Kunigas Robertas Skrinskas. Dėl vaikų tvirkinimo ir lytinio išnaudojimo 

Atsiliepdamas į Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo raginimą kalbėti, parengiau šią apžvalgą. Viešojoje erdvėje buvo nuskambėjęs kaltinimas, kad nedaug kunigų pasisakė šia tema. Kaip matysite, medžiagai parengti reikia laiko.

Apibrėžimas

Pedofilija: Psichikos sutrikimas, kai suaugusį asmenį seksualiai traukia priešlytinio amžiaus vaikai (dažniausiai iki 11–13 metų, t. y. iki lytinės brandos pradžios).

Efebofilija / Hebefilija: Seksualinis potraukis paaugliams (dažniausiai 12–17 metų amžiaus).

Štai pagrindinis skirtumas:

•           Hebefilija (gr. hebe – jaunystė, lytinė branda): Tai potraukis paaugliams ankstyvojoje lytinio brendimo stadijoje. Dažniausiai tai apima 11–14 metų amžiaus vaikus, kuriems tik pradeda ryškėti pirminiai ir antriniai lytiniai požymiai.

•           Efebofilija (gr. ephebos – subrendęs jaunuolis): Tai potraukis jaunuoliams, kurie jau yra vėlyvojoje brendimo stadijoje arba ją visiškai baigę. Tai apima 15–19 metų amžiaus paauglius, kurių kūnas fiziškai jau yra praktiškai suaugęs.

Kodėl šis skirtumas svarbus teisiškai ir mediciniškai?

1.         Psichiatrinis vertinimas: Tarptautinėje ligų klasifikacijoje tikroji pedofilija yra laikoma psichikos sutrikimu (parafilija). Tuo tarpu efebofilija mediciniškai nėra laikoma psichikos liga – tai labiau vertinama kaip suaugusiųjų seksualinio skonio nukrypimas link pačio jauniausio teisiškai leistino (arba arti jo esančio) amžiaus.

2.         Teisinis vertinimas (Lietuvoje):

o          Hebefilijos amžiaus grupė (11–14 metų) patenka po visišku teisiniu draudimu. Seksualiniai veiksmai su tokio amžiaus vaiku visada bus traktuojami kaip sunkiausi nusikaltimai, nes vaikas teisiškai negali duoti sutikimo.

o          Efebofilijos amžiaus grupė (15–19 metų) peržengia Lietuvos įstatymuose nustatytą 16 metų lytinės brandos ribą. Nuo 16 metų jaunuolių savanoriški santykiai su suaugusiais nebėra automatiškai nusikaltimas, nebent suaugusysis pasinaudojo prievarta, finansine priklausomybe arba savo autoritetu.

Statistika

Oficialūs statistiniai duomenys rodo štai tokį vaizdą:

Lietuvoje kasmet oficialiai užregistruojama nuo 240 iki 420 seksualinio smurto prieš vaikus atvejų. [1, 2]

•           Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2025 m. buvo fiksuoti 422 tokie atvejai, o per pirmąjį 2026 m. pusmetį – jau per 200 atvejų. [1, 2]

•                    Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, kuri taiko platesnę galimo seksualinio smurto apskaitą, duomenimis, 2021 m. nuo seksualinio smurto nukentėjo 237 vaikai, 2022 m. – 300, 2023 m. – 384, 2024 m. – 375, o 2025 m. – jau 422 vaikai. Taigi per penkerius metus užregistruota iš viso 1718 tokių atvejų, o metinis rodiklis išaugo nuo 237 iki 422, arba daugiau kaip 78 procentais!  [1]

•           Svarbi pastaba: Specialistai pažymi, kad tai tik „ledkalnio viršūnė“. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimais, realybėje paslėptas mastas yra kur kas didesnis – realų seksualinį smurtą ar priekabiavimą (įskaitant internetinę erdvę) gali būti patyręs beveik 1 iš 5 vaikų. [1, 2, 3]

Palyginimui, Europos šalyse tendencijos ir mastai procentaliai yra labai panašūs, tačiau skiriasi skaičių fiksavimas (šalyse, kur pasitikėjimas policija didesnis, užregistruojama daugiau atvejų):

•           Tarptautinės organizacijos „Childlight“ atlikta 19 Europos šalių studija parodė, kad iki pilnametystės apie 4,7 % vaikų patiria išžaginimą, o 7,4 % – kitokias seksualinės prievartos formas. [1]

•                    FRA: 1 iš 5 vaikų Europoje nukenčia nuo kokios nors seksualinio smurto formos. [1]

Vedybos su vaikais (vaikų santuokos) pasaulyje vis dar yra teisiškai įmanomos daugiau nei 110 šalių.

