Žmogaus širdyje nuolat kažkas vyksta. Vieną akimirką jaučiamės ramūs ir pasitikintys, kitą akimirką mus užplūsta abejonės, nerimas ar baimė. Kartais staiga kyla noras ką nors padaryti, priimti sprendimą. Atrodo, kad tai yra būtent tai, ko mums reikia. Tačiau po kurio laiko galime pastebėti, kad šis sprendimas neatnešė ramybės. Priešingai, jis paliko nerimą ir tuštumą.
Būna ir visai kitaip. Tai, kas iš pradžių atrodo sunku, nepatrauklu ar net reikalauja nemažai pastangų, ilgainiui gali atnešti vidinę ramybę. Žmogus pradeda suprasti, kad ne viskas, kas malonu, yra gera, ir ne viskas, kas sunku, yra bloga.
Todėl dvasiniame gyvenime anksčiau ar vėliau iškyla labai svarbus klausimas: iš kur kyla tai, ką patiriu savo viduje? Kas mane skatina? Kas mane veda? Ar tai Dievo Dvasia, mano paties norai ir troškimai, mano baimės, ambicijos, prisirišimai? O gal tai yra kažkas, ko pats dar nesugebu atpažinti? Būtent čia prasideda dvasių skyrimo kelias.
Kas yra dvasių skyrimas?
Pats terminas „dvasių skyrimas“ šv. Jėzaus Teresės raštuose nėra pateikiamas kaip aiškiai apibrėžta atskira metodika. Ji nekalba apie dvasių skyrimą taip, kaip šiandien kalbėtume apie tam tikrą nuoseklų metodą ar taisyklių rinkinį. Tačiau jos raštuose nuolat grįžtama prie vieno labai svarbaus klausimo, kaip žmogui atpažinti, kas iš tikrųjų vyksta jo viduje ir iš kur tai kyla.
Šv. Jėzaus Teresė pati turėjo daug įvairių vidinių ir mistinių patirčių, todėl jai buvo ypač svarbu išmokti atskirti tai, kas ateina iš Dievo, nuo to, kas gali kilti iš žmogaus vaizduotės, jausmų ar troškimų. Ji suprato, kad vien tai, jog žmogus kažką stipriai jaučia ar išgyvena, dar nereiškia, kad tai yra Dievo veikimas.
Todėl dvasių skyrimą galima suprasti kaip gebėjimą atskirti, paaiškinti, kritiškai pažvelgti ir galiausiai pasirinkti, rimtai pažvelgus į tai, kas vyksta žmogaus viduje. Tai nėra vien gebėjimas pasakyti: „Man ši mintis patinka“ arba „Šis jausmas man nemalonus“. Daug svarbiau suprasti, ką ši mintis ar jausmas manyje daro ir kur mane veda.
Pavyzdžiui, žmogus gali supykti ir iš karto pajusti stiprų norą kitą įskaudinti. Jei jis automatiškai seka šiuo impulsu, jis netenka laisvės. Tačiau jeigu sustoja ir paklausia: „Kodėl aš taip jaučiu? Kas vyksta manyje? Kur mane nuves šis sprendimas?“, atsiranda galimybė pasirinkti kitaip.
Todėl vienas svarbiausių dvasių skyrimo žingsnių yra sustoti. Šiais laikais tai ypač svarbu. Gyvename pasaulyje, kuriame esame įpratę greitai reaguoti į žinutes, naujienas, kitų žmonių žodžius, savo emocijas. Tačiau dvasiniame gyvenime ne kiekvienai minčiai reikia iš karto paklusti ir ne kiekvieną emociją reikia iš karto paversti veiksmu.
Kartais išmintingiausias atsakymas yra labai paprastas: „Palauk, iš kur tai kyla?“ Šis mažas sustojimas žmogui suteikia laisvės. Jis nebeprivalo būti savo emocijų, baimių ar pirmosios minties vergas. Jis gali pažvelgti į save iš šalies, pasimelsti, palaukti ir tik tada nuspręsti.
