Labai skaudu dėl dviejų kunigų galimai padarytų nusikaltimų, kurių baudžiamąsias bylas prokuratūra perdavė teismui. Jei kaltinimai bus įrodyti, tai reikš sunkiai atitaisomą skriaudą nukentėjusiesiems ir skaudžią dėmę visai Bažnyčiai.
Vis dėlto nesiliaujant viešam pasipiktinimui, pamažu ima ryškėti tikrasis be atvangos eskaluojamos istorijos tikslas, kuris žiniasklaidoje įgavo kone isterijos pobūdį.
Pvz., portale „Delfi“ verslininkas Gediminas Kvietkauskas pareiškė, kad „Bažnyčia tapo legalia prieglauda iškrypėliams, vaikų išnaudotojams“. Bažnyčią jis vadina „manipuliacija bei verslo modeliu“.
Nuo verslininko neatsiliko Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė, jausmingai pareikšdama, kad jos „pykčiui ir nusivylimui nėra ribų“. Siūlydama atnaujinti diskusijas dėl seksualinių nusikaltėlių registro, ji priekaištavo Bažnyčiai, kad visuomenė neišgirdo jos aiškaus kaltės prisiėmimo bei rimto atsiprašymo.
Buvęs prezidento Gitano Nausėdos patarėjas, komunikacijos ekspertas Aistis Zabarauskas taip pat pareiškė, kad „kvietimų melstis nebepakanka“ – esą reikia konkrečių vadybinių sprendimų. Anot jo, Bažnyčia moralizuoja visuomenei, tačiau nesugeba įtikinamai paaiškinti savo veiksmų, tad malda paverčiama beprasmiu mėginimu išsisukti nuo atsakomybės.
Nusistebėjo netgi kriminologas Gintautas Sakalauskas, esą, kaip galimos nusikalstamos veikos galėjo likti nepastebėtos daugiau kaip dvidešimt metų! Jo teigimu, tai uždaros aplinkos, autoriteto, pasitikėjimo ir vieno žmogaus turimos galios kitam problema. Būtini kontrolės bei pranešimo mechanizmai ne tik su vaikais dirbančioms institucijoms, bet ir Bažnyčiai!
Premjeras Mindaugas Sinkevičius reiškėsi santūriau, tačiau taip pat iš Bažnyčios „tikisi atsakymo“, ar buvo imtasi priemonių seksualiniam smurtui laiku pastebėti. Institucijos reputacija negali būti iškeliama aukščiau vaiko saugumo,- sako jis.
O visuomenininkas Andrius Tapinas užsimojo dar plačiau. Išsiliedamas jis puolė ne du galimai nusikaltimą padariusius kunigus, o pačią Bažnyčią, pareikšdamas, jog „Šitoje institucijoje viskas taip perpuvę, kad niekas nebeveikia“.
Šiai „įžvalgai“ sustiprinti TV3 netgi paskelbė atskirą publikaciją pavadinimu „To, kas vyko toliau, neužmiršiu visą gyvenimą“, kurioje Paulius pasakoja apie įtartiną, tačiau niekieno ir niekur neužfiksuotą anoniminio kunigo elgesį per užsiėmimus rengiantis Pirmajai Komunijai.
Galop visą šį viešo pasipiktinimo chorą vainikavo prezidentas Gitanas Nausėda, pavadinęs dviejų nusikaltimais įtariamų kunigų veiksmus „nusikaltimais žmoniškumui“. Ir Prezidentas pritarė, kad jam „maldų jau nebepakanka“.
Konstitucija nebegalioja
Vis dėlto būtina sustoti ir įkvėpti: jokiu būdu nenoriu teisinti nei kunigų, nei kitų pedofilija įtariamų ar dėl jos nuteistų asmenų. Bet teisinėje valstybėje niekam negali būti rengiamas visuotinis linčo teismas. Viešas pasipiktinimas kunigais įgavęs kone patologinį pobūdį, jau primena apdujusį šeimininką, kuris, sode pamatęs piktžoles, ruošiasi iškirsti visą sodą, o kluone aptikęs žiurkę ketina padegti visą kluoną.
Tad visoms įkaitusioms galvoms reikėtų šiek tiek atvėsti. O pirmiausia, prezidentui, lyg Aukščiausiojo Teismo teisėjui prabilusiam apie „nusikaltimą žmoniškumui“ – jam, kaip Konstitucijos garantui, nederėtų pamiršti, jog egzistuoja Konstitucijos 109 straipsnis, kuris nustato, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“
Prezidento žiniai, abiem kunigams kol kas pareikšti tik kaltinimai, o jų kaltę dar turės nustatyti teismai. Todėl galima reikšti moralinį pasibaisėjimą, bet privalu nepamiršti, kad teisinėje valstybėje nuosprendžius skelbia ne Prezidentūra, televizijos studijos ar socialinių tinklai, o teismas.