Moterų pedofilija

Lietuvoje: Lietuvos teismų ir prokuratūros statistikoje moterys, nuteisiamos už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus (tvirkinimą, išnaudojimą), sudaro mažiau nei 2–3 % visų nuteistųjų šioje kategorijoje.

•           Lietuvoje moterys šiose bylose dažniausiai atsiduria ne kaip tiesioginės lytinio akto vykdytojos, o kaip bendrininkės (padėjėjos) – pavyzdžiui, kai motina žino, kad jos sugyventinis ar vyras prievartauja vaiką, tačiau pati padeda nuslėpti nusikaltimą, verčia vaiką tylėti arba sąmoningai palieka jį pavojuje. 2008 m. Drąsius Kedys viešai  įtarė, kad jo sugyventinė Laimutė Stankūnaitė pardavinėjo jų mažametę dukrą Deimantę Kedytę pedofilams. Nors D. Kedys buvo nužudytas (Neringa Venckienė „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“  2011), L. Stankūnaitei su dukra buvo pakeistos tapatybės ir jos išvežtos į užsienį.

Pasaulinė statistika (kitose šalyse)

Kriminologiniai ir psichiatriniai tyrimai Vakarų šalyse (pvz., JAV, JK, Skandinavijoje) rodo didesnius skaičius, nes ten detaliau analizuojamas latentinis (paslėptas) moterų elgesys:

•           Oficiali teisėsaugos statistika: Vakarų šalyse moterys sudaro apie 4–7 % visų užregistruotų seksualinių nusikaltėlių, nukreiptų prieš vaikus.

•           Moksliniai tyrimai (anoniminės apklausos): Mokslininkai teigia, kad realus moterų, turinčių parafilinių (pedofilinių ar hebefilinių) polinkių, skaičius gali būti didesnis, tačiau visuomenė ir teisėsauga rečiau jas įtaria.

•           Nusikaltimų specifika: Skirtingai nuo vyrų, moterys seksualiniam vaikų išnaudojimui dažniau naudoja ne fizinę jėgą, o emocinį manipuliavimą (pvz., auklėtojos, mokytojos, motinos arba vyresnės giminaitės vaidmenį). Be to, berniukai, nukentėję nuo suaugusių moterų, apie tai praneša kur kas rečiau.

•           Bendrininkavimas poros santykiuose: Maždaug trečdalis moterų, patenkančių į šią statistiką užsienyje, veikia poroje su vyru, padėdamos jam gauti priėjimą prie vaikų.

Statistiškai moterys Lietuvoje šioje nusikaltimų kategorijoje figūruoja dažniau nei dvasininkai:

•           Kunigų padaromi nusikaltimai sudaro mažiau nei 1 % visų atvejų (paprastai tai būna pavieniai asmenys per kelerius metus). Moterų padaromi nusikaltimai sudaro apie 2–3 % atvejų. Pagal šį santykį moterų nuteisiama maždaug 2–3 kartus daugiau nei kunigų.

Kunigų pedofilija

JAV kriminologų vertinimai: Remiantis kasmetine JAV teisėsaugos statistika, dvasininkai (įskaitant visas krikščioniškas konfesijas) tarp visų suimtųjų už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius sudaro apie 0,1 % – 0,5 %.

Visi Vakarų šalių tyrimai vieningai pabrėžia, kad per pastaruosius 10 metų naujų dvasininkų pedofilijos atvejų procentas yra pasiekęs istorines žemumas. Tai lėmė griežtos reformos:

1.         Nulinė tolerancija: Vakarų vyskupijos įvedė privalomą reikalavimą apie bet kokį įtarimą iškart pranešti civilinei policijai, o ne spręsti klausimą Bažnyčios viduje.