Troškimai ir Dievo valia
Kalbant apie dvasių skyrimą, labai svarbu pažvelgti į žmogaus troškimus. Juk būtent troškimai dažnai mus stumia į priekį, skatina rinktis, siekti ir keisti savo gyvenimą. Tačiau šv. Jėzaus Teresės mokymas primena, kad ne kiekvienas stiprus troškimas savaime reiškia, jog turime juo sekti.
Tai nereiškia, kad troškimai yra kažkas blogo. Priešingai, žmogaus širdyje kylantys troškimai gali tapti vieta, kurioje atsiskleidžia Dievo veikimas. Kartais būtent per troškimą tarnauti, padėti kitam, daugiau melstis ar keisti savo gyvenimą žmogus pradeda suprasti, kur jį kviečia Dievas. Tačiau troškimą reikia išmėginti. Reikia pažvelgti ne tik į tai, ko aš noriu, bet ir į tai, iš kur šis noras kyla.
Kartais troškimas gali atrodyti labai gražus, tačiau už jo gali slypėti visai kita priežastis. Žmogus gali norėti padėti kitiems, bet kartu trokšti būti pastebėtas ir įvertintas. Gali norėti vadovauti, tačiau iš tikrųjų siekti kontroliuoti. Gali norėti pasitraukti nuo kitų ir vadinti tai ramybės paieška, nors iš tikrųjų tiesiog bėga nuo sunkumų ar atsakomybės.
Todėl šv. Jėzaus Teresės dvasioje svarbu ne tik pats troškimo objektas, bet ir jo kryptis bei vaisiai. Geras troškimas žmogaus negriauna. Jis padeda jam augti, net jeigu reikalauja pastangų. Jis neša daugiau šviesos ir brandos. Jis neprieštarauja meilei ir gėriui.
Todėl verta kartkartėmis sustoti ir savęs paklausti: Ar šis troškimas mane augina? Ar jis padeda man tapti brandesniam? Ar skatina mane tarnauti, o ne tik būti aptarnautam? Ar padeda labiau mylėti? Ar atveria mane kitiems žmonėms? Ar suteikia daugiau vidinės šviesos ir laisvės?
Tačiau galima paklausti ir kitaip: „Ko aš iš tikrųjų noriu šiuo troškimu? Ar noriu tarnauti, ar būti pripažintas? Ar noriu mylėti, ar būti mylimas bet kokia kaina? Ar noriu padėti, ar įrodyti savo vertę? Ar noriu laisvės, ar tiesiog pabėgti nuo atsakomybės? Ar noriu Dievo valios, ar tik noriu, kad Dievas patvirtintų tai, ką jau pats nusprendžiau?“
Tokie klausimai padeda žmogui pažvelgti giliau. Kartais paaiškėja, kad už vieno troškimo slypi keli skirtingi motyvai. Viena jo dalis gali būti tikrai gera, o kita susijusi su puikybe, noru kontroliuoti.
Šv. Jėzaus Teresė – žmogus, išmokęs atpažinti Dievo veikimą
Šv. Jėzaus Teresės gyvenime dvasių skyrimas užėmė ypatingą vietą. Jos kelias į Dievą buvo kupinas maldos, gilių vidinių išgyvenimų ir įvairių mistinių patirčių. Tačiau kartu su šiomis patirtimis šv. Jėzaus Teresę lydėjo ir labai svarbus klausimas: kaip žinoti, kas iš tikrųjų ateina iš Dievo?
Šis klausimas jai nebuvo vien teorinis. Šv. Jėzaus Teresė pati išgyveno laikotarpius, kai nebuvo lengva suprasti, kas vyksta jos viduje. Ji žinojo, kad žmogaus vaizduotė gali būti labai stipri, kad baimė gali apsimesti atsargumu, o žmogaus norai net Dievo valia. Todėl ji nesiskubino kiekvienos vidinės patirties priimti kaip Dievo veikimo.