Beje, visi viešai besipiktinantys dėl „kunigų pedofilijos“ sąmoningai ar nesąmoningai painioja Bažnyčią, kaip vieną seniausių pasaulyje gyvuojančią instituciją, ir tikinčiųjų bendruomenę su atskirų jos narių veiksmais.
Tačiau Bažnyčia nėra vien jos hierarchai, administracija ar pastatai. Pirmiausia tai šimtus tūkstančių žmonių vienijanti tikinčiųjų bendruomenė – 2021 metų surašymo duomenimis, Romos katalikų bendruomenei save priskyrė daugiau kaip 2 mln. Lietuvos žmonių, iš kurių, „Pew Research Center“ duomenimis, bažnyčią bent kartą per savaitę lanko apie 10 proc. šalies gyventojų. Bažnyčią taip pat sudaro parapijos, vienuolijos, dvasininkai, pasauliečiai darbuotojai, katechetai, kapelionai, misionieriai, savanoriai, jaunimo ir šeimų bendruomenės, labdaros bei pagalbos organizacijos.
Ši bendruomenė veikia keisdama pasaulio veidą – daugybė kunigų ir vienuolių sąžiningai tarnauja žmonėms, lanko ligonius, kalinius ir vienišus senelius, rūpinasi vargstančiaisiais, padeda krizę išgyvenančioms šeimoms, globoja našlaičius, benamius, neįgaliuosius bei priklausomybių kamuojamus žmones. Tūkstančiai savanorių renka ir dalija maistą, drabužius bei būtiniausius daiktus, organizuoja paramą pabėgėliams ir nelaimių aukoms, lanko slaugos įstaigų gyventojus, padeda daugiavaikėms šeimoms, rengia vaikų stovyklas, jaunimo užsiėmimus ir paramos akcijas. Parapijų ir „Carito“ darbuotojai bei savanoriai neretai pirmieji pasiekia tuos žmones, kurių problemų nepastebi valstybės socialinės institucijos. Ir tai atliekama tyliai, be atlygio, reklamos ar viešo pripažinimo. Todėl kelių dvasininkų padaryti ar jiems inkriminuojami nusikaltimai negali panaikinti milžiniško kasdienio darbo, kurį tikinčiųjų bendruomenė atlieka visuomenės labui, dviejų kunigų galimi nusikaltimai negali būti pagrindas visą Bažnyčią skelbti nusikaltėlių prieglobsčiu.
Judas gali atsirasti bet kurioje bendruomenėje
Patys dvasininkai gali prisiimti moralinę atsakomybę už jų aplinkoje įvykusią išdavystę. Absoliučiai teisinga yra kunigo Vytauto Sadausko SJ pastaba, kad suaugusiojo pareiga nėra pasinaudoti vaiko pasitikėjimu, o jį saugoti, juo labiau kunigų, kurie yra pašaukti skelbti Evangeliją, nes piktnaudžiavimas vaiko pasitikėjimu ir priklausomybe ne tik pažeidžia jo orumą, bet giliai sužeidžia santykį su žmonėmis, gebėjimą pasitikėti Dievu ir Bažnyčia.
Tačiau išdavystė nėra tik Bažnyčios ar vienos epochos nuodėmė. Ji lydi žmoniją nuo neatmenamų laikų, o krikščionybės istorijoje jos simboliu tapo Judo pabučiavimas. Išdavikų būta prie valdovų sostų, parlamentuose, kariuomenėse, šeimose, tarp artimiausių bičiulių. Nusikaltėlių pasitaiko tarp dvasininkų, politikų, verslininkų, pedagogų, trenerių, globėjų ir kitų autoritetą santykį su vaikais turinčių žmonių. Todėl naivu manyti, kad kuri nors institucija iš principo nuo šio reiškinio apsaugota – savas Judas gali rastis kiekvienoje bendruomenėje.
sutelkus visą dėmesį tik į kunigus, galima pražiūrėti tikrus nusikaltėlius, kurie slepiasi už politinio mandato, verslininko kostiumo, mokslininko ar visuomeninio vardo.
„Delfi“ pranešė, kad Kauno apygardos teismas atsisakė atidėti bausmės vykdymą buvusiam jaunimo mentorių ir moksleivių kelionių organizatoriui R. Jakščiui – jis pripažintas kaltu dėl trijų 14–15 metų paauglių tvirkinimo. Be to už analogiškus nusikaltimus jis buvo teistas ir anksčiau. Šeimynos globėjas Vidmantas Grigaliūnas nuteistas penkerių metų laisvės atėmimu už globotinių seksualinį išnaudojimą. Buvęs Viešvilės vaikų globos namų vadovas Algimantas Liaudaitis pripažintas kaltu dėl auklėtinių seksualinio išnaudojimo ir nuteistas lygtine bausme. Ankstesniais metais už tokius nusikaltimus taip pat buvo nuteisti mokytojas Erikas Petelis ir sporto treneris Kęstutis Bukauskas.