2.         Psichologinė atranka: Seminarijose įvestas griežtas kandidatų psichologinis testavimas.

3.         Privalomi mokymai: Visi parapijų darbuotojai ir kunigai privalo baigti specialius apsaugos nuo vaikų išnaudojimo kursus.

Tai pažymi Vytautas Budnikas: Atmetus pastaruosius du atvejus,  (nes dar nebuvo teismo) Lietuvoje per 10 metų galima patikimai nurodyti tik vieną baudžiamąja tvarka už tokio pobūdžio veiką nubaustą dvasininką.

Imkime trumpesnį 5 m. laikotarpį. 1 nuteistas dvasininkas iš 1718 atvejų per 5 m. sudaro 0,0582%.
O 1 kunigo  atvejis per  10 metų iš 3800 sudaro apie 0,0263%. (Jei per metus imtume atvejų vidurkį 380).

Teisinis principas reikalauja griežtai skirti įtarimus (kaltinimus) nuo teismo nuosprendžių, kadangi galioja nekaltumo prezumpcija. Lietuvos Konstitucija (31 str. 1 d.) Todėl teisinė ir faktinė situacija rodo, kad  nuteistų asmenų skaičius yra gerokai mažesnis už gautų skundų skaičių.

Tokiu pavyzdiniu atveju gali būti nekaltai apkaltinto kardinolo George’o Pello (Džordžo Pelo) byla. Ji idealiai iliustruoja, kad įtarimai ar net pirminiai teismo nuosprendžiai ne visada reiškia galutinį nusikaltimo įrodymą ir kaltinimą.

Kardinolo G. Pello atvejis

G. Pellas buvo aukščiausio rango Vatikano dvasininkas (faktiškai trečias žmogus Bažnyčios hierarchijoje, Vatikano ekonomikos sekretoriato vadovas), sulaukęs tokių kaltinimų.

Esminiai šios bylos faktai, lėmę visišką kardinolo išteisinimą:

1. Kaltinimai ir pirmasis nuosprendis

2017 m. kardinolas Pellas savanoriškai atsisakė pareigų Vatikane ir grįžo į Australiją stoti prieš teismą. Jis buvo apkaltintas tuo, kad 1996 m., būdamas Melburno arkivyskupu, St. Patricko katedros sakykloje seksualiai išnaudojo du 13-mečius choro berniukus.

•           2018 m. gruodį prisiekusiųjų teismas pripažino jį kaltu.

•           2019 m. kovą teisėjas jam skyrė 6 metų laisvės atėmimo bausmę.

•           Kardinolas buvo uždarytas į kalėjimą ir jame išsėdėjo 404 dienas (daugiau nei metus). 

2. Visiškas išteisinimas Aukščiausiajame Teisme (2020 m.)

G. Pellas ir jo advokatai nuosprendį apskundė. 2020 m. balandžio 7 d. Australijos Aukščiausiasis Teismas (vyr. šalies teisinė instancija) priėmė vienbalsį 7:0 sprendimą panaikinti visus apkaltinamuosius nuosprendžius ir kardinolą nedelsiant paleisti į laisvę.

Teismas konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai padarė rimtą klaidą, nes rėmėsi tik vieno likusio gyvo nukentėjusiojo parodymais (kitas choro berniukas mirė dar iki policijos tyrimo pradžios nuo narkotikų perdozavimo, taip ir nepateikęs jokių kaltinimų G. Pellui).

3. Kodėl teismas nusprendė, kad jis nekaltas?

Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad prokuratūros versija prieštarauja fizinei realybei bei logikai:

•           Alibi: Dešimtys liudininkų (kitų dvasininkų, mišių dalyvių, apsaugos darbuotojų) paliudijo, kad po mišių arkivyskupas Pellas, pagal griežtą protokolą, visada stovėjo prie pagrindinių katedros durų ir sveikinosi su žmonėmis, todėl fiziškai negalėjo būti užsirakinęs sakykloje su berniukais.

•           Laiko trūkumas: Teismas nustatė, kad nurodytu laiku sakykloje nuolat judėjo žmonės, ruošiantys bažnyčią kitoms apeigoms, o durys nebuvo rakinamos.

