Rugsėjo 3 d. Šiluvoje jau ketvirtus metus iš eilės vyko Šiluvos deklaraciją apmąstyti pakvietusi nacionalinė mokslinė – praktinė konferencija, šįkart pavadinta „Baimė ir drebėjimas: ant ko statysime Lietuvos ateitį“. Konferencijoje savo pastebėjimais dalinosi žymūs Lietuvos intelektualai.
Šiluvos konferencijų ciklas rengiamas nuo 2022 metų, tęsiant dialogą, prasidėjusį po 2021 m. Šilinių atlaidų metu Jo Ekscelencijos Kauno arkivyskupo metropolito dr. Kęstučio Kėvalo paskelbtos Šiluvos deklaracijos. Per ketverius metus konferencija tapo reikšminga akademinės ir visuomeninės minties platforma, telkiančia akademikus, visuomenės lyderius, politikus ir Bažnyčios atstovus bendram dialogui apie Šiluvos deklaracijoje įvardytų principų reikšmę šiandienos Lietuvai.
Pamatas, brėžinys ir inkaras
Konferenciją atidarė Vilniaus arkivyskupas metropolitas dr. Gintaras Grušas. Jis pabrėžė, kad šių metų tema kelia labai tiesų klausimą – ant ko statysime Lietuvos ateitį. Kas yra žmogus, kuo grindžiamas jo orumas, kokią šeimą ir visuomenę norime kurti?
Popiežius Leonas XIV savo pirmojoje enciklikoje Magnifica Humanitas yra pateikęs du labai iškalbingus statybos vaizdinius: Babelio bokštą ir atstatomą Jeruzalę. Babelį žmonės stato remdamiesi vien savimi ir galia. Jeruzalė atstatoma per maldą, įsiklausymą, bendrą atsakomybę ir kiekvieno indėlį. Taip ir Lietuvos ateitis negali būti vien ekonominis, technologinis ar administracinis projektas.
Statydami bendrąjį gėrį, turime pradėti nuo santykio su Dievu. Kai pagrindinės žmogaus teisės grindžiamos ne žmogaus prigimtimi ir orumu, tada net tos tiesės, kurios šiandien atrodo neliečiamos, rytoj gali būti imamos kvestionuoti ir paminamos.
Sveikinimo žodį tarė ir Bažnyčios kronikos fondo valdybos pirmininkas, Telšių vyskupas dr. Algirdas Jurevičius. Jis teigė, kad šiuolaikinė visuomenė yra purtoma audros ir stipraus bangavimo. Bet kai laivas patenka į bangavimą, labai svarbu turėti inkarą, kurį galėtum išmesti, kad bangos laivo nenuneštų. Šiluvos deklaracija mūsų visuomenei yra tarsi toks inkaras, kuris padės atsilaikyti net ir per patį stipriausią keistų idėjų ir ideologijų sukeltą bangavimą.
Renginio dalyvius pasveikino ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius. Jis atkreipė dėmesį, kad šioje konferencijoje kalbama apie valstybės statybas, o statybose svarbu turėti ne tik pamatus, bet ir brėžinį – planą, kaip viskas atrodys. Kartais teigiama, kad Bažnyčia savo idėjas pateikia kaip kažkokias per daug tolimas, neapčiuopiamas. Tačiau dekanas siūlo tuo džiaugtis, nes brėžinio paskirtis ir yra pranokti statybų procesą, rodyti ilgalaikį tikslą. Tokia yra ir Šiluvos deklaracijos bei šios konferencijos paskirtis – kelti standartą, priminti svarbiausias idėjas ir tikslus.
Ko iš tiesų bijome?
Savo ruožtu Audrius Globys, Krikščionių profsąjungos ir Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas, pabrėžė, kad „baimė išorinių grėsmių ir vidinių iššūkių akivaizdoje gali sukaustyti, ypač tada, kai politiniu, teisiniu, socialiniu ir kultūriniu lygmenimis bandoma keisti pamatines žmogaus, šeimos, lyties ir laisvės sampratas. Tokia baimė gali trukdyti ieškoti sprendimų, reikalingų mūsų valstybės tvarumui ir Tautos ateičiai užtikrinti. […]
Tačiau galime susidurti ir su priešingu pavojumi. Vis didėjančių grėsmių akivaizdoje ramindamiesi, kad viskas savaime išsispręs ir judės šviesios ateities link, rizikuojame prarasti gebėjimą bijoti to, kas iš tiesų kelia grėsmę mūsų būčiai.“
A. Globys priminė, kad šia konferencija organizatoriai kviečia apmąstyti baimės įtaką Lietuvos pagrindams. Ne tam, kad baimę dar labiau sustiprintume, bet tam, kad pabandytume ją suprasti ir atpažinti: ko iš tiesų bijome, kas šiandien lemia mūsų pasirinkimus ir ar mūsų baimės neleidžia mums pamatyti to, kas yra svarbiausia?
