1969 m. tuometinis teologas Josephas Ratzingeris ir būsimasis popiežius Benediktas XVI-asis savo veikale „Krikščionybės įvadas“ parašė trumpą skyrių apie Bažnyčią – nei ją gindamas, nei sumenkindamas aukų kančios -, kurio pradžia mums šiandien gali pasirodyti šiek tiek pažįstama:
„Pakalbėkime ir apie tai, kas mus šiandien slegia. Nesistenkime to slėpti; šiandien mus gundo pasakyti, kad Bažnyčia nėra nei šventa, nei katalikiška… Bažnyčios istorija kupina sugedusių žmonių. Galime suprasti siaubingą Dantės viziją, kurioje jis matė, kaip į Bažnyčios vežimą lipa Babilono paleistuvės, ir suprantame baisius XIII a. Gijomo d’Auvergne žodžius, kuris tvirtino, kad turėtume drebėti prieš Bažnyčios iškrypimą: „Bažnyčia nebėra nuotaka, bet baisus, iškraipytas ir laukinis monstras…“
Ratzingeris kalba pačiu aiškiausiu ir griežčiausiu būdu, įsitikinęs, kad jokių argumentų negalima paneigti ir kad šis suvokimas grindžiamas ne tik pagrįstais motyvais, bet ir nusivylusiomis bei sužeistomis širdimis, kurios matė, kaip žlugo jų lūkesčiai. Ir būtent iš čia, iš šio kontrasto tarp to, ką manome apie tikėjimą, ir to, ką matome realybėje, kyla klausimas: „Kodėl, nepaisant visko, mes mylime Bažnyčią? “
Šventoji Bažnyčia?
„Šventoji Bažnyčia“ nereiškia, kad kiekvienas jos narys yra šventas, be nuodėmės. Josephas Ratzingeris teigia, kad svajonė apie Bažnyčią be nuodėmės atgimsta kiekvienu laikmečiu, tačiau neturi vietos Tikėjimo išpažinime, ir kad iš tikrųjų aštriausia kritika Bažnyčios atžvilgiu kyla būtent iš šios nerealios svajonės apie Bažnyčią be nuodėmės.
„Bažnyčios šventumas glūdi toje pašventinimo jėgoje, kurią Dievas vykdo nepaisydamas žmogaus nuodėmingumo. Šventumas yra Dievo suteikta malonė, kuri išlieka nepaisant žmogaus neištikimybės. Tai Dievo meilės išraiška, kurią neįveikia žmogaus nesugebėjimas, bet kuri, nepaisant visko, ir toliau yra gera žmogui; Dievas nenustoja jo priimti būtent kaip nusidėjėlio, kreipiasi į jį, pašventina jį ir myli.“
Kaip ir tai, kas yra nemokama, nepriklauso nuo tikinčiųjų nuopelnų, taip ir Bažnyčios šventumas yra Kristaus šventumas, o ne mūsų. „Tačiau čia visada iš tikrųjų pasireiškia Viešpaties šventumas, ir Jis taip pat būtent žmonių nešvarias rankas pasirenka kaip savo buvimo indą.“ Ratzingerio nuomone, gluminantis Dievo šventumo ir žmogaus neištikimybės derinys yra dramatiškas šio pasaulio malonės aspektas, nes jis atskleidžia besąlygišką Dievo meilę, kuri vakar, kaip ir šiandien, sėdi prie nusidėjėlių stalo.