•           Protinga abejonė: Teisėjai konstatavo, kad byloje egzistuoja „reikšminga tikimybė, jog buvo nuteistas nekaltas asmuo“, nes įrodymai neatitiko baudžiamojo proceso standartų.

4. Bylos pasekmės

G. Pellas buvo teisiškai visiškai reabilituotas, grįžo į Romą ir sulaukė asmeninio Popiežiaus Pranciškaus palaikymo. Kardinolas mirė 2023 m.

Teisės ekspertai pabrėžė, kad kardinolas tapo „atpirkimo ožiu“. Visuomenė, būdama įniršusi dėl dešimtmečius trukusio realių pedofilų kunigų dangstymo Australijoje, tiesiog norėjo nuteisti patį aukščiausią įmanomą Bažnyčios veidą, neatsižvelgdama į realių įrodymų trūkumą konkrečioje jo byloje.

Šis atvejis kriminologijoje dažnai pateikiamas kaip pavyzdys, kodėl viešoji nuomonė ir žiniasklaidos spaudimas negali pakeisti teisinės nekaltumo prezumpcijos.

Kaltinimai Bažnyčiai

Atsakingai noriu pareikšti, kad lytiniai nusikaltimai prieš vaikus yra ypatingai sunkus nusikaltimas. Biblija tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose smerkia visokios rūšies lytines nuodėmes. Pvz. „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.“ Mt 18,6

1. Bažnyčia nepaskelbė prasikaltusių kunigų pavardžių.

Tokiems kaltintojams reikia priminti, kad kunigai irgi žmonės ir jiems galioja nekaltumo prezumpcija iki teismo sprendimo. Kitu atveju skelbiantieji pavardes be teismo verdikto gali būti teisiami.

• Kaltinama Bažnyčia, o ne pedofilas.

Čia veikia Lietuvos įstatymai, o ne Bananų respublikos. Ar kas sutiktų, kad visą Lietuvą reikia vadinti žydšaudžių šalimi dėl pasitaikiusių  nusikaltėlių?  
Jei vyras ir žmona bendru sutarimu nužudo savo negimusį vaiką, (o Dievo įsakymu tai draudžiama ir laikoma žmogžudyste), ar dėl to adekvatu „žmogžudžiais“ vadinti visas šeimas, kaltinti visus tėvus ir motinas?  Hitlerinės Vokietijos  pareigūnai, teisėtai žudę belaisvius Aušvice, vėliau buvo pasmerkti. Todėl ne viskas, kas yra teisėta, yra teisinga.

•  Bažnyčia dangsto pedofilus.

a). Praėjusio amžiaus pasitaikiusiais atvejais nereikia kaltinti dabartinių hierarchų ir Bažnyčios. Tai didelė dėmė, bet dabar tokie kunigai suspenduojami.
Kas dangsto? Dangsto vaiko tėvai, mokytojai, treneriai, meno vadovės, draugai, gydytojai, kurie aukoms, jei pastojo, slapta daro abortus. Nes auka gali kreiptis į tėvus, mokytojus, soc. darbuotojus, policiją, prokuratūrą, advokatūrą, psichologus, žiniasklaidą. Be to, po prievartos akto, pakinta vaiko elgesys ir pedagogas tokius pakyčius pastebės.

b). Visuomenininkai ir jaunimo organizacijos reikalauja nepriklausomo bei atviro tyrimo dėl galimų seksualinių nusikaltimų ir nepilnamečių išnaudojimo atvejų Katalikų Bažnyčioje.

Vadinamiems „visuomenininkams“  pirma reikėtų išsiritinti rąstą iš savo akies, o po to šalinti krislelį iš Bažnyčios. Kaip minėta aukščiau, 1 kunigo  atvejis per  10 metų iš 3800 sudaro apie 0,0263% visų tokio nusikaltimo atvejų.  99% tokių nusikaltimų padaro patėviai, tėvai, artimiausi giminės, kaimynai ir pan. Tad, jei iš tikrųjų rūpėtų žiauriai nukentėję vaikai, „visuomenininkai“ siektų būdų juos apsaugoti, o ne ieškoti piaro.

