Rugsėjo 24 d. Sent Luise, JAV, įvyko viena laukiamiausių šių metų Amerikos Katalikų Bažnyčios iškilmių – airių kilmės arkivyskupo Fultono Šyno (Fultono Sheeno) beatifikacija. Iškilmingos šv. Mišios buvo surengtos „The Dome at America’s Center“, į kurį buvo laukiama apie 45 tūkst. piligrimų iš Jungtinių Valstijų ir kitų pasaulio šalių.
Beatifikacijos apeigoms vadovavo Vatikano Evangelizacijos dikasterijos proprefektas kardinolas Luisas Antonio Tagle. Kartu su juo beatifikacijos šventėje dalyvavo kardinolas Raymondas Leo Burke, dabartinis gimtosios Peorijos F. Šyno vyskupijos ganytojas vyskupas Louisas Tylka, garsus apologetas, medijų „žvaigždė“ vyskupas Robertas Barronas.
Viena jautriausių iškilmių akimirkų buvo 16 mečio paauglio Jameso Fultono Engstromo dalyvavimas beatifikacijoje. Jis su mama atnešė prie altoriaus pirmojo laipsnio F. Šyno relikvijas. Šis jaunuolis, gimęs su apsivijusia virkštele ant kaklo, 61 minutę buvęs be jokių gyvybės ženklų, atsigavo tėvams šaukiantis F. Šyno užtarimo. Tai buvo mediciniškai nepaaiškinamas stebuklas, reikalingas beatifikacijos bylai. 2019 m. popiežius Pranciškus patvirtino dekretą, kuriuo šis įvykis pripažintas stebuklu, įvykusiu per F. Šyno užtarimą.
Beatifikacijai buvo parengta ir 75 tūkst. Pasaulio misijų rožinių, skirtų palaiminti ir išdalyti Sent Luise susirinkusiems žmonėms. Šis pasirinkimas simboliškai primena vieną žinomiausių F. Šyno iniciatyvų – jo 1951 m. sukurtą Pasaulio misijų rožinį, kurio skirtingų spalvų dešimtukai simbolizuoja skirtingas pasaulio dalis.
Ši didžiulė šventė yra dangiškas džiaugsmas tiek Amerikos, tiek viso pasaulio Katalikų Bažnyčiai, taip pat Dievo ženklas ir paraginimas iš naujo atrasti šio gilaus mistiko, giganto, pranašo, genijaus įžvalgas mūsų laikams.
Tai taip pat puiki proga iš naujo atrasti ir skaityti šio genialaus autoriaus knygas bei pažinti jo gilią, įvairialypę asmenybę.
Arkivyskupas Fultonas Šynas (1895–1979), kelerius metus vadovavęs Ročesterio vyskupijai, daugiau žinomas kaip gilus intelektualas, mistikas, Eucharistijos apaštalas, misijų rėmėjas, profesorius, dvasinių knygų autorius, apologetas, medijų pionierius, daug metų vedęs radijo ir televizijos laidas ir pritraukdavęs iki 30 mln. auditoriją.
Arkivyskupo F. Šyno paradoksas
Kiekvienam laikmečiui Dievas parenka jam skirtus šventuosius. Arkivyskupo F. Šyno fenomenas XX a. viduryje skleidė šviesą Amerikoje pačiais sunkiausiais istoriniais momentais: Antrojo pasaulinio karo metais ir Šaltojo karo grėsmės akivaizdoje, Didžiosios depresijos metais, karo Vietname pasekmių laikotarpiu.
F. Šynas tapo vienu žinomiausių Amerikos balsų, kovojusių prieš komunizmo ideologiją dvasiniu lygmeniu. Fultono Šyno balsas radijuje ir televizijoje tapo visos tautos moraliniu inkaru bei dvasiniu skydu. Jo laidos bei knygos buvo savotiškas antikūnis artėjant septintojo dešimtmečio seksualinei revoliucijai.
