Esu sutikęs daug žmonių, kurie jaučiasi pasimetę dėl pasikartojančių skandalų Bažnyčioje. Šie žmonės nėra tiesioginės kunigų ar vienuolių padarytų nusikaltimų aukos ir nėra kalti dėl to, kas įvyko. Tačiau dėl šių įvykių jų tikėjimas susvyravo. Ir ne be pagrindo! Prisipažinsiu, ne visada randu žodžių, kurie galėtų jiems padėti. Ir pats lieku sužeistas skaitydamas niūrias naujienų suvestines, kuriose atskleidžiamos žmonių, paskyrusių savo gyvenimą Bažnyčiai, ydos.
Krikščionys, praradę pagrindą po kojomis
Pirmiausia turime pasmerkti nusikaltimus, rūpintis aukomis ir svarstyti, kaip užkirsti kelią tokių baisybių pasikartojimui. Tačiau taip pat turime būti atsargūs ir nepasiduoti nevilčiai. Neturime savęs apgaudinėti manydami, kad visi šie įvykiai tėra blogi sapnai, kurie laikui bėgant išsisklaidys; tačiau kartu turime rasti jėgų judėti pirmyn ir iš naujo atrasti Evangelijos skonį. Tik tai leis mums įveikti sunkumus.
Šiame kelyje man padėjo didžiųjų šventųjų pavyzdys. Nors kiekviena epocha yra savita, visų laikų krikščionys susidurdavo su situacijomis, kai atrodydavo, kad Bažnyčios gyvenime viskas griūva. Šventasis Dominykas – vienas jų.
XIII amžiuje jis susidūrė su rimta savo meto Bažnyčios krize. Manau, kad jo laikysena gali mus įkvėpti eiti trimis keliais, kurie padėtų ir mums išsilaikyti, kai atrodo, kad Bažnyčios laivas ima svirti ant šono.
1. Drąsa verkti
Pirmieji dominikonų vienuoliai girdėdavo, kaip šventasis Dominykas naktimis verkdavo koplyčioje. Ašaros lydėjo jo maldą. Jis verkė dėl pasaulio nuodėmių, dėl Bažnyčios, draskomos susiskaldymų ir vangiai atsiliepiančios į Viešpaties kvietimus, kančių.
Štai pirmasis pavyzdys, kurį verta apmąstyti. Kai atrodo, kad Bažnyčioje viskas griūva, Dominykas kviečia mus skirti laiko savo liūdesiui suvokti. Net paverkti. Šis liūdesys reiškia, kad nesame abejingi, kad Bažnyčią draskančios tragedijos paliečia ir mus, nes širdies gilumoje Bažnyčią mylime. Tai suvokti – jau daug.
2. Pažinti savo šaknis
Šventojo Dominyko gyvenimo liudytojai prisimena, kad jis buvo žmogus, tvirtai įsišaknijęs savo tikėjime. Gimtojoje Ispanijoje jis gavo solidų išsilavinimą. Tačiau šis ugdymas buvo ne vien intelektinis. Jį taip pat formavo susitikimai su tikinčiaisiais, palikusiais jame pėdsaką, su žmonėmis, troškusiais Dievo Žodžio.
Kai atrodo, kad Bažnyčioje viskas griūva, verta, sekant šventuoju Dominyku, grįžti prie savo šaknų: prie mums svarbaus Biblijos teksto, prie įvykio, suformavusio mūsų tikėjimo kelią, prie žmogaus, kurio tikėjimas skatino mus eiti pirmyn.
Tai antrasis patarimas, kurį mums duoda Dominyko gyvenimas: prisiminti savo šaknis, kad suvoktume, kiek mūsų tikėjimas padėjo mums tapti geresniems. Žvelgti į savo šaknis – tai suprasti, kad norime, jog Evangelijos žinia ir toliau skambėtų pasaulyje, nes jos turtai yra neprilygstami.
3. Nugalėti blogį gerumu
Šventasis Dominykas susidūrė su kunigais ir vyskupais, kurie nesugebėjo tinkamai atlikti savo misijos, be kita ko, todėl, kad gyveno pernelyg prabangiai. Jų gyvenimo būdas piktino daugelį krikščionių, kurie palikdavo Bažnyčią. Tuomet Dominykas pasiūlė naują, Evangelijos įkvėptą vienuolinio gyvenimo formą, grindžiamą neturtu ir gyvenimu iš išmaldos.
Kai atrodo, kad Bažnyčioje viskas griūva, šventasis Dominykas primena mums, kad blogį turime vadinti tikruoju vardu. Tačiau niekada neturime leisti blogiui mūsų palaužti. Turime ieškoti naujų kelių iš krizės, semdamiesi įkvėpimo iš Evangelijos ir Bažnyčios Tradicijos. Kiekvienas savo aplinkoje galime tai daryti, kad blogis mūsų neparalyžiuotų, bet Šventosios Dvasios kūrybingumo įkvėpti stengtumės nugalėti blogį gerumu.
Lengva pasiduoti sukrėtimui, kurį sukelia vienas po kito kylantys skandalai. Tačiau, kaip ir šventasis Dominykas, turime iš naujo atrasti tikėjimo ir Evangelijos skelbimo džiaugsmą. Tik tada galėsime atkurti tai, ką Bažnyčioje reikia atkurti, ir stengtis, kad jos misija nebūtų iškreipta.
