Neplanavau nieko rašyti, bet… Gavau kelis paklausimus iš gerai pažįstamų žmonių, ir supratau, kad tokių klausimų gali iškilti ir kitiems. Todėl noriu kai ką paaiškinti.
Paklausimai buvo susiję su tuo, kodėl aš savo pamąstymuose atvirai neiškeikiu V. Putino ir Rusijos agresijos Ukrainoje. Gal aš pritariu ar neutraliai žiūrių į karą? Nors tų sukrėtimų šiomis dienomis patyrėme visi (taip pat ir aš) daug, tačiau šis klausimas mane sukrėtė ne ką mažiau.
Koks sveiko proto žmogus gali palaikyti karą? Koks sveiko proto žmogus gali palaikyti Rusijos agresiją Ukrainoje? Tai juk kaip aksioma, ji nereikalauja įrodymų. Neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip.
Su kolegomis kiekvieną dieną aptariame šią V. Putino ir jo sėbrų beprotybę. Svarstome, kokie šio karo scenarijai gali būti toliau. Kuo galime prisidėti prie šio karo jau sukeltų pasekmių likvidavimo.
Kiekvienas pasirenka savo padėjimo scenarijų. Kol dar karo nėra Lietuvoje (o labai noriu, kad jo ir nebus), užsirašiau į Raudonojo Kryžiaus savanorius, tam, kad, pagal savo turimas kompetencijas galėčiau padėti esamiems ir būsimiems pabėgėliams.
Kodėl aš atvirtai ir kategoriškai iki šiol dar neiškeikiau V. Putino su jo vykdomu karu?
Tų pasmerkimų, iškeikimų viešojoje erdvėje yra ir be manęs labai daug. Manau, kad visi sveiko proto žmonės jau suprato, kas vyksta, ir pasirinko savo poziciją.
Pastebėdamas netgi savotišką lenktyniavimą, kas kiečiau iškeiks, nusprendžiau, kad ne man tas lenktyniavimas. Nors suprantu ir tuos, kurių pamąstymai 100 proc. yra tik apie tai, kad Putinas „chuilo“ ir „eitų jis n…“ Viskas tvarkoje. Savo pozicijos išsakymas yra gerai.
Tų pasmerkimų, iškeikimų viešojoje erdvėje yra ir be manęs labai daug.
Tačiau aš savo, kaip mokslininko, šviečiamąją misiją matau ne iškeikime, bet kad galiu iškelti galimas įvairių socialinių reiškinių vykstančių Lietuvoje pasekmes, atkreipti į jas dėmesį, kad nors kiek užkirstume kelią tiems neigiamiems reiškiniams, kurie, mano manymu, yra žalingi mūsų ir taip negausiai visuomenei. O jų, kad ir kaip būtų gaila, formuojasi nemažai. Ir jei mano parašymai privers susimastyti nors 5-10 žmonių, laikysiu, kad savo misiją aš įgyvendinu.
Šiandien viena kolegė man pasakė, Gintautai, man baisu, kad formuojasi „arba-arba“ požiūris, baisu kelti klausimus, baisu užstoti tą, kuris suklydo, baisu pasakyti, kad Rusijoje irgi yra gerų žmonių, norėčiau parašyti irgi, bet bijau…, kur mes einame?
Tai dar labiau sustiprino mano norą ir toliau kelti tuos klausimus, kurie yra svarbūs mūsų, kaip valstybės piliečių bendrabūviui, sugyvenimui kartu, stovint ant demokratijos pamatų tam, kad iškilus atvirai agresijai mes galėtumėm pasitikėdami vienas kitu ir stoti ginti mūsų tėvynės, nebijant, kad kažkas tau šaus į nugarą…
Baigdamas savo trumpą parašymą, noriu dar kartą pasakyti, kad aš, kaip ir visi sveiko proto žmonės, smerkiu šį karą, smerkiu V. Putino ir jo sėbrų veiksmus. Kitaip ir negali būti. Jausmų, kuriuos patiriu matydamas vaizdus iš Ukrainos, neperduosiu rašydamas. Noriu, kad šis karas baigtųsi greičiau, agresorius būtų sutramdytas, ir mes visi galėtumėm vėl grįžti į savo normalų bendravimą be to „arba-arba“…