Vidinis konfidencialumas

Didžioji dauguma kunigų yra neprasikaltę tokiais nusikaltimais, ir nei vienas iš jų nenorėtų, kad kažkokie „ekspertai ir specialistai“ knaisiotųsi po jų bylas.
Būna, kad vyrui ilgam išvykus, ar sergant, žmona pastoja nuo svetimo vyro ir norėdama nuslėpti neištikimybę, darosi abortą. Tarkim, atsirastų „visuomenininkai“, kurie norėtų atskleisti neištikimas žmonas, dariusias abortus pagal vidinius medicinos įrašus ir knistis visų moterų medicininėse bylose.  Ar tai etiška? Ar kas nors jiems leistų knistis abortus darančioje įstaigoje?

Pateikiu ištrauką iš Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės istorinės kalbos Seime. „Nie­ka­da ne­už­mir­šiu šiur­paus 2012 me­tų ge­gu­žės 17-osios ry­to, kai vals­ty­bės var­du, da­ly­vau­jant 240 gin­kluo­tų ir kau­kė­tų pa­rei­gū­nų, iš gim­tų­jų na­mų, kur už­au­go, bu­vo iš­neš­ta kly­kian­ti, lau­žo­mom ko­jom tuo­met aš­tuo­ne­rių me­tu­kų Dei­man­tė Ke­dy­tė, o at­ėję ją ser­gė­ti nuo pra­žū­ties, vien Lie­tu­vos him­nu ir mal­da ap­si­gin­kla­vę žmo­nės, kaip Sau­sio 13-ąją mes čia, prie Sei­mo, – pa­že­min­ti, su­luo­šin­ti, o da­bar jau ir nu­teis­ti, ir dar tei­sia­mi. (…) Ger­bia­ma Pre­zi­den­tė pa­ža­dė­jo iš­tir­ti, ar iš tik­rų­jų prieš ją bu­vo pa­nau­do­tas smur­tas. Man at­ro­do, kad at­sa­ky­mo ne­bu­vo. De­ja!
Taip vals­ty­bės var­du įvyk­dy­ta Dei­man­tės, kaip liu­di­nin­kės prieš prie­var­tau­to­jus, pa­ša­li­ni­mo ope­ra­ci­ja, pa­va­din­ta vai­ko grą­ži­ni­mu mo­ti­nai. To­kiu bū­du ne­iš­spren­dus bau­džia­mo­sios by­los, prie­var­tos au­ka bu­vo ati­duo­ta as­me­nims, prieš ku­riuos ji liu­di­jo. Teis­muo­se vi­si įro­dy­mai. Ke­tu­rios ko­mi­si­jos pri­pa­ži­no – bu­vo vai­kas tvir­kin­tas, ne­me­luo­ja, ne­fan­ta­zuo­ja, 3–4 me­tų mer­gai­tė ne­ga­li fan­ta­zuo­ti, ne­mo­kės pa­pa­sa­ko­ti to, ko ji ne­iš­gy­ve­no dau­ge­lį kar­tų, ne vie­ną kar­tą. (…) Po šio ma­ne la­bai su­krė­tu­sio bru­ta­laus ne­tei­sy­bės ak­to, ku­ria­me da­ly­va­vo de­šimt kar­tų dau­giau gin­kluo­tų pa­rei­gū­nų ne­gu neut­ra­li­zuo­jant te­ro­ris­tą Osa­mą bin La­de­ną – 240! (…) Kas at­si­ti­ko Dei­man­tei, iki šiol ne­ži­no­me. Jau be­veik še­še­ri me­tai, kai jos nie­kas iš anks­čiau pa­ži­no­ju­sių, su ja ben­dra­vu­sių ne­ma­tė ir ne­gir­dė­jo. (…) Vi­sus tuos pen­ke­rius su pu­se me­tų nuo mer­gai­tės pa­gro­bi­mo iki da­bar jos li­ki­mu su­si­rū­pi­nę pi­lie­čiai ža­di­no vi­suo­me­nę ir rei­ka­la­vo iš val­džios pa­rei­gū­nų bei ins­ti­tu­ci­jų TIESOS apie Dei­man­tės li­ki­mą. (…) Šian­dien, Sau­sio 13-ąją – Lais­vės gy­nė­jų ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo die­ną – man nė­ra nie­ko svar­biau, kaip su­ži­no­ti at­sa­ky­mą į ne vie­nus me­tus ma­no šir­dį, ir ne tik ma­no, dras­kan­tį ne­at­sa­ky­tą ir nuo vi­suo­me­nės vi­so­mis vals­ty­bės iš­ga­lė­mis sle­pia­mą klau­si­mą. To­dėl sto­vė­da­ma šio­je aukš­to­je Sei­mo tri­bū­no­je pir­mą ir pas­ku­ti­nį kar­tą gy­ve­ni­me, tie­sio­giai krei­piuo­si į jus, pir­muo­sius vals­ty­bės as­me­nis, po­nia Pre­zi­den­te, po­ne prem­je­re, po­ne Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ir pra­šau jū­sų iki va­sa­rio 16-osios – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo die­nos – man ir vi­suo­me­nei vie­šai as­me­niš­kai at­sa­ky­ti ir pa­teik­ti ne­gin­či­ja­mus įro­dy­mus, kad mū­sų vi­sų taip la­bai my­lė­ta ir daug mė­ne­sių ser­gė­ta D. Ke­dy­tė, ku­riai už mė­ne­sio, va­sa­rio 19 die­ną, su­kaks 14 me­tų, yra gy­va ir svei­ka. O jei ji, jū­sų va­lia ir vals­ty­bės var­du 2012 m. ge­gu­žės 17 d. at­plėš­ta nuo ar­ti­mų­jų ir ap­si­im­ta sau­go­ti (ap­sau­gok Vieš­pa­tie, net lie­žu­vis ne­ap­si­ver­čia tai iš­tar­ti), ga­li­mai yra mi­ru­si, nu­žu­dy­ta, pra­šau tai ne­del­siant vie­šai pri­pa­žin­ti ir pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę.“  

