Klaipėdos Šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas Viktoras Ačas socialiniame tinkle pasidalijo mintimis apie apkalbų žalą ir atsakomybę už kitam žmogui ištartą ar apie jį paskleistą žodį. Dvasininkas pabrėžia, kad net ir tiesos sakymas savaime nėra gėris, jeigu jis neveda į meilę, o tampa priemone žmogui pažeminti ar įskaudinti.
„Visada reikia vengti apkalbų!“ – savo įrašą pradeda kun. V. Ačas, primindamas Siracido knygos žodžius: „Botago kirtis padaro randą, bet liežuvio kirtis sutrupina kaulus“ (Sir 28, 17).
Pasak kunigo, viešai dalijantis žiniomis apie kito žmogaus suklydimą galima ne tik jį pažeminti, bet ir apsunkinti galimybę keistis.
„Dalintis žinia apie žmogaus suklydimą reiškia suklydusį žmogų nustumti į visuomenės paribius, jį pažeminti, priversti bereikalingai kentėti, o labiausiai – užkietinti blogyje“, – rašo V. Ačas.
Jo teigimu, apkalbos gali paskatinti žmogų užsisklęsti ir atsiriboti nuo kitų, todėl tampa sunkiau jam padėti.
Dvasininkas savo įraše kelia ir tiesos bei meilės santykio klausimą.
„Reikia atsiminti, kad absoliuti vertybė yra meilė, tiesa nėra absoliuti vertybė. Tiesa gali prieštarauti meilei“, – teigia kunigas.
Anot jo, neatsakingai ištartas žodis gali turėti labai skaudžių padarinių: „Neišmintingas žodis gali nužudyti žmogų, išardyti šeimą, nutraukti poros santykius.“
Kun. V. Ačas pabrėžia, kad svarbu vertinti ne tik tai, ar perduodama informacija yra teisinga, bet ir kokius vaisius ji atneš.
„Visada bus bloga tiesa, kuri neveda meilės vaisių, o vien pyktį, nerimą, neapykantą ir graužatį. Negalima dalintis tiesa su žmonėmis, kurie ją panaudos blogiui. Tiesa, kuri žudo, yra demoniška“, – rašo dvasininkas.
