume suprasti kaip „individualią racionalios prigimties substanciją“[6]. Taigi tai dvi priešingos vizijos – žmogus kaip protingą ir tikslingą prigimtį turinti būtybė, ir žmogus kaip neprotingo vyksmo mišinys. Turint tokias skirtingas antropologines nuostatas akivaizdu, jog galios suvokimas taip pat skirsis. Klasikinio apibrėžimo šalininkas galiai nustatys racionalumo kriterijų, o prigimties ribų atsisakęs žmogus sieks tik kuo labiau padidinti veiklumą be jokios krypties ar tikslo.
Akivaizdu, kad dorybės nėra laikomos galia pastaruoju ribas neigiančiu požiūriu. Kai Šv. Tomas cituodamas Aristotelį sako, jog „dorybė yra galios aukščiausias laipsnis“[7], tai neturima omeny nesuvaldyta beribė galia, atsieta nuo objektyvių gėrio reikalavimų. Čia kalbama kaip tik apie apibrėžtos ir tikslingos žmogaus prigimties ištobulinimą. Autentiškas žmogiškųjų galių išsiskleidimas niekada nėra atsietas nuo gėrio ar tiesos.
Pavyzdžiui, kuris žmogus galingesnis – tas, kuris pripažįsta savo skrandžio ribotumą ir atitinkamai ugdo savo apetito jausmą ar tas, kuris valgo kada panorėjęs, idant savo valią maisto atžvilgiu naudotų kaip tinkamas? Akivaizdu, kad daugiau galios ir tobulumo turi pirmasis žmogus, nes jo apetitas valgiui yra tinkamai ištreniruotas ir nori saikingo kiekio maisto savo pasisotinimui. Taigi jo apetitą valdo teisingai suprastas pasisotinimo gėris.
Tuo tarpu Akvinietis rašo, jog „visas blogis yra silpnybė“[8]. Kas yra blogis dorybių atžvilgiu? Tai ydos – žmogaus įprotis, įgytas palinkimas daryti blogus veiksmus. Ydos, kaip ir dorybės, gali tapti pastoviomis žmogaus savybėmis. Tik šiuo atveju prigimtis nėra išpildoma, bet silpnėja, aistros išsikreipia, žmogus vis labiau pradeda norėti blogio, o ne gėrio.
Lengviausiai šiandien suprantami ydų pavyzdžiai yra priklausomybės. Štai mums visiems gerai pažįstama skaitmeninė priklausomybė. Dauguma šiandienos visuomenės narių yra įpratę siekti neprotingo malonumo nuolat sėdint socialiniuose tinkluose. Tai labai akivaizdžiai silpnina visas kitas žmogaus gyvenimo sritis – santykius, darbingumą, poilsį. Priklausomybės nuo socialinių tinklų yda neabejotinai regisi kaip silpnybė.
Šis tekstas yra per trumpas, kad būtų galima pagrįsti dorybių etikos pagrindus. Pastarosiose pastraipose viso labo norėta parodyti, jog teisingai suprasta krikščioniška dorybių etika neprieštarauja galios augimui. Priešingai, dorybingas žmogus kaip tik yra stiprus būtent todėl, nes dorybė yra suprantama kaip žmogiškųjų galių ištobulinimas iki jų aukščiausio laipsnio. Nors visai kitu būdu nei Nyčė, krikščionybė žmogui žada jo galios išsiskleidimą ir augimą.
Supratus dorybės kaip galią ugdančio įpročio prigimtį turėtų darytis aiškesnė ir pamatinė jau minėta Šiluvos deklaracijos nuostata, esą geresnę visuomenę gali sukurti tik žmonės, savyje išsiugdę dorybes. Tai visai ne sentimentalus „doros“ krikščioniškos praeities idealizavimas. Ši deklaracija – tai kvietimas į stiprią, savo galias ugdančią visuomenę. Tik tokia morališkai stipri žmonių bendrija sugebės priimti augančios technologinės galios iššūkis. Ar išgirsime šį kvietimą?
[1] Šį požiūrį įprasmina ištara „scientia potential est“ (žinojimas yra galia) priskiriama Franciui Baconui, tačiau pirmą kartą 1668 metais užrašyta jo buvusio sekretoriaus Tomo Hobbso.
[2] Vok. Macht. Lietuviškai gali būti suprantama ir kaip galia. Angliškuose vertimuose verčiama žodžiu power.
[3] „..virtus nominat quandam potentiae perfectionem“ (ST I-II, q55, a1)
[4] Anot Akviniečio dorybės ištobulina intelektą ir valią (racionalioji sielos dalis) bei geidžiančiąją (atsakingą už malonumo troškimą) ir nirtulingąją (atsakingą už sunkumų įveikimą siekiant gėrio).
[5] (I dalis, 13 aforizmas)
[6] ST I, q 29, a 1
[7] “virtus est ultimum potentiae” (ST I-II, q 56, a 1)
[8] “omne malum est infirmum” (ST I-II, q 55, a 3)
