Stebime Prancūzijoje vykstantį smurtą ir niokojimą, kuriame dalyvauja ir radikaliosios kairės atstovai. Girdime politikų šių veiksmų pasmerkimus, bet kartu ir nuolatinį norą paaiškinti, suprasti, pateisinti veiksmus. Atrodo, lyg sugriovus svetimą turtą ir sužalojus žmones, pakaktų pasakyti, kad jų siekiai buvo kilnūs. O dalis mūsų žiniasklaidos šį toną noriai atkartoja.
Man ši retorika pernelyg pažįstama. Sovietmečiu prisiklausiau jos iki soties. Komunistai taip pat aiškino, kad dėl „šviesios ateities“ galima aukoti žmones, jų laisvę ir gyvenimą. Neatsitiktinai komunistų „Internacionale“ buvo ir yra giedama:
„Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim –
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.“
Mes patyrėme, ką tai reiškia ne plakatuose, o tikrovėje.
Buvo ardoma ne tik valstybės santvarka. Siekiant „kilnaus“ tikslo sukurti „komunizmo statytoją“, buvo ardoma žmogaus tapatybė, tautos istorinė atmintis, tikėjimas ir „buržuazine atgyvena“ paskelbta šeima. Propaganda mokė mus, ką privalu galvoti, neklusniuosius bausdavo, o sovietiniai teismai susidorojimui suteikdavo teisingumo regimybę. Ar šiandien jau taip praradome atmintį, kad išgirdę apie dar vieną „naują pasaulį“ nebepaklausiame, ką pirmiausia ketinama sugriauti?
JAV respublikonų lyderiai tiesiai kaltina ES lyderius komunistinės ideologijos propagavimu, Europos Komisiją – ideologiniu spaudimu ir cenzūra. Akivaizdu, kad tame yra labai daug tiesos. Bet kodėl Europoje šalia fašizmo smerkimo taip bijoma rimtai svarstyti, kiek revoliucinio komunistinio mąstymo išliko dabartinėje politikoje
Lietuvoje artėja savivaldos rinkimai. Tačiau žiūrint į politinę darbotvarkę kartais atrodo, kad vėl renkame Donaldą Trumpą – tik šį kartą kažkodėl į mūsų savivaldybes. Gal net į Vilniaus merus?
Kitokiai diskusijai vietos beveik nėra. Konservatoriai, progai pasitaikius ar nepasitaikius, vėl gąsdina karu ir Rusija. Negi jie taip savotiškai jie mėgina paskatinti jaunus žmones kurti šeimas ir gimdyti daugiau vaikų. Absoliuti dauguma žmonių ir grėsmę taip jaučia. Bet nuo kada baimės didinimas yra valstybės valdymo programa? Nuo seno karvedžiai stengdavosi kariuomenės dvasią pakelti, bet ne ją prigąsdinti karius. Matyt todėl, kad gal nieko kito nemoki. Visais laikais Lietuva turėjo daug grėsmių, bet ji nenustojo rūpintis savo gyvasties palaikymu.
O Vilniaus meras, regis, irgi „rimtai” ruošiasi karui: gatvės išraustos taip, kad važiuoti vis sunkiau. Tik apkasų ten jis nekasa. Gal tai nauja sostinės gynybos koncepcija – kad, neduok Dieve, prireikus niekas nebegalėtų iš Vilniaus išvažiuoti?
Dar labiau stebina „vertybininkų“ partijos – TS-LKD – pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. 2026 metų rugsėjį Šiluvoje vykusioje konferencijoje jis pabrėžė, kad gyvename šalia Rusijos, todėl būtina atsitraukti nuo kultūrinių karų, jų nekovoti. Tai užfiksuota viešoje konferencijos apžvalgoje. Ne oponentų sugalvota etiketė, o jo pozicijos atpasakojimas.
Ką tai iš tikrųjų reiškia? Kol šalia yra Rusija, nekalbėkime apie šeimą? Apie santuoką? Apie tautos tapatybę? Apie tai, kad Lietuvoje miršta gerokai daugiau žmonių, negu gimsta? Kai kuriais laikotarpiais natūralus Lietuvos gyventojų mažėjimas (miršta daugiau, nei gimsta) siekia apie 55 žmones per dieną. Ar tikrai egzistencinės demografinės krizės akivaizdoje būtent dėl jos priežasčių ir sprendimų reikia nustoti ginčytis? O gal tai Lietuvai nieko gero nežadantis pataikavimas tiems, kurie degina Prancūziją ir ar už maldas persekioja krikščionis?
Kas gins Lietuvą, jeigu joje nebeliks kam gyventi? Galima ir reikia įtvirtinti sienas ir didinti gynybos biudžetą. Bet tankai negimdo vaikų. Valstybę gina žmonės, šeimose užaugusios kartos. Jeigu politikui šeimos ir demografijos klausimai tėra nepatogus „kultūrinis karas“, iš kur atsiras jo žadamos saugios Lietuvos ateitis? O ar ne kultūra ir pažiūros lemia žmonių pasiryžimą ginti tėvynę?
Ne mažiau iškalbinga Seimo laikysena šeimos referendumo klausimu. Ką rodo socialdemokrato LR Seimo Teisės ir teisėsaugos komiteto pirmininko, labai norėjusio tapti Konstitucinio teismo teisėju, pastangos procedūromis užkirsti kelią Lietuvoje organizuoti konsultacinį referendumą dėl šeimos apibrėžimo? Vilkinimas, užuot leidus piliečiams išsakyti nuomonę, liudija ne demokratijos stiprybę, o politikų baimę išgirsti nepatogų atsakymą.
Iš tiesų jokios tikros Lietuvos gynybos nebus be pastangų apginti tai, dėl ko Lietuva verta gyventi: šeimą, tautą, tikėjimo ir sąžinės laisvę, kultūrą, ateinančias kartas. Šių klausimų nutildymas prisidengiant Rusijos grėsme būtų ne atsakinga politika, o kapituliacija be mūšio.
Tikiu, kad Lietuvoje dar pakanka žmonių, kuriems nei Spalio revoliucijos romantika, nei šiuolaikinis ideologinis pasaulio perdirbinėjimas nėra priimtini. Ir kurie supranta: valstybę galima prarasti ne tik tada, kai jos neapgini nuo išorės priešo, bet ir tada, kai pats atsisakai ginti jos gyvenimo pagrindus.