Svajonė apie tyrą pasaulį
Idėja, kad Bažnyčia yra nesusijusi su nuodėme, yra supaprastinta ir dualistinė, kuri pateikia idealų ir kilnų, bet ne realų vaizdą. Josephas Ratzingeris primena, kad tai, kas Kristaus šventume jo amžininkų akyse jau tuomet buvo laikoma skandalingu, buvo tai, jog Jis neleido rūstybės ugniai sudeginti tų, kurie buvo neverti. „Jėzaus šventumas pasireiškė būtent jo susitikimuose su nusidėjėliais, kuriuos jis traukė prie savęs, visiškai susivienydamas su paklydusiaisiais, taip atskleisdamas, kas yra tikrasis šventumas: ne atskyrimas, o suvienijimas; ne teismas, o atperkanti meilė.“
Klausimai, kylantys dėl tokio požiūrio, yra bauginantys, tačiau kupini vilties. Kaip teigia Ratzingeris: „Argi Bažnyčia nėra tiesiog to Dievo atsidavimo žmogiškajam vargingumui tęsinys? Argi ji nėra Jėzaus sėdėjimo prie stalo su nusidėjėliais tęsinys? Argi ji nėra jo susidūrimų su nuodėmės skurdu tęsinys, netgi iki tokio laipsnio, kad atrodo, jog ji pati į jį grimzta? Ar Bažnyčios šventume, kuris, palyginti su žmogiškuoju lūkesčiu dėl absoliutaus tyrumo, yra labai nedaug šventas, neatsiskleidžia tikrasis Dievo šventumas, kuris yra meilė – meilė, kuri, vis dėlto, nesislapsto kilniame atsiribojime nuo nepasiekiamo tyrumo, bet susilieja su pasaulio nešvarumu, kad jį išvalytų? Ar Bažnyčios šventumas gali būti kas kita, nei tai, kad vieni neša kitų naštą, o tai, žinoma, visiems kyla iš to, kad visus palaiko Kristus?“
Nes jis nešė naštą kartu su mumis
Vokiečių teologas ir būsimasis popiežius Benediktas XVI prisipažįsta, kad beveik nematomas arba visai nematomas Bažnyčios šventumas dar galbūt turi kažką mus guodžiančio. Nes mus gniuždytų tas nepriekaištingas, netgi naikinantis ir mus teisiantis šventumas; šventumas, kuris nesuprastų žmogiškojo trapumo ir ne visada suteiktų atleidimą tam, kuris iš visos širdies atgailauja.
Iš tiesų, jei Bažnyčia būtų žmonių bendruomenė, nusipelniusi apdovanojimo už savo tobulumą, mes visi turėtume būti išbraukti iš jos. Tie, kurie gyvena suvokdami, kad jiems reikalinga kitų parama, negalės atsisakyti nešti savo brolių naštą. Vienintelė paguoda, kurią krikščioniškoji bendruomenė gali suteikti, yra nešti kitus taip, kaip patys esame nešami.
Kas tikintiesiems iš tiesų svarbu
Supaprastintas Bažnyčios suvokimas neatsižvelgia nei į pačios Bažnyčios požiūrį į save, nei į jos centrą – Jėzų Kristų. Bažnyčios ypatumas glūdi už jos organizacinės struktūros ribų, „Dievo Žodžio ir sakramentų paguodoje, kurią ji teikia džiaugsmo ir liūdesio dienomis“. „Tikrieji tikintieji niekada neteikia pernelyg didelės reikšmės kovai dėl bažnytinių formų pertvarkymo. Jie gyvena tuo, kuo Bažnyčia visada yra. Jei norime sužinoti, kas iš tiesų yra Bažnyčia, būtent pas juos reikia eiti. Bažnyčia nėra ten, kur organizuojama, reformuojama ar nurodinėjama; ji yra tuose, kurie tiki paprastai ir kurie joje priima tikėjimo dovaną, kuri jiems tampa gyvenimo šaltiniu.“
Josepho Ratzingerio nuomone, Bažnyčia gyvena iš tų, kurie nėra šventieji, bet kovoja siekiant šventumo, tačiau ši kova yra konstruktyvi tik tada, kai ją veda autentiška ir tikra meilė. Bažnyčia su uždarytomis durimis sunaikina tuos, kurie yra viduje, ir yra iliuzija tikėti, jog atsiskirdami nuo pasaulio, galime jį padaryti geresnį, nes taip pat yra iliuzija tikėti „šventųjų Bažnyčia“, nes iš tikrųjų egzistuoja „šventoji Bažnyčia“, nes „Viešpats jai dosniai suteikia šventumo dovaną, be jokio mūsų nuopelno„.