Baimė, kuri apsaugo nuo vergystės
Pirmąjį konferencijos pranešimą skaitė Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas pristatė biblinį požiūrį į Dievo baimę kaip žmogaus ir visuomenės atsinaujinimo pagrindą. „Yra baimė, kuri žmogų pavergia, bet yra baimė, kuri žmogų apsaugo nuo vergystės blogiui.“
Pasak arkivyskupo, Viešpaties baimė nėra vergiška – tai pagarbus santykis su tuo, kas žmogaus gyvenime yra absoliutu. Ji yra išminties pagrindas, padedantis atskirti gėrį nuo blogio ir pasirinkti teisingą gyvenimą, kuris galiausiai laiduoja laimę. Taigi, jeigu Viešpaties baimė yra išminties pradžia, tuomet svarbiausias klausimas apie Lietuvos ateitį nėra klausimas, kiek turėsim pinigų, o klausimas, ką vadinsime gėriu, žmogaus orumu, laisve ir teisingumu.
Ganytojas ragino nepainioti radikalumo su fanatizmu. Mes dažnai bijome radikalumo, bet Evangelija nėra bešaknis nuosaikumas. Turime bijoti fanatizmo, bet ne bijoti būti nepatogūs. Radikalus žmogus yra tas, kuris eina iki šaknų, neria į gilumą. Dažnai mums sakoma, kad jeigu myli – nekonfrontuoji, jeigu esi gailestingas – atsisakai griežtai laikytis tiesos, jeigu esi krikščionis – turi būti patogus. Bet Kristus parodo, kad būtent meilė neleidžia tylėti. Jeigu matau žmogų einantį į pražūtį ir iš mandagumo nieko nesakau, ar tai yra iš tikrųjų meilė? Kartais labiau bijome įžeisti žmogų kalbėdami apie nuodėmę nei pačios nuodėmės pasekmių.
Galiausiai klausimas apie baimę tampa klausimu, koks žmogus kurs Lietuvą: tas, kuris nieko nebijo, nes neturi jokio aukštesnio idealo, ar žmogus, kuris turi Viešpaties baimę ir pripažįsta, kad yra aukštesnė už jį tiesa? Pasak arkivyskupo, visuomenei praradus Dievo baimę, absoliutai neišnyksta – juos imame kurti patys. Todėl Viešpaties baimė paradoksaliai tampa apsauga nuo totalitarizmo: žmogus, kuris sako, kad Dievas yra Dievas, kartu pripažįsta, kad jokia žemiška valdžia nėra absoliuti, ji nėra Dievas.
Problema – ne pati baimė, o jos tvarka
Konferenciją tęsė VDU Katalikų teologijos fakulteto lektorė, Krikščionių profsąjungos tarybos narė doc. dr. Lina Šulcienė. Pranešimo pradžioje docentė papasakojo šešiolikos Kompjeno vienuolių, patyrusių kankinystę Prancūzų revoliucijos teroro metu, ir žiaurias lagerių kančias išgyvenusios Adelės Dirsytės istorijas. Šios kankinės – kaip ir visi tikėjimo kankiniai – savo kūne papildo, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1,24). Baimė yra normalus žmogaus išgyvenimas, o visiškas bebaimiškumas yra yda. Kartais baimė yra net moralinė pareiga. Svarbiausia problema – ne baimė, o baimės tvarka. Baimė, kuri neatitinka šios tvarkos, klasikinėje teologijoje yra laikoma yda, kartais ir nuodėme.
Kaip pabrėžė docentė, Tomas Akvinietis teigia, kad bet kuri „baimė kyla iš meilės“. Baimės tvarka priklauso nuo meilės tvarkos. Kas iškreiptai myli, tas iškreiptai bijo. Kiekvienam žmogui yra būdinga meilė sau, bet mylėti ir saugoti save galima arba žvelgiant vien į save, arba nepaisant savęs.