Fultonas Šynas veikė kaip pranašas, ruošiantis pasaulį artėjančiam dvasiniam tvanui. Kai aplinkui dar vyravo išorinė ramybė, savo knygose „Sielos ramybė“ (1949 m.) ir „Santuokai reikia trijų“ (1951 m.) jis jau fiksavo giliuosius Vakarų visuomenės supuvimo simptomus. Jis meistriškai dekonstravo Freudo teorijas, matydamas artėjančią kūniškumo kultūrą, pranašiškai gynė kunigiškąjį celibatą bei krikščioniškąjį skaistumą.
Fultono Šyno asmenybėje derėjo, atrodytų, sunkiai suderinamos savybės. Jis buvo scenos žmogus, savo žavesiu pritraukdavęs milijonus, tačiau asmeniniame pokalbyje tapdavo nepaprastai jautriu, giliai empatišku ganytoju, kuriam vienas žmogus buvo visas pasaulis. Tikrasis jo asmenybės stuburas buvo gilus vidinis gyvenimas, kasdienė Šventoji valanda, kurią jis praleisdavo koplyčioje kiekvieną dieną.
Naujosios evangelizacijos apaštalas
Fultoną Šyną drąsiai galima vadinti medijų pionieriumi. Jo darbas žiniasklaidoje truko beveik 40 metų. Šis neįtikėtinai ilgas laikas padarė jį viena įtakingiausių medijų asmenybių JAV istorijoje. 1930–1950 m. jis vedė radijo laidą „The Catholic Hour“ („Katalikų valanda“), transliuojamą per NBC. Jo laidos kas savaitę pritraukdavo milijonus klausytojų.
Šiuo laikotarpiu F. Šynas siūlė gilią filosofinę apologetiką. Jis kalbėjo apie karo dvasines priežastis, tautos moralinį skydą, krikščioniškąjį patriotizmą ir viltį krizės akivaizdoje. Čia jis pradėjo intelektualinę komunizmo dekonstrukciją.
Vėliau televizijoje jis vedė legendines laidas „Life Is Worth Living“ („Gyvenimą verta gyventi“) ir „The Fulton Sheen Program“ („Fultono Šyno programa“). Jo laidos sutraukdavo milijonines auditorijas. Jas žiūrėdavo ne tik katalikai, bet ir agnostikai, ateistai bei kitų religijų išpažinėjai.
Laidos buvo pritaikytos plačiajai visuomenei: jose nagrinėta kasdienė psichologija, šeimos ir santuokos klausimai, visuomenės problemos, mistinė teologija ir sakramentai. F. Šynas galėjo bet kokią aktualią žemišką temą prieš kamerą pakelti iki antgamtinės dvasinės plotmės. Žiūrovus akimirksniu pavergdavo jo išskirtinis humoro jausmas.
F. Šynas buvo vadinamas „Didžiuoju atsivertimų meistru“. Jis atvedė į Katalikų Bažnyčią šimtus tūkstančių paprastų žmonių, tarp jų – ir iškilių JAV politikos, žiniasklaidos bei kultūros elito atstovų: JAV politikę Clare Boothe Luce, komunistinio laikraščio redaktorių Louisą Budenzą, Komunistų partijos lyderę Bellą Dodd, automobilių imperijos paveldėtoją Henry Fordą ir daugelį kitų.Paveikti jo laidų, įvairūs žmonės būdavo pakviečiami asmeniniam pokalbiui, kuriame F. Šynas savo begaliniu ganytojišku jautrumu ir dvasine įžvalga juos nuginkluodavo. Dievas per šį didį apaštalą žvejodavo sielas.
Didysis misijų rėmėjas
Arkivyskupas F. Šynas nebuvo tik teorinis teologas ar televizijos ekranų oratorius. Vadovaudamas Popiežiškajai tikėjimo platinimo draugijai (1955–1966), jis sukūrė galingiausią ir sėkmingiausią misijų rėmimo bei labdaros mašiną visoje Katalikų Bažnyčios istorijoje.