Šv. Jėzaus Teresė mokėsi atskirti tai, kas ateina iš Dievo, nuo to, kas gali kilti iš jos pačios, iš vaizduotės, troškimų ar saviapgaulės. Jai buvo svarbu ne vien tai, ką ji patiria maldos metu, bet ir tai, kokį poveikį šios patirtys daro jos gyvenimui. Ar jos veda į didesnę meilę? Ar augina nuolankumą? Ar padeda labiau pasitikėti Dievu? Ar skatina kantrybę, paklusnumą ir tarnystę kitiems?
Todėl šv. Jėzaus Teresės gyvenime labai svarbų vaidmenį turėjo dvasiniai vadovai. Ji nepasikliovė vien savo pačios sprendimu. Ji kalbėjosi su kunigais ir dvasinio gyvenimo žmonėmis, pasakojo apie savo patirtis, klausė patarimo ir leido kitiems padėti jai atpažinti, kas vyksta. Tai rodo labai svarbų jos dvasinio gyvenimo bruožą, ji buvo pasirengusi tikrinti savo patirtį.
Šv. Jėzaus Teresė suprato, kad tikras dvasinis kelias nereikalauja žmogaus užsidaryti savyje ir manyti, kad jis vienas gali teisingai įvertinti visas savo patirtis. Priešingai, tikras nuolankumas reiškia pripažinti, kad kartais galiu suklysti, todėl reikia klausytis.
Tai ypač svarbu kalbant apie mistines patirtis. Šv. Jėzaus Teresė neieškojo jų dėl jų pačių. Ji nesiekė nepaprastų išgyvenimų tam, kad galėtų jaustis ypatinga. Jai svarbiausia buvo ne pati patirtis, bet Dievas ir tai, kuo ši patirtis keičia žmogaus gyvenimą.
Todėl jos dvasiniame kelyje vis labiau ryškėjo paprasta, bet labai gili taisyklė: Dievo veikimą galima atpažinti iš jo vaisių. Jeigu žmogus po tokios patirties tampa nuolankesnis, kantresnis, laisvesnis, labiau mylintis ir pasirengęs tarnauti, tai yra svarbus ženklas. O jeigu patirtis augina puikybę, norą išsiskirti, baimę ar užsidarymą, reikia būti atsargiam.
Šventoji Dvasia kaip pagrindinis vedlys
Šv. Jėzaus Teresės dvasingume Šventoji Dvasia nėra tik teologinė sąvoka, apie kurią galima kalbėti iš šalies. Jai tai yra gyvas Dievo veikimas žmogaus gyvenime. Šventoji Dvasia veikia tyliai, tačiau žmogus, kuris mokosi klausytis, pamažu pradeda atpažinti jos vedimą savo mintyse, sprendimuose ir kasdieniuose pasirinkimuose.
Pirmiausia Šventoji Dvasia moko žmogų pažvelgti į save tiesoje. Tai ne visada lengva. Žmogui natūralu pateisinti save, nepastebėti savo silpnybių arba kaltę perkelti kitiems. Tačiau Dievo Dvasia neveda į saviapgaulę. Ji padeda pamatyti save tokį, koks iš tikrųjų esi, su savo stiprybėmis, silpnybėmis, troškimais ir klaidomis. Ir šis tiesos pažinimas nėra skirtas žmogui pasmerkti. Priešingai, jis tampa pradžia tikram augimui.
Todėl šv. Jėzaus Teresės dvasiniame kelyje tokie svarbūs yra malda, sąžinės pažinimas, gebėjimas gerai kalbėti apie kitus, atvirumas išpažinčiai ir pasitikėjimas dvasiniu vadovavimu. Visa tai padeda žmogui neužsidaryti vien savo mintyse ir jausmuose, bet nuolat tikrinti savo gyvenimo kryptį.
Šv. Jėzaus Teresė taip pat gerai suprato, kad žmogui reikia kitų žmonių. Dvasinis gyvenimas nėra kelias, kuriame žmogus turi viską išsiaiškinti vienas. Reikia bendrystės su tais, kurie taip pat ieško Dievo, reikia žmonių, kurie gali patarti, padrąsinti, o kartais ir pasakyti tai, ko pats nenorime išgirsti. Tikra bendrystė padeda žmogui išlikti tiesoje.