Iš tikro žmogų saugo būtent savęs nepaisanti meilė, pasireiškianti susivaldymo ir tvirtumo dorybėmis. Susivaldymas atstato vidinę tvarką žmoguje, o tvirtumas neleidžia, kad baimė priverstų daryti blogį ar trukdytų daryti gėrį. Dėl gimtosios nuodėmės žmogus yra linkęs labiau mylėti save nei Dievą, o kai žmogus ima labiau mylėti Dievą nei save, jis vėl tampa savimi pačiu, tokiu, kokiu jis buvo sukurtas. Tokių žmonių kaip šešiolika Kompjeno karmeličių ir Adelė Dirsytė, kurios labiau mylėjo Dievą nei save ir todėl nebeturėjo kankinystės baimės, dėka laikosi valstybės.
Valančius kaip politikas: pamokos šiandienai
Pirmąją konferencijos pranešimų dalį užbaigė Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis, kalbėjęs apie vysk. Motiejaus Valančiaus fenomeną. Pasak jo, vysk. Valančiaus veikla 1850-1870 m., jam vadovaujant Žemaičių vyskupystei, yra istorijos reiškinys, be kurio sunku suprasti perėjimą nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasitraukimo iki lietuvių tautinės valstybės atsiradimo. Žemaičių vyskupystė tapo viena pirmųjų besiformuojančios lietuvių tautos politinio gyvavimo formų, o pats Valančius – išskirtiniu moraliniu autoritetu, turėjusiu itin didelę ne tik dvasinę, bet ir politinę įtaką.
Pasak profesoriaus, Valančius buvo lyg perėjimo tarp dviejų epochų figūra, tarsi jas sulipdžiusi. Jis ribojo Rusijos administracijos siekius, švelnino lenkiškai kalbančio elito pretenzijas ir neleido įsišėlti lietuvių nacionalizmui. Lietuvių tautinis sąjūdis gimė Katalikų Bažnyčios ir Rusijos imperijos susidūrimo kontekste. Nors Valančiui pirmiausiai rūpėjo Bažnyčios ir dvasiniai reikalai, o ne lietuvių tautinio sąjūdžio klausimas, tačiau būtent ši veikla turėjo reikšmingų politinių pasekmių besiformuojančios lietuvių tautos gyvenimui.
Valančius neturėjo formalios politinės valdžios – jo įtaka rėmėsi religiniu ir moraliniu autoritetu. Tačiau, pasak profesoriaus, būtent jis vienas pirmųjų prisiėmė institucinę atsakomybę už naujai besikuriančios tautos likimą.
Ar politikai gali susitarti, ant kokių pagrindų statyti Lietuvos ateitį?
Renginį tęsė gyva diskusija tarp LR Seime esančių politinių partijų pirmininkų, o jiems negalit dalyvauti buvo prašyta deleguoti partijos atstovą, esantį LR Seime.
Pirmojoje diskusijoje dalyvavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Aurelijus Veryga. Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininko pavaduotojas Linas Kukuraitis ir Lietuvos socialdemokratų partijos prezidiumo narė Roma Janušonienė. Diskusiją moderavęs dr. Vygantas Malinauskas ją pradėjo nuo konferencijos pranešimuose skambėjusio leitmotyvo ir paklausė politikų, ko jie kaip politikai bijo.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad svarbiausia jiems – Dievo baimė, tačiau nesvetimos ir kitos, žmogiškos baimės: būti atmestiems, nesuprastiems, taip pat nepriimtiniems savo tautai. Toliau diskusija pakrypo apie sutarimą ir vienybę tarp politikų – ar įmanoma vieningai spręsti tautai svarbiausius klausimus be dirbtinių pozicijos-opozicijos pykčių.
Aurelijus Veryga pabrėžė, kad sutarimas tarp politikų atsiranda tuomet, kai įsisąmoninamas egzistencinis poreikis ar baimė tam tikrų dalykų, tokių kaip valstybės saugumas grėsmės akivaizdoje. Vienas tokių klausimų yra ir tragiška Lietuvos demografija, kur daug sprendimų jau pramiegota, tačiau pasiduoti paniškai baimei nevertėtų – tik kovojant ir stengiantis įmanoma kažką pakeisti.
Lino Kukuraičio nuomone, demografinei padėčiai didelę įtaką daro geopolitinė baimė – renkamės negimdyti vaikų, kad išsaugotume savo gyvybę. Izraelis elgiasi priešingai – grėsmės akivaizdoje gimdomi vaikai, nes tik taip jų valstybė gali išlikti.