Buvęs Seimo narys Kristijonas Bartoševičius dviejų instancijų teismų pripažintas kaltu dėl seksualinių nusikaltimų prieš keturis vaikus ir nuteistas septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Jam taip pat uždrausta dirbti su vaikais visą bausmės atlikimo laiką ir dar penkerius metus po jos.
Buvęs parlamentaras Remigijus Ačas galutine Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nuteistas už pasikėsinimą už piniginį atlygį tenkinti lytinę aistrą su nepilnamečiu. Jam paskirta 5000 eurų bauda.
Buvusiam Seimo nariui ir Varėnos merui Vidui Mikalauskui buvęs jo auklėtinis buvo viešai pareiškęs sunkius kaltinimus dėl galimo seksualinio smurto prieš kelis dešimtmečius.
Seksualinis vaikų ir paauglių išnaudojimas nėra tik Bažnyčios bėda
Pedofilija nėra tik Lietuvos problema. Didžiojoje Britanijoje seksualiniai nusikaltėliai gali palyginti lengvai pakeisti vardą, pateikę oficialią vardo keitimo deklaraciją (deed poll). Procedūra kainuoja apie 50 svarų sterlingų, o internetu ją galima atlikti vos per 15 minučių. „News.sky“ skelbia, kad 2020 m. virš 1300 seksualinių nusikaltėlių pranešė policijai pasikeitę vardą, o daugiau nei 900 seksualinių nusikaltėlių dingo iš policijos akiračio. Pasinaudodami nauja tapatybe tokie asmenys gali išvengti tinkamos kontrolės ir net gauti „švarią“ Teistumo ir draudimų tarnybos (DBS) patikros pažymą, atveriančią galimybę dirbti su vaikais.
Ne mažiau sukrečiantis atvejis išaiškėjo Prancūzijoje. Šeimos globėju dirbęs Pierre’as-Alainas Cottineau savo namuose priimdavo vaikų socialinės apsaugos tarnybos jam patikėtus mažamečius, vadovavo LGBT teises ginančiai asociacijai ir viešai dalyvavo vaikų apsaugos bei kovos su smurtu iniciatyvose. 2024 m. rugsėjo 23 d. jis buvo suimtas už ypač sunkius seksualinius nusikaLtimus prieš jam patikėtus mažamečius ir dėl kitų asmenų telkimu bendriems nusikaltimams.
O palčiai nuskambėjusioje Jeffrey Epsteino byloje įsitikinome, kad jo aplinkoje sukosi politikai, milijardieriai, visuomenės veikėjai, mokslininkai, menininkai ir karališkųjų šeimų atstovai. Vienas garsiausių pavyzdžių – britų karaliaus Karolio III brolis, Jorko hercogas Andrew, dėl kilusio skandalo netekęs karinių titulų ir karališkųjų globėjo pareigų. Tad mažų mažiausiai netikslu seksualinių nusikaltimų prieš vaikus šaltiniu laikyti Bažnyčią ir kunigystę.
Nepateisnamas valstybės aplaidumas
Pabrėžiu, kad valstybės ir visuomenės atstovų vieša kritika nė kiek nemenkina kunigams pareikštų kaltinimų sunkumo ir neatleidžia Bažnyčios nuo pareigos išsiaiškinti, ar nusikaltimai nebuvo slepiami. Vis dėlto minėti epizodai rodo, jog sutelkus visą dėmesį tik į kunigus, galima pražiūrėti tikrus nusikaltėlius, kurie slepiasi už politinio mandato, verslininko kostiumo, mokslininko ar visuomeninio vardo.
Atmetus pastaruosius du atvejus, Lietuvoje per 10 metų galima patikimai nurodyti tik vieną baudžiamąja tvarka už tokio pobūdžio veiką nubaustą dvasininką – kunigą Kęstutį Palikšą, kuris pripažintas kaltu dėl pornografinės medžiagos įgijimo ir laikymo. Kunigui skirta 4000 eurų bauda, o planšetinis kompiuteris konfiskuotas kaip nusikalstamos veikos priemonė. Už santykius su nepilnamečiu jam atskirai pritaikytos kanoninės sankcijos.
Kitas kunigas – Sigitas Grigas – 2020 metais buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taip pat dėl disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas.
Beje, net ir ką tik paminėtas kunigas Ryšardas Peciunas, kaltinamas disponavimu pornografinio turinio medžiaga, teigia, kad teisėsaugos rasti vaizdo įrašai jam buvo atsiųsti nepilnamečių tėvų, su kuriais jis artimai bendrauja. Pati šeima tai patvirtino, sakiusi, kad kunigui siuntė minėtus vaizdo įrašus su savo nepilnamete dukra.