Todėl Šventosios Dvasios veikimas žmoguje nėra užsidarymas savo vidiniame pasaulyje. Priešingai, kuo labiau žmogus leidžiasi Dievo vedamas, tuo labiau jis tampa atviras kitiems. Jis išmoksta klausytis, atleisti, tarnauti ir priimti kitą. Dievo Dvasia neatskiria žmogaus nuo bendruomenės, ji padeda jam į ją įsitraukti dar giliau.
Labai svarbus šio vedimo ženklas yra laisvė. Šventoji Dvasia žmogaus neverčia gyventi nuolatinėje baimėje. Ji nekuria priklausomybės nuo nerimo ar prievartos. Ji padeda žmogui laisvai pasirinkti tai, kas gera, net tada, kai geras pasirinkimas reikalauja pastangų ar drąsos.
Ši laisvė nereiškia, kad žmogus visada jaučiasi gerai ar niekada nepatiria sunkumų. Kartais pasirinkti gėrį yra sunku. Kartais reikia atsisakyti to, ko labai norisi. Tačiau net ir sunkume žmogus gali išlikti viduje laisvas, jis žino, kodėl renkasi, ir gali pasitikėti Dievu.
Todėl, žvelgiant į šv. Jėzaus Teresės mokymą, verta savęs paklausti: ar tai, ką išgyvenu, mane daro laisvesnį mylėti ir rinktis gėrį? Ar tai padeda man labiau pasitikėti, būti kantriam ir tiesiam? O gal priešingai, manyje vis labiau auga baimė, nerimas ir noras užsidaryti?
Dvasių skyrimas ir šv. Jėzaus Teresės atsivertimas
Kalbant apie dvasių skyrimą, labai svarbus yra vienas įvykis šv. Jėzaus Teresės gyvenime – jos atsivertimas 1554 m. Šis momentas tapo tarsi svarbia riba jos dvasiniame kelyje. Iki tol šv. Jėzaus Teresės gyvenime matome ilgą vidinės kovos laikotarpį. Ji norėjo gyventi su Dievu, tačiau kartu jautė savo silpnumą, patyrė įvairių prisirišimų ir ne kartą kovojo su savimi.
Šv. Jėzaus Teresė pati labai atvirai pasakoja apie šią kovą. Ji norėjo melstis, tačiau ne visada sugebėjo išlikti ištikima tam, ką buvo pasirinkusi. Noras gyventi dėl Dievo susidurdavo su noru gyventi taip, kaip jai pačiai buvo patogu. Būtent ši patirtis padeda geriau suprasti, kodėl jai vėliau tapo toks svarbus dvasių skyrimas. Ji išmoko, kad žmogaus širdyje gali būti daug skirtingų balsų ir kad ne kiekvieną vidinį norą galima iš karto priimti kaip Dievo valią.
1554 m. žvelgdama į Kristaus atvaizdą, šv. Jėzaus Teresė išgyveno labai stiprų vidinį sukrėtimą. Ji suprato savo atitolimą nuo Dievo ir kartu patyrė didelį troškimą visiškai atsiduoti Jam. Šis išgyvenimas tapo svarbiu jos gyvenimo posūkiu. Po jo jos santykis su Dievu palaipsniui tapo vis gilesnis, o maldos gyvenime vis labiau atsiskleidė mistinė patirtis.
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad tą akimirką šv. Jėzaus Teresė staiga tapo visiškai subrendusia šventąja ir nuo tada jau viską suprato. Jos atsivertimas nebuvo magiška riba, po kurios išnyko visos abejonės, silpnybės ar sunkumai. Priešingai, jos gyvenimas rodo, kad atsivertimas yra kelias.
Žmogus gali vieną dieną labai aiškiai suprasti, ko nori iš savo gyvenimo, tačiau kitą dieną vėl susidurti su savimi, savo silpnumu ir pagundomis. Todėl tikras atsivertimas nėra vien stiprus jausmas ar vienkartinis sprendimas. Tai nuolatinis grįžimas į Dievą ir nuolatinis mokymasis rinktis tai, kas veda į Jį.