Kodėl „Visuomenininkai ir jaunimo organizacijos“ nereikalauja nepriklausomo bei atviro tyrimo dėl pedofilų aukos Deimantės Kedytės pradanginimo?

Ikiteisminiame tyrime dėl galimo seksualinio priekabiavimo Gruzdžių socializacijos centre, prokurorai iš visuomeninio transliuotojo pareikalavo pateikti duomenis apie straipsnio inicijavimą ir informacijos gavimo aplinkybes. LRT nesutiko vykdyti reikalavimo, nes tai tiesiogiai pažeistų žurnalisto šaltinio paslaptį.  

Kodėl niekas neapkaltino LRT dangstymu?
Taigi, yra kišimosi ribos ir jų reikia laikytis.

Reikia skirti realų dėmesį ir pastangas užkardyti pedofilų darbus, o ne niekinti Lietuvos katalikų Bažnyčią. Iškrypėliai staiga neatsiranda. Noras gauti malonumą iš vaikų ateina palaipsniui ir dažnai tam didelę įtaką daro pornografija.

• Bažnyčia pravardžiuojama bjauriais epitetais

Primenu katekizmą. Bažnyčia yra šventa. [1] Nes:
Dieviškas steigėjas: Jėzus Kristus įsteigė Bažnyčią ir atidavė save dėl jos, kad ją pašventintų.
Šventosios Dvasios veikimas: Šventoji Dvasia nuolat gaivina Bažnyčią meile ir ją išlaiko šventą.
Išganymo priemonės: Joje yra visos Dievo malonės ir išganymo priemonių pilnatvė (sakramentai), kurios šventina žmones.
Šventumo pašaukimas: Nors Bažnyčios nariai žemėje yra nusidėjėliai, visi jie yra kviečiami į šventumą ir nuolatinį atsivertimą.

Atskirų Bažnyčios narių nuodėmingumas yra bjauri dėmė visai Bažnyčiai. Bažnyčios vadovybė, įskaitant popiežių Joną Paulių II, Benediktą XVI ir Pranciškų, ne kartą viešai atsiprašė aukų už nusikaltimus ir dangstymą. Šiomis dienomis dar kartą atsiprašė Lietuvos Vyskupų Konferencijos  pirmininkas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Bet kaltinti visą Bažnyčią yra nesusipratimas. Pernai buvo 422 pedofilijos atvejai. Ar kas girdėjo iš tų pasipiktintojų Bažnyčia, kad jie pasipiktintų ministrais, departamento direktoriais, merais, prezidentu, kad jie atsiprašytų už tų 422  kaltę? Juk tie pedofilai yra valstybės piliečiai ir visokio rango ir sričių darbuotojai, pavaldūs kažkuriai aukščiau stovinčiai valdžios struktūrai.