Dėl nepaprasto F. Šyno populiarumo per 16 metų jo vadovaujama organizacija surinko ir misijų kraštams paskirstė daugiau nei 100 mln. dolerių. Pats F. Šynas iš šių pinigų nepasilikdavo nė cento. Visi jo asmeniniai honorarai už knygas ir milžiniškos televizijos algos iki paskutinio cento keliaudavo tiesiai į misijų fondą. Jis pats gyveno labai kukliai.
F. Šyno surinkti milijonai kasmet padėdavo teikti tiesioginę humanitarinę bei medicininę pagalbą daugiau nei 54 mln. skurdžiausiai gyvenančių žmonių Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Jis asmeniškai reguliariai lankydavo atokiausias misijų stotis, ligonines ir raupsuotųjų kolonijas.
Draugijos lėšomis buvo statomos mokyklos, įrengiami šuliniai su švariu vandeniu, ambulatorijos ir našlaičių namai. Jis palengvino gyvenimą tūkstančiams raupsuotųjų, kuriuos visuomenė buvo išstūmusi į užribį.
1951 m. vasario 11 d. radijo laidoje jis pristatė Pasaulinio misijų rožinio idėją. Jis sugalvojo, kad kiekvienas rožinio dešimtukas turėtų būti skirtingos spalvos, simbolizuojančios tam tikrą žemyną, ir tokiu būdu rožinio malda galėtų apglėbti visą pasaulį. Šis dvasinis įrankis tapo masiniu fenomenu: milijonai amerikiečių pamilo šią idėją ir prašė atsiųsti jiems šį rožinį.
Savo pamoksluose ir garsiojoje knygoje „Pirmoji pasaulio meilė“ Šynas apie rožinio galią kalbėjo kaip apie neapsakomą jėgą. Jis rašė: „Nė vienas sveikas protas, kuris buvo ištikimas rožiniui, niekada nebuvo nugalėtas baimių ar nerimo. Jūs nustebsite, kad karoliukas po karoliuko galite išlipti iš savo didžiausių rūpesčių tiesiai iki mylinčios Švč. Širdies sosto.“
Neatsitiktinai jo beatifikacijai buvo parengta 75 tūkst. tokių misijų rožinių – taip tęsiama F. Šyno tradicija savo malda apkabinti visą pasaulį.
Eucharistijos mistikas
Pats arkivyskupas F. Šynas yra pasakęs, kad visi jo evangelizaciniai ir misijiniai darbai kilo iš jo dvasinio gyvenimo, buvimo šalia eucharistinio Jėzaus vidinėje maldoje. Viešumoje spindėjęs kaip intelektualas ir medijų žvaigždė, savo viduje arkivyskupas F. Šynas išgyveno gilų mistinį gyvenimą.
Dvasios lauke jis buvo stiprus karys, kovojęs vidines kovas, pakėlęs daug išbandymų ir savo sielos gyvybę palaikęs prie tabernakulio, kasdien ištikimai atlikdamas savo Šventąją valandą, nepaisant nuovargio ar gyvenimo aplinkybių.
Mistinė F. Šyno tapatybės dalis buvo giliai sukrėsta istorijos apie mažąją kinų mergaitę Li. Po to, kai komunistai išniekino jos bažnyčią ir išmėtė Ostijas ant grindų, ši dešimtmetė mergaitė 32 naktis slapta šliaužė pro sargybinius, kad ant kelių priimtų po vieną Komuniją, kol paskutinę naktį buvo mirtinai sumušta.
Šis įvykis F. Šynui parodė realią, mistinę Eucharistijos jėgą ir kainą. Jis suprato, kad Eucharistija nėra tik simbolis – tai gyva asmens kankinystė ir meilė. Ši mergaitė tapo jo mistine mokytoja, o jos auka įkvėpė F. Šyną kurti Pasaulio misijų rožinį ir reikalauti iš kunigų radikalaus pasiaukojimo.