Taigi pareikštus kaltinimus šiam kunigui dar turės įvertinti teismas. Gal būt vertėtų pasidomėti ir nepilnametės dukros tėvų elgesiu. Būtent dėl to prezidentui ir kitiems valstybės pareigūnams derėtų prisiminti, jog Lietuvoje galioja Konstitucijoje (31 str. 1 d.) įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija.
Nedera sakyti, jog dviejų kunigų galimi nusikaltimai – tai per mažas skaičius, kad kalbėtume apie juos, ypač dėl jautraus požiūrio į vaikus. Tačiau, jei gydytojas padaro nusikaltimą, dėl to visos ligoninės niekas neskelbia nusikaltėlių prieglauda. Jei nusikalsta politikas, dėl to visas Seimas savaime netampa nusikalstama organizacija. Todėl vadinti Bažnyčią „legalia prieglauda iškrypėliams, vaikų išnaudotojams“ arba skelbti, kad „šioje institucijoje viskas taip perpuvę, kad niekas nebeveikia“, reiškia atvirą panieką visai tikinčiųjų bendruomenei.
Neproporcingas dėmesys bažnyčiai
Šiame kontekste kyla pagrįstas klausimas: kodėl tiek dėmesio skiriama Bažnyčiai ir jos bendruomenei? Kodėl griežtai reikalaujantys visos Bažnyčios atsakomybės už kelių dvasininkų galimus nusikaltimus kritikai nerodo panašaus principingumo analogiškus seksualinius nusikaltimus padariusiems politikams? Kodėl jie nepareiškė, kad visas Seimas ar visos politinės partijos yra seksualinių nusikaltėlių irštvos?
Apie A. Tapino ir G. Kvietkausko pareiškimus nė nekalbu. Skelbti, kad „Bažnyčia tapo legalia prieglauda iškrypėliams, vaikų išnaudotojams“ ir kad joje „viskas taip perpuvę, kad niekas nebeveikia“ … Tai leksika
Rusijos bolševikų vado V. Lenino, kuris Bažnyčią taip pat vadino irštva, o dvasininkus paprasčiausiai šaudė. Tad tokią retoriką tenka laikyti iracionalios neapykantos dvasininkams proveržiu arba patogia proga dar kartą smogti Bažnyčiai nuvalkiotomis ateistinės propagandos klišėmis.
Juk pakanka žvilgtelėti į statistiką. „Informatikos ir ryšių departamento“ duomenimis, 2015–2024 m. Lietuvoje iš viso užregistruoti 878 vaikai, kurie, nusikalstamų veikų apskaitos duomenimis, patyrė seksualinę prievartą. Tikslus per šį laikotarpį padarytų seksualinių nusikaltimų prieš vaikus skaičius suvestinėje nepateikiamas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, kuri taiko platesnę galimo seksualinio smurto apskaitą, duomenimis, 2021 m. nuo seksualinio smurto nukentėjo 237 vaikai, 2022 m. – 300, 2023 m. – 384, 2024 m. – 375, o 2025 m. – jau 422 vaikai. Taigi per penkerius metus užregistruota iš viso 1718 tokių atvejų, o metinis rodiklis išaugo nuo 237 iki 422, arba daugiau kaip 78 procentais! Didžioji dalis nukentėjusiųjų yra mergaitės, nemaža dalis vaikų seksualinę prievartą patiria ne nuo nepažįstamųjų, bet nuo artimųjų ar kitų pažįstamų asmenų.
Šių dviejų institucijų skelbiami skaičiai skiriasi – Departamentas remiasi baudžiamajame registre pažymėtais nukentėjusiojo patirtos žalos požymiais, o Vaiko teisių tarnyba registruoja platesnį galimo seksualinio smurto atvejų ratą. Bet minėti duomenys nepaneigia vieni kitų. Jie tik atskleidžia problemos priklausomybę nuo pasirinktos apskaitos metodikos. Šie oficialūs skaičiai parodo tik institucijoms žinomus atvejus. Bet dalis vaikų apie patirtą smurtą niekam nepraneša dėl baimės, gėdos, priklausomybės nuo smurtautojo ar nepasitikėjimo suaugusiaisiais.
Vieša statistika taip pat nerodo, kokia registruotų seksualinių nusikaltimų prieš vaikus dalis pasiekia teismą ir kokių profesinių ar socialinių grupių asmenys dažniausiai padaro šiuos nusikaltimus. Ji pat neatskleidžia, kiek ikiteisminių tyrimų nutraukiama ir dėl kokių priežasčių.
Nepaisant to, vieno ar dviejų kunigų galimai padaryti nusikaltimai iš 1718 atvejų nesuteikia pagrindo visą Bažnyčią laikyti seksualinės prievartos prieš vaikus šaltiniu.