Kolektyvinė atsakomybė ir kolektyvinės bausmės už vieno asmens padarytą nusikaltimą šiuolaikinėje teisėje yra visiškai neteisėtos.

Visi pagrindiniai tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina asmeninės baudžiamosios atsakomybės principą. Tai reiškia, kad asmuo gali būti baudžiamas tik už tą nusikalstamą veiką, kurią padarė jis pats, įrodžius jo asmeninę kaltę.

Tarptautinė teisė ir humanitarinė teisė

• Ženevos konvencijos: Ketvirtoji Ženevos konvencija tiesiogiai nurodo, kad nė vieno saugomo asmens negalima bausti už ne jo padarytą nusižengimą, o kolektyvinės bausmės ir bet kokios bauginimo ar teroro priemonės yra griežtai draudžiamos.
• Žmogaus teisių teisė: Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK) ir kitos tarptautinės sutartys gina asmens teisę į teisingą teismą bei laisvę. Bausmės taikymas grupei žmonių (šeimai, bendruomenei, tautybei, Bažnyčiai) už vieno nario nusikaltimą pažeidžia pamatines žmogaus teises.

Lietuvos Respublikos teisė

• Konstituciniai principai: Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kito asmens kaltė negali būti automatiškai perkelta niekuo dėtiems žmonėms.
• Baudžiamasis kodeksas: Pagal Lietuvos baudžiamąją teisę, atsakomybė yra tik individuali. Baudžiamas tik tas asmuo, kuris pats tiesiogiai įvykdė nusikaltimą arba veikė kaip bendrininkas (organizatorius, kurstytojas, padėjėjas).

Šiuolaikinėje teisinėje sistemoje kolektyvinė atsakomybė bendrąja prasme (kai už vieno asmens pažeidimą baudžiama visa grupė) negalioja, nes ji prieštarauja pamatiniam asmeninės atsakomybės principui. Kiekvienas asmuo turi atsakyti tik už savo paties padarytus neteisėtus veiksmus ir kaltę.

T.y.  reikia „atskirti pelus nuo kviečių“ arba skirti „kotletus nuo musių“. Įvairūs pavyzdžiai buvo pateikti aukščiau.

Biblija perspėja krikščionis nebūti abejingas kito pražūčiai

„Jei aš sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi’, o tu jo neperspėsi ir nekalbėsi, norėdamas įspėti nedorėlį mesti savo nedorą kelią, kad jis išliktų gyvas, tas nedorėlis mirs dėl savo kaltės, bet jo kraujo aš reikalausiu iš tavo rankos. Tačiau jei tu įspėsi nedorėlį, o jis neatsigręš nuo savo nedorumo ar savo nedoro kelio, jis mirs dėl savo kaltės, o tu išgelbėsi savo gyvastį.“ Ezekielio 3, 18–19 arba Ezekielio 33, 7–9

„Jei tavo brolis nusidėtų, eik ir pasakyk jam klaidą keturiomis akimis.“ Mato 18, 15 „Jei kas nors įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasia.“ Galatams 6, 1

„Mano broliai, sūnus, jei kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį sugrąžintų, – težino, kad tas, kuris sugrąžina nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių.“ Jokūbo laiškas 5, 19–20

Nukentėjusiųjų kalbėjimas

Nėra bendros nuomonės ar viešas pedofilų aukų kalbėjimas veikia jų sveikimo procesą.

1. Teigiamas poveikis sveikimui (Terapinė nauda):

Kai nukentėjęs asmuo savo noru ir būdamas pasiruošęs nusprendžia prabilti viešai (pavyzdžiui, per socialines medijas ar žiniasklaidą), tai gali tapti stipriu lūžiu gijimo procese.