Galutinis F. Šyno, kaip mistiko, subrendimas įvyko ne šlovėje, o kančioje ir izoliacijoje. Kai po konflikto su kardinolu Spellmanu jis buvo nušalintas nuo televizijos, patyrė brolių hierarchų išdavystę ir buvo ištremtas į mažą Ročesterio vyskupiją, jo asmeninis ego patyrė visišką mirtį.
Savo kunigystės pradžioje jaunas kunigas davė pažadą, kurį ištikimai vykdė iki mirties: kasdien praleisti bent vieną valandą visiškoje tyloje adoruojant Švč. Sakramentą. Ši Šventoji valanda tapo jo mistine laboratorija – jis išmoko kalbėti ne iš vadovėlių, o iš savo gilios mistinės patirties kylančios būnant Dievo akivaizdoje.
„Šventoji valanda nėra tik dvasinio skaitymo valanda; tai nėra tik mąstymo valanda; tai yra buvimo valanda. Tai laikas, kai mes nustojame kalbėti ir leidžiame Kristui kalbėti mums. Tai tarsi sėdėjimas priešais saulę: net jei tu nieko nedarai, jos spinduliai tave keičia, šildo ir gydo. Taip ir Tabernakulio Šviesa perkeičia sielą,“ – rašė palaimintasis.
Ganytojas suformulavo dėsnį, kurį dažnai kartodavo rekolekcijose kunigams ir pasauliečiams:
„Aš niekada gyvenime nesu pažinęs kunigo, vienuolės ar pasauliečio, kurie būtų praradę savo pašaukimą, palikę Bažnyčią ar puolę į gilią dvasinę neviltį, jei jie kasdien ištikimai atlikdavo Šventąją valandą. Tai yra dvasinis inkaras. Kai tu kasdien valandą praleidi amžinybės šviesoje, velnias praranda bet kokią galią tave sužeisti ar apgauti.“
„Šventoji valanda suformavo mano gyvenimą. Aš nieko nebūčiau galėjęs padaryti be jos. Visi mano darbai, visos parašytos knygos, visos pasakytos kalbos ir visos laidos – visa tai gimė ir subrendo toje vienoje tylos valandoje priešais Švenčiausiąjį Sakramentą.“
Arkivyskupui Fultonui Šynui Šventoji valanda nebuvo tik viena iš daugelio dvasinių praktikų – tai buvo jo gyvenimo ašis, dvasinis kvėpavimas ir visų jo talentų šaltinis.
Kančios prasmė
Visi arkivyskupo Fultono Šyno evangelizaciniai ir apologetiniai darbai buvo giliai subrandinti jo vidinės kančios dirvoje. Išorinis spindesys televizijos ekranuose dengė paslėptą jo vidinę asmenybės dalį, kurioje jis su Kristumi budėjo Alyvų sode, kur jo širdies taurė buvo pripildyta kartumo.
Tai buvo nuolatinė kova su tuštybės ir puikybės dvasia, minėti dvasiniai puolimai, paskutiniais gyvenimo metais atsiradusios didelės sveikatos problemos. Kartu su šv. Teresėle jis įėjo į savo tamsiąją naktį, kur buvo nuskaistintas kaip auksas aukštakrosnėje.
Dėl to F. Šynas taip giliai galėjo išgyventi kito žmogaus skausmą ar sielos būseną ir gebėjo atjausti ligonius.
Arkivyskupo Fultono Šyno santykis su ligoniais, neįgaliaisiais ir mirštančiaisiais buvo giliai mistiškas, pagrįstas ne pigia žmogiška užuojauta, o sukrečiančiu antgamtinio solidarumo pajautimu.
Užimdamas aukštas pareigas, jis neleisdavo laiko tuštiems elito priėmimams, tačiau visada rasdavo laiko valandų valandas sėdėti prie kenčiančio žmogaus lovos.
F. Šynas kategoriškai nesutiko su modernia nuomone, kad ligoniai yra pasyvi visuomenės našta ar Bažnyčios pakraštys. Jis ligoninių lovas matė kaip pačias galingiausias dvasines tvirtoves.