Roma Janušonienė pastebėjo, kad Lietuvoje visiškai neugdoma pagarba šeimai, o jauni žmonės lieka su socialiniais tinklais, kur transliuojamas beveik vien individualistiškas požiūris.
Priešininkas dar nėra priešas
Antrąją konferencijos dalį pradėjo VDU profesorius Gediminas Karoblis, savo pranešime susiejęs susipriešinimą ir susiskaldymą su demografijos krize.
Mes, lietuviai, dažnai nemokame atskirti priešininkų nuo priešų, o visa mūsų kultūra orientuota į varžytuves, kurios galiausiai gyvenimą paverčia nykiu ir vienodu. Pirkinys seka pirkinį, kelionė seka kelionę – žmogui reikia vis daugiau, o kai negauname „naujos dozės“, apima nuobodulys.
Pasak pranešėjo, demografijos krizės demografai neišspręs – tam reikia filosofija grįstos politikos, t. y. tokios, kuri būtų orientuota į giliausias priežastis. Geriausią rezultatą galėtų duoti ne pinigų, o laiko filosofija, pvz., susiejant išmokas su gimdymo laiku, nors tai ir nėra politkorektiška ir patogu siūlyti. Tik kalbėdami apie problemos šaknis galime pasirinkti tikslius sprendimus.
Ar baimė gali riboti laisvę?
Paskutinį konferencijos pranešimą skaitė LR Teisingumo viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė, kalbėjusi apie ryškiausias baimes teisėkūros iniciatyvose. Pasak jos, teisėkūroje šiuo metu dominuoja dvi baimės – baimė, kad pasklis netiesa, ir baimė pripažinti tiesą.
Draudimai sakyti tiesą tironiškose valstybėse visada prasideda nuo kovos su netiesa. Tai duoda pretekstą imtis griežtų teisinių priemonių – kontroliuoti informacijos sklaidą ir riboti žodžio laisvę. Tačiau gindami tiesą, neturime pasiduoti pagundai naudotis būdais, kuriais naudojasi tie, kurie tiesos nekenčia.
Viceministrė aptarė šiandien LR Seime ir Europoje kylančias iniciatyvas, kurios būtent ir pasiduoda tokiai pagundai.
Kultūriniai karai: kovoti ar atsitraukti?
Konferenciją vainikavo dar dviejų politikų diskusija – Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Lauryno Kasčiūno ir Nacionalinio susivienijimo pirmininko Vytauto Sinicos.
Pastarasis pabrėžė, kad šiuo metu linkstama į per plačias valstybės galias kištis į tai, kas ką šneka ir galvoja, ypač kalbant apie šiuo metu Seime siūlomas įstatymų pataisas, kuriomis būtų įvedama ideologinė cenzūra. V. Sinica pabrėžė, kad cenzūra gali būti ir neformali, ir dažnai ši neformali cenzūra yra net efektyvesnė už formalią.
Laurynas Kasčiūnas savo ruožtu kalbėjo apie politkorektiškumo sistemą kai kuriose Vakarų šalyse, kuri lėmė per daug vėlyvus sprendimus dėl nelegalios imigracijos, dėl ko kai kurios šalys jau pasiekė beveik negrįžtamą būseną. Vis dėlto jis pabrėžė, kad mes gyvename šalia Rusijos ir todėl yra būtina atsitraukti nuo kultūrinių karų, jų nekovoti. Jam nepritarė Vytautas Sinica, argumentuodamas, kad Rusijos grėsmė staiga nedings, ji čia gali likti šimtmečiams į priekį, o kairioji darbotvarkė ir toliau bus agresyviai stumiama. Jeigu konservatyvios politinės jėgos pasirinks nekovoti kultūrinių karų, tai tiesiog leis įgyvendinti kairiąją darbotvarkę.
Šiluvoje skambėję pranešimai ir diskusijos nepateikė vieno bendro recepto, kaip turi atrodyti Lietuvos ateitis. Tačiau išryškino klausimą, kuris galbūt yra pirmesnis už konkrečius politinius sprendimus: ar dar gebame atskirti tai, ko pagrįstai turėtume bijoti, nuo baimių, kurios neleidžia matyti tikrovės ir veikti? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ir tai, ant kokių pagrindų statysime valstybę.
Visą konferencijos įrašą galite perklausyti čia.