Šiuo požiūriu šv. Jėzaus Teresės gyvenimas labai gražiai susijungia su dvasių skyrimo tema. Po atsivertimo jai nereikėjo nustoti skirti dvasių. Priešingai, kuo gilesnis tapo jos maldos gyvenimas, tuo svarbiau buvo atpažinti, kas vyksta jos viduje. Ji turėjo mokytis atskirti Dievo veikimą nuo savo vaizduotės, troškimų ir baimių.
Todėl šv. Jėzaus Teresė nuolat mokėsi tikrinti save. Ji klausėsi dvasinių vadovų, skaitė, meldėsi, stebėjo savo gyvenimo vaisius ir stengėsi suprasti, kas ją iš tikrųjų veda į didesnę meilę Dievui. Ji suprato, kad net ir žmogus, kuris nuoširdžiai ieško Dievo, gali suklysti vertindamas savo vidines patirtis.
Tai labai svarbi pamoka ir mums. Atsivertimas nėra momentas, kai žmogus gali pasakyti: „Dabar jau viską supratau.“ Greičiau tai yra pradžia kelio, kuriame reikia vis iš naujo mokytis klausytis Dievo. Gyvenimas nuolat pateikia naujų situacijų, naujų pasirinkimų ir naujų išbandymų. Todėl nuolat reikia klausti: ko Dievas iš manęs nori šiuo metu? Kas mane veda arčiau Jo? Kas mane nuo Jo tolina?
Malda – vieta, kurioje mokomasi atpažinti
Šv. Jėzaus Teresės mokyme malda yra viena svarbiausių vietų, kurioje žmogus mokosi dvasių skyrimo. Būtent maldoje jis gali sustoti nuo kasdienio skubėjimo, nutildyti išorinius triukšmus ir pažvelgti į tai, kas vyksta jo širdyje.
Malda nėra vien kalbėjimas Dievui. Joje mokomės ir klausytis. Kartais tik pabuvę tyloje pastebime tai, ko kasdienybėje nenorime ar nespėjame pamatyti: savo baimes, prisirišimus, troškimus, vidinius prieštaravimus ar net tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė visai gera. Todėl malda tampa vieta, kurioje žmogus susitinka ne tik su Dievu, bet ir su savimi.
Tačiau malda ne visada būna maloni ar suteikia greitą vidinę ramybę. Kartais joje iškyla mūsų silpnumas, nerimas ar tai, ką mieliau nuo savęs slėptume. Toks susitikimas su savimi gali būti nelengvas. Vis dėlto būtent čia malda tampa tiesos vieta. Dievo akivaizdoje žmogus gali pamatyti save ne tam, kad save pasmerktų, bet kad galėtų keistis ir augti.
Dvasinis vadovavimas ir bendruomenė
Šv. Jėzaus Teresės gyvenimas rodo, kad dvasių skyrimas neturėtų vykti visiškai izoliuotai nuo kitų žmonių. Nors žmogaus santykis su Dievu yra labai asmeniškas, dvasiniame kelyje mums dažnai reikia kito žmogaus pagalbos, kad galėtume geriau suprasti tai, kas vyksta mūsų viduje.
Dvasinis vadovas nėra Dievo pakaitalas ir neatlieka sprendimų už žmogų. Pagrindinis vedlys išlieka pats Dievas, o žmogus turi mokytis klausytis Jo ir pats prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Tačiau dvasinis vadovas gali padėti pamatyti tai, ko pats žmogus nepastebi.
Kai esame labai įsitraukę į savo išgyvenimus, kartais sunku į juos pažvelgti objektyviai. Tai, kas mums atrodo labai aišku, kitam žmogui gali pasirodyti visai kitaip. Todėl pokalbis su patikimu, brandžiu dvasiniu palydėtoju gali padėti atskirti tikrą Dievo kvietimą nuo mūsų pačių baimių, norų, lūkesčių ar vaizduotės.