Jis rašė: „Didžiausia pasaulio tragedija yra ne pati kančia, o iššvaistytas skausmas. Pagalvokite, kiek daug kančios yra ligoninių lovose ir kaip dažnai ji nueina perniek, nes nėra sujungiama su Kristumi. Tačiau jei jūs savo ligą ir skausmą priimate su meile ir paaukojate Dievui, jūsų lovos tampa dvasinėmis pasaulio jėgainėmis. Jūs, o ne oratoriai ar politikai, savo paslėpta kančia išperkate sielas iš nuodėmės gniaužtų.“
„Kai skulptorius ima į rankas kaltą ir pradeda skaudžiai kalti marmuro gabalą, iš šalies žiūrint atrodo, kad jis tą akmenį naikina ir žaloja. Tačiau skulptorius jį kala tik todėl, kad mato viduje paslėptą nuostabų šedevrą ir nori jį išlaisvinti. Dievas su jumis elgiasi taip pat. Liga ir skausmas yra Jo meilės kaltas. Jis kala jūsų kūną ir jūsų ambicijas tik tam, kad jūsų sieloje iškaltų tobulą Savo Sūnaus atvaizdą amžinybei.“
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, pats išgyvendamas sunkias širdies ligas bei sudėtingas operacijas, Šynas šią teologiją išpildė asmeniškai.
Gulėdamas ligoninės lovoje su rėžiančiu skausmu krūtinėje, jis kruvinu randu pažymėtą kūną vadino „Kristaus Kryžiaus fiziniu antspaudu“, tapdamas ne tik kunigu, kuris aukojo Mišias, bet ir auka, kuri buvo aukojama kartu su Kristumi.
Arkivyskupo F. Šyno aktualumas šiandien
Arkivyskupą F. Šyną drąsiai galime pavadinti pranašu mūsų laikams. Jis diagnozavo didžiausių mūsų laikmetį paveikusių ideologijų šaknis ir pasekmes, matė Vakarų visuomenės ligas ir jų priežastis.
F. Šynas teigė, kad komunizmas yra Vakarų nuodėmių rezultatas ir veidrodis.
Arkivyskupas konstatavo, kad gyvename ne šiaip politinių konfliktų, o dvasinių kovų epochoje.
F. Šynas pranašavo, kad ateityje nebebus vietos „neutraliems“ ar drungniems krikščionims. Visuomenė poliarizuosis į tuos, kurie seka Kristų, ir tuos, kurie pasirenka absoliutų egocentrizmą ar kolektyvizmą.
Naujasis palaimintasis skelbė tiesą, kuri jo laikais atrodė neįtikėtina: krikščioniškoji civilizacija, kaip politinė, ekonominė ir socialinė sistema, palaikoma valstybės struktūrų, baigiasi. Šiandien mes tai vadiname pokrikščioniška era.
F. Šynas dar 1931 m. parašė žodžius, kurie idealiai tinka šiandienos kultūriniams karams: „Modernusis pasaulis dvasinį supuvimą pavertė dorybe, pavadindamas jį tolerancija“. Jis tobulai numatė, kad ateityje didžiausia dorybe bus laikomas principas neturėti jokių tvirtų principų.
Arkivyskupas perspėjo, kad šėtonas pabaigos laikais nebepuls Bažnyčios iš išorės, o bandys ją transformuoti iš vidaus, sukurdamas globalią „antibažnyčią“. Ši klastotė, pasak jo, turės visus tikrosios Bažnyčios bruožus – ji bus humanitariška, ekologiška, kalbės apie taiką ir socialinį teisingumą, tačiau joje bus visiškai ištrintas Kristaus dieviškumas, nuodėmės atpažinimas ir asmeninė atgailos būtinybė.