•           Gėdos ir kaltės atsikratymas: Seksualinės prievartos aukos dažnai dešimtmečiais jaučia nepagrįstą vidinę gėdą ir saviplaką. Viešas įvardijimas to, kas įvyko, padeda perkelti kaltę ten, kur ji ir priklauso – nusikaltėliui.

•           Kontrolės susigrąžinimas: Traumą išgyvenę žmonės dažnai jaučiasi bejėgiai. Viešas savo istorijos pasakojimas leidžia aukai pačiai diktuoti naratyvą, nustoti slėptis ir pasijusti situacijos šeimininku.

•           Bendrystės jausmas ir parama: Sužinojus, kad „aš esu ne vienas“, patiriamas stiprus palengvėjimas. Teigiama visuomenės ar bendruomenės reakcija (kaip, pavyzdžiui, #MeToo judėjimo metu) suteikia emocinį palaikymą ir mažina izoliaciją.

•           Prasmės radimas (Aktyvizmas): Daugelis suaugusių aukų prabyla norėdami apsaugoti kitus vaikus ir paskatinti sisteminius pokyčius. Šis tikslas suteikia išgyventai kančiai prasmingą vaidmenį visuomenėje

• Rizikos ir neigiamas poveikis (Retraumatizacija)

Jei asmuo prabyla per anksti arba susiduria su priešiška aplinka, viešumas gali rimtai sužaloti jau ir taip pažeidžiamą psichiką.

•           Visuomenės atmetimas ir kaltinimas (Aukos kaltinimas): Susidūrimas su neigiamais komentarais, netikinčiais žmonėmis ar kaltinimais melu („pati išprovokavo“, „kodėl tylėjo tiek metų“) gali sukelti antrinę traumą. Neigiama reakcija stipriai padidina PTSS (po-trauminio streso sutrikimo), depresijos ir minčių apie savižudybę riziką.

•           Privatumo praradimas ir stigmatizacija: Istorijai tapus vieša, auka bendruomenėje ar darbo aplinkoje gali būti matoma tik per „aukos“ prizmę. Tai gali sukelti socialinę izoliaciją ar stigmatizaciją.

•           Teisinio proceso spaudimas: Jei viešas pasakojimas iššaukia teisėsaugos tyrimą, auka privalo vėl ir vėl detaliai atkartoti įvykius teismuose ar apklausose. Tai neretai sukelia didžiulį emocinį išsekimą.

•           Saugumo trūkumas: Viešumas gali išprovokuoti nusikaltėlio ar jo aplinkos žmonių grasinimus bei spaudimą, kas sukelia nuolatinę baimę ir nesaugumo jausmą.

Literatūroje yra nemažai knygų, skirtų šiai temai. Štai keli pavyzdžiai:

 Vladimiro Nabokovo knyga „Lolita“ (1955 m.) nagrinėja pedofilijos ir vaikų seksualinio išnaudojimo temą. Kūrinys yra pripažintas literatūros šedevru ne todėl, kad teisintų pedofiliją, o todėl, kad stulbinamai tiksliai (dar prieš atsirandant moderniems klinikiniams tyrimams) atskleidė seksualinio smurtautojo psichologinius mechanizmus, savęs pateisinimo schemas ir manipuliacijas.

Toni Morrison – „Mėlyniausia akis“ (angl. The Bluest Eye) (1970 m.): Nobelio premijos laureatės romanas, kuriame sukrečiančiai vaizduojamas jaunos juodaodės mergaitės gyvenimas, patiriantis kraujomaišą ir tėvo seksualinį išnaudojimą. T. Morrison panašią temą nagrinėja ir vėlyvesniame romane God Help the Child (2015 m.).

Dorothy Allison – „Bastard Out of Carolina“ (1992 m.): Pusiau autobiografinis, kritikų aukštai įvertintas romanas apie mergaitę, vardu Bone, kuri skurdžioje JAV Pietų aplinkoje patiria nuolatinį fizinį ir seksualinį patėvio smurtą.

Reikia pasiguosti bent tuo, kad per tokias dideles nelaimes buvo atkreiptas dėmesys į skaudžią problemą. Ir neleisti manipuliatoriams niekinti Bažnyčios, o visą dėmesį sugrąžinti ir skirti vaikų bei jaunimo apsaugai nuo lytinių iškrypėlių.