Trečiadienio, antrosios vizito Kazachstane dienos, rytą popiežius Pranciškus dalyvavo ir pasakė kalbą Nur Sultane rugsėjo 14–15 d. vykstančio VII Pasaulinių ir tradicinių religijų lyderių kongreso atidaryme. Pirmasis toks kongresas buvo surengtas 2003 m. tuometinio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo iniciatyva, Asyžiuje popiežiaus Jono Pauliaus II sušauktų tarpreliginių maldos už taiką susitikimų pavyzdžiu.
Nepriklausomybės rūmuose vykstantį religijų lyderių kongresą trečiadienio rytą atidarė Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas. Po jo į maždaug šimtą kongrese dalyvaujančių delegacijų iš penkiasdešimties šalių kreipėsi popiežius Pranciškus.
„Brangieji pasaulinių ir tradicinių religijų vadovai ir atstovai, esame žemėje, per kurią šimtmečiais senuoju Šilko keliu keliavo karavanai, kur susipynė daugybė istorijų, idėjų, tikėjimų ir vilčių, – sakė popiežius. – Tegul Kazachstanas vėl tampa vieni nuo kitų nutolusių žmonių susitikimo šalimi. Tegul prasideda naujos kokybės bendravimas, kurio centre būtų žmoniškumas, pagarba, nuoširdus dialogas, broliškas ėjimas kartu taikos link.“
„Broliai ir seserys, pasaulis iš mūsų laukia sielos taurumo ir blaivaus proto pavyzdžio, laukia autentiško religingumo. Reikia atmesti fundamentalizmą, kuris teršia ir griauna kiekvieną religiją; reikia parodyti tyrą ir atjaučiančią širdį. Taip pat reikia palikti praeityje senas kalbas, kurios taip ilgai skiepijo įtarumą ir panieką religijai, tarsi ji būtų visuomenę destabilizuojantis veiksnys. Ši šalis gerai atsimena dešimtmečiais diegto valstybinio ateizmo palikimą – tą slegiantį ir smaugiantį požiūrį, kai vien žodžio „religija“ vartojimas kėlė susierzinimą.
Iš tikrųjų religijos yra ne problemos, bet problemų sprendimo dalis, padedanti darniau sugyventi. Transcendencijos siekis ir šventa brolybės vertybė gali įkvėpti ir apšviesti pasirinkimus, kuriuos reikia priimti siekiant įveikti geopolitines, socialines, ekonomines, ekologines, taip pat į dvasines krizes, ištikusias daugelį šiuolaikinių institucijų, taip pat demokratijas, ir keliančias pavojų saugumui bei tautų darniam sambūviui. Todėl reikia, kad religijos atsilieptų į taikos pasaulyje troškimą ir begalybės troškimą, glūdintį kiekvieno žmogaus širdyje.“
Toliau savo kalboje popiežius pabrėžė, kad esminė sąlyga tikrai žmogiškam ir integraliam vystymuisi yra religijos laisvė. „Religijos laisvė yra pagrindinė, pirminė ir neatimama teisė, kuri turi būti visur skatinama ir kuri negali apsiriboti vien tik kulto laisve. Kiekvienas asmuo turi teisę viešai liudyti savo tikėjimą: siūlyti jį, tačiau niekada jo neprimetinėti. Tikrasis skelbimas, – sakė Pranciškus, – skiriasi nuo prozelitizmo ir indoktrinacijos, kuriuos visi turėtų atmesti.
Tikėjimo uždarymas privatumo sferoje atima iš visuomenės brangų turtą, o skatinimas tų kontekstų, kuriuose pagarbiai sugyvena religiniai, etniniai ir kultūriniai skirtumai, yra geriausias būdas išryškinti kiekvieno specifinius bruožus, vienyti žmones jų nesuvienodinant, skatinti jų kilniausius siekius.“
Tikėjimo uždarymas privatumo sferoje atima iš visuomenės brangų turtą.