F. Šynas buvo pranašas ir dvasinės psichologijos lauke. Kai S. Freudas tapo madingas, Šynas perspėjo, kad bandymas dvasinę kaltę užmaskuoti kaip paprastą „psichologinį kompleksą“ atims iš žmogaus galimybę patirti tikrąjį išlaisvinimą, kurį dovanoja tik Atgailos sakramentas. Šiandien, kai visuomenė vartoja tonas antidepresantų, bet išgyvena giliausią egzistencinį nerimą, jo diagnozė pasitvirtino: siela turi begalinį alkį, kurio jokie žemiški pakaitalai negali pasotinti.
Arkivyskupas kalbėjo apie Antikristo eros atėjimą, kai bus sukurta religija be kryžiaus, nuodėmės ir atgailos. Antikristas Kristų vadins didžiu žmogumi, tačiau neigs jo dieviškumą. Bus visiškai devalvuotos nuodėmės, kaltės, meilės sąvokos. Globali bažnyčia bus ekumeninė, pasaulietiška, siūlanti dvasinį komfortą. Eucharistijos sakramentas taps tik simboliu.
F. Šynas siūlė krikščionims tuo laiku stengtis būti malonės būsenoje, kasdien atlikti Šv. Valandą, dalyvauti šv. Mišiose, melstis rožinį ir prašyto šv. arkangelo Mykolo užtarimo, namie matomoje vietoje turėti kryžių.
Fultonas Šynas dabartinei kartai primena, kad Bažnyčios užduotis nėra prisitaikyti prie šio pasaulio dvasios, o perkeisti pasaulį per Kristaus Prisikėlimo šviesą.
Paskutines savo gyvenimo savaites F. Šynas praleido po Kristaus kryžiumi. 1979 m. spalio 2 d. Šv. Patriko katedroje jis susitiko su JAV tuo metu viešėjusiu popiežiumi Jonu Pauliumi II. Popiežius jį apkabino ir pasakė žodžius, tapusius savotišku visos F. Šyno tarnystės įvertinimu: „Tu gerai rašei ir kalbėjai apie Viešpatį Jėzų Kristų. Tu esi ištikimas Bažnyčios sūnus!“
Praėjus vos kelioms dienoms po šio susitikimo (1979 m. spalio 11 d.), Jonas Paulius II atsiuntė Šynui asmeninį laišką jo 60-ųjų kunigystės metinių proga. Jame rašė: „Dievas pašaukė tave neeiliniu būdu skelbti Jo dinamišką žodį… Šiuose šešiuose tavo kunigystės dešimtmečiuose Dievas per tave palietė milijonų mūsų laikų žmonių gyvenimus.“
Šie Jono Pauliaus II žodžiai F. Šynui buvo didžiausia dovana ir visų jo darbų apvainikavimas. Netrukus, 1979 m. gruodžio 9 d., arkivyskupas ramiai iškeliavo pas Viešpatį, mirdamas savo privačioje koplyčioje tiesiai priešais Švenčiausiąjį Sakramentą – ten, kur kasdien praleisdavo savo Šventąją valandą.
Jis pats apie savo gyvenimą ir darbus parašė labai stiprius žodžius, kurie liudijo, kad F. Šynas per visas savo misijas nenorėjo spinduliuoti savęs, o gelbėti sielas, atsiduodamas į Dievo rankas. Jis rašė:
„Aš niekada gyvenime nesu atvertęs nė vieno žmogaus. Tai daro tik Šventoji Dvasia. Aš esu tik dvasinis prožektorius, kurį Ji naudoja, kad apšviestų kelią sielai. Kai prožektoriaus šviesa tamsoje padeda žmogui rasti kelią namo, niekas juk nedėkoja pačiam prožektoriui ar elektros laidui – visi dėkoja tam, kuris tą šviesą įjungė.“
Šiandien jo beatifikacija dar kartą grąžina pasaulio dėmesį prie žmogaus, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė tam, kad moderniam žmogui suprantamai kalbėtų apie Kristų, Eucharistiją, sielos vertę ir amžinybę.