Tai ypač svarbu kalbant apie stiprias dvasines ar mistines patirtis. Šv. Jėzaus Teresės gyvenime matome, kad ji pati ieškojo žmonių, kurie galėtų padėti įvertinti jos patirtis. Ji nepriėmė vien savo vidinio įsitikinimo kaip galutinio atsakymo. Priešingai, ji konsultavosi, klausėsi, tikrino ir buvo pasirengusi priimti kitų patarimus.
Šv. Jėzaus Teresės dvasių skyrimo kryptys
Apžvelgus šv. Jėzaus Teresės gyvenimą ir jos mokymą, galima išskirti septynias pagrindines kryptis, kurios padeda suprasti, kaip ji suvokia dvasių skyrimą. Tai nėra griežta šv. Jėzaus Teresės sudaryta sistema. Ji nepateikia vienos užbaigtos metodikos, tačiau jos raštuose nuolat kartojasi tam tikri principai, kurie kartu sudaro gana aiškų požiūrį į dvasinį atpažinimą.
Šv. Jėzaus Teresė nepateikia vienos formulės, kurią būtų galima mechaniškai pritaikyti kiekvienoje situacijoje. Jos mokymas labiau primena nuolatinį mokymąsi atpažinti Dievo veikimą. Ji grįžta prie tų pačių klausimų: kas vyksta žmogaus viduje, iš kur tai kyla ir kokius vaisius tai duoda? Todėl jos skyrimas nėra griežta technika, bet nuoseklus dvasinio gyvenimo būdas.
Šv. Jėzaus Teresės požiūriu žmogus negali išmokti atpažinti Dievo vien analizuodamas savo mintis ir jausmus. Tam reikia gyvo santykio su Dievu. Malda tampa vieta, kurioje žmogus mokosi tylėti, klausytis, pažinti save ir vis labiau atsiverti Dievo veikimui. Būtent maldoje žmogus gali pastebėti, kas jame auga ir kokia kryptimi jis yra vedamas.
Šv. Jėzaus Teresės gyvenimas buvo paženklintas ypatingomis dvasinėmis patirtimis. Tačiau mistinė patirtis jai niekada nebuvo tikslas savaime. Priešingai, kuo gilesnė patirtis, tuo didesnis poreikis ją atpažinti ir patikrinti. Todėl jos mokymas ypač svarbus tuo, kad jis rodo, kad ne pati neįprasta patirtis yra svarbiausia, bet jos vaisiai žmogaus gyvenime.
Šv. Jėzaus Teresės dvasinio gyvenimo centre yra Kristus. Jis tampa pagrindiniu orientyru, pagal kurį vertinama žmogaus dvasinė patirtis ir jo pasirinkimai. Kelias, kuris veda į didesnę meilę Kristui, nuolankumą, ištikimybę, tarnystę ir meilę artimui, turi kitokią kryptį nei tas, kuris žmogų uždaro savyje. Todėl Kristus šv. Jėzaus Teresei nėra tik viena iš temų, Jis yra pats dvasinio kelio centras.
Šv. Jėzaus Teresės dvasių skyrimas susijęs ne tik su tuo, ką žmogus patiria, bet ir su pačiu Dievo veikimu. Čia atsiveria Trejybinis matmuo – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tačiau kartu labai svarbus ir žmogus, jo laisvė, protas, valia, troškimai, emocijos ir pasirinkimai. Dievo veikimas nepanaikina žmogaus laisvės. Priešingai, jis padeda žmogui vis labiau laisvai rinktis gėrį.
Šv. Jėzaus Teresės dvasiniame gyvenime Eucharistija užima svarbią vietą. Eucharistija nėra tik pamaldumo praktika, bet gyvo santykio su Kristumi vieta. Ji primena, kad dvasių skyrimas nėra vien vidinis žmogaus procesas. Jis turi būti susijęs su Kristumi, Bažnyčios gyvenimu ir konkrečiu tikėjimo gyvenimu. Tai padeda išvengti pavojaus, kai žmogus pradeda pernelyg pasitikėti vien savo asmeninėmis dvasinėmis patirtimis.