Toliau savo kalboje popiežius paminėjo keturis, jo įsitikinimu, didžiausius dabartinio meto iššūkius, kurie reikalauja vieningo visos žmonijos veikimo ir kurie labiausiai įpareigoja visų pasaulio religijų tikinčiuosius. Pirmasis iššūkis – tai pandemija ir jos padariniai. „Pirmiausia mes, tikintys Dievą, turime padėti žmonėms atsiminti mums visiems būdingą pažeidžiamumą, nepasiduoti apgaulingai visagalybės pagundai, kurią kursto technologinė ir ekonominė pažanga; atsiminti, kad vien pelno kriterijais besiremiančios priemonės negali išspręsti visų problemų; atmesti netvarų vystymąsi, kuris nepaiso kūrinijos; neleisti, kad mus apsvaigintų vartotojiškumas.“
Kitas svarbus iššūkis, kuris ypač rūpi tikintiesiems, – yra taikos iššūkis. Pastaraisiais dešimtmečiais religijų vadovų dialoge šiam klausimui buvo skiriama labai daug dėmesio. Vis dėlto matome, kad mūsų dienomis pasaulį vis dar slegia karai, konfrontacijos atmosfera, nesugebėjimas žengti žingsnio atgal ir ištiesti kitam ranką. Tai nepriimtina ir pirmiausia tikintieji turi jausti pareigą tai pakeisti, nes juk Dievas yra taika ir jis visada veda į taiką, o ne į karą.
Trečiasis popiežiaus paminėtas dabartinio meto iššūkis – tai būtinumas suprasti, kad visi žmonės yra broliai ir seserys. „Kiek daug brolių ir seserų miršta paaukoti ant pelno aukuro, apgaubti šventvagiškais abejingumo smilkalais“, – sakė Pranciškus ir ragino skatinti svetingumą, priėmimą ir atjautą.
Ketvirtasis visuotinis iššūkis yra pareiga rūpintis gamta. Reikia atmesti išnaudotojišką mentalitetą, kuris niokoja namus, kuriuose gyvename.
Baigdamas savo kalbą Pasaulinių ir tradicinių religijų lyderių kongreso dalyviams popiežius pacitavo kazachų poetą Abajų Kunanbajuly (1845–1904): „Netikras draugas panašus į šešėlį: kai tau šviečia saulė, jis tavęs nepaleidžia, bet kai virš tavęs susitelkia debesys, jo niekur nesimato“ (Žodis 37). „Tegul Aukščiausiasis išlaisvina mus nuo įtarumo ir melo šešėlių, tepadeda mums puoselėti saulėtą ir brolišką draugystę nuoširdžiu bendravimu ir tyrais ketinimais“, – sakė Pranciškus, prašydamas vengti sinkretizmo, bet saugoti savo tapatybę nebijant kitų tapatybės, būti atviriems broliškam susitikimui. „Tik taip tamsiais laikais, kuriais gyvename, galime skleisti savo Kūrėjo šviesą.“
Po Pasaulinių ir tradicinių religijų lyderių kongreso atidarymo popiežius privačiai susitiko su kelių į Kazachstaną atvykusių delegacijų vadovais. Pranciškus pirmiausia pasisveikino su Kazachstano Senato pirmininku Maulenu Ašimbajevu, kuris yra Nur Sultane vykstančio kongreso generalinis sekretorius.
Popiežius taip pat susitiko su Kairo Al Azharo didžiuoju imamu Ahmadu al-Tayyebu, su Kazachstano didžiuoju muftijumi, Izraelio aškenazių ir sefardų vyriausiaisiais rabinai, Pasaulinės liuteronų federacijos viceprezidentu, Jeruzalės ortodoksų patriarchu, taip pat su Maskvos patriarchato išorinių bažnytinių santykių departamento pirmininku, kuris atstovavo į Kazachstaną neatvykusiam Maskvos patriarchui.