Žmogus nėra sukurtas eiti dvasiniu keliu vienas. Šv. Jėzaus Teresės gyvenimas rodo, kokia svarbi jai buvo Bažnyčia, dvasiniai vadovai, bendruomenė ir pokalbis su kitais žmonėmis. Dvasinis atpažinimas reikalauja ne tik asmeninės maldos, bet ir gebėjimo klausytis, priimti patarimą bei pripažinti, kad kartais kitas žmogus gali pamatyti tai, ko pats nepastebi.
Šios kryptys parodo, kad šv. Jėzaus Teresės dvasių skyrimas nėra siaura technika ar kelių taisyklių rinkinys. Tai daug platesnis požiūris į žmogaus gyvenimą ir jo santykį su Dievu. Čia susitinka malda ir veiksmas, vidinė patirtis ir jos tikrinimas, Kristus ir Šventoji Dvasia, žmogaus laisvė ir Dievo veikimas, asmeninis kelias ir bendruomenė.
Dvasių skyrimas šiandien
Šv. Jėzaus Teresės mokymas nėra skirtas tik vienuoliams ar žmonėms, patiriantiems mistines malones. Jis gali būti labai praktiškas ir šiandien, nes kiekvienas žmogus nuolat susiduria su pasirinkimais, mintimis, jausmais, troškimais ir įvairiomis įtakomis.
Galbūt šiandien dvasių skyrimo poreikis net yra dar didesnis. Gyvename informacijos pertekliaus aplinkoje. Kiekvieną dieną mus pasiekia daugybė nuomonių, patarimų, perspėjimų, reklamų ir pažadų. Socialiniai tinklai, naujienų portalai ir įvairios komunikacijos priemonės ne tik perduoda informaciją, bet ir nuolat veikia mūsų emocijas. Viena žinutė gali sukelti pyktį, kita – baimę, trečia – pavydą, o ketvirta – norą kažką nedelsiant daryti.
Tokioje aplinkoje ypač svarbus tampa gebėjimas sustoti. Ne iš karto reaguoti. Ne kiekviena mintimi patikėti. Ne kiekvieną emociją paversti veiksmu. Šv. Jėzaus Teresės mokymas kviečia žmogų išmokti savęs paklausti: „Kas dabar vyksta manyje? Iš kur tai kyla? Ir kur tai mane veda?“
Kartais manome, kad sprendimą priimame visiškai laisvai, tačiau iš tikrųjų mus gali stipriai veikti baimė, kitų žmonių nuomonė, noras būti pripažintam, pavydas, noras įrodyti savo vertę ar tiesiog noras pabėgti nuo to, kas reikalauja pastangų ir atsakomybės. Todėl laisvė nėra vien galimybė rinktis. Laisvė taip pat reiškia gebėjimą suprasti, kas mane veikia, prieš man pasirenkant.
Tai ypač svarbu šiandien, kai daugelis sprendimų priimami labai greitai. Pamatome žinutę ir iš karto reaguojame. Išgirstame nuomonę ir iš karto ją priimame arba atmetame. Pajuntame pyktį ir iš karto rašome atsakymą. Pajuntame baimę ir iš karto traukiamės. Tačiau dvasių skyrimas kviečia padaryti mažą, bet labai svarbią pauzę.
Galbūt būtent todėl šv. Jėzaus Teresės mokymas šiandien yra toks aktualus ir praktiškas. Jis primena, kad ne kiekvienai minčiai reikia paklusti. Ne kiekvienas jausmas turi tapti sprendimu. Ne kiekvienas noras yra Dievo valia. Ir ne kiekvienas sunkumas reiškia, kad pasirinkome neteisingai. Kartais reikia palaukti, kartais pasikalbėti su kitu žmogumi, kartais grįžti į maldą ir pažvelgti į situaciją iš naujo. O kartais tiesiog stebėti, kokius vaisius vienas ar kitas pasirinkimas duoda mūsų gyvenime.
