Baigdamas vizitą šiaurės vakarų Kamerūno Bamendos mieste popiežius Leonas XIV aukojo Mišias už taiką ir teisingumą, kuriose dalyvavo apie 20 tūkst. tikinčiųjų. Homilijoje jis iš karto išryškino kontrastą tarp šventės džiaugsmo ir kasdienio gyvenimo sunkumų, pažymėdamas, kad „jūsų liturgijas lydintis džiaugsmas […] yra jūsų pasitikėjimo Dievu ženklas“, tačiau šis džiaugsmas egzistuoja greta gilaus visuomeninio skausmo.
Popiežius pripažino, kad regiono gyventojų širdis slegia daugybė problemų – nuo užsitęsusio konflikto iki skurdo ir socialinės neteisybės. Jis kalbėjo apie blėstančias viltis dėl taikos ir susitaikymo, pabrėždamas, kad žmonės laukia „ateities, kurioje būtų gerbiamas kiekvieno orumas ir kiekvienam būtų užtikrintos pagrindinės teisės“, tačiau šią viltį silpnina realios gyvenimo sąlygos.
Leonas XIV išvardijo konkrečius iššūkius: maisto krizę, moralinę ir socialinę krizę, politinę korupciją, švietimo ir sveikatos sistemų silpnumą bei didelę jaunimo migraciją. Jis taip pat įspėjo apie išorines jėgas, kurios „ir toliau visaip mėgina išnaudoti ir apiplėšti Afrikos žemyną“, taip dar labiau gilindamos vietos problemas.
Vis dėlto pagrindinė popiežiaus žinia buvo kvietimas veikti nedelsiant. „Tačiau dabar atėjo laikas keistis, – sakė jis, – šiandien, o ne rytoj; dabar, o ne ateityje – atėjo laikas atstatyti“, ragindamas atkurti „vienybės mozaiką“ ir kurti visuomenę, grindžiamą taika ir susitaikymu.
Jis įspėjo, kad ilgalaikė krizė gali sukelti pasidavimo jausmą, tačiau pabrėžė, kad tikėjimas atveria naujas galimybes: „net jei nesitikime jokių naujovių, Viešpaties Žodis atveria naujas erdves, sukelia permainas ir gydo“. Pasak popiežiaus, tikėjimas nėra pasyvus laukimas, bet aktyvus dalyvavimas permainose.
Toliau Leonas XIV išplėtojo vidinės laisvės temą, aiškindamas, kad „Dievas visa daro nauja“ ir ugdo žmogų, gebantį priešintis blogiui. Jis priminė Apaštalų darbų žodžius apie būtinybę klausyti Dievo, o ne žmonių, pabrėždamas, kad „kas klauso Dievo, o ne žmonių, […] tas atranda savo vidinę laisvę“.
Popiežius akcentavo, kad tikrasis išlaisvinimas kyla iš santykio su Dievu: „tik Dievas išlaisvina, tik Jo Žodis atveria laisvės kelius“, todėl tikėjimas tampa ne tik asmenine, bet ir visuomenine jėga, galinčia keisti šalies gyvenimą.
Vizito metu Leonas XIV taip pat stiprino tarpreliginį dialogą. Susitikęs su musulmonų bendruomenių atstovais, jis pabrėžė, kad taika turi remtis suvokimu, jog visi žmonės yra „broliai ir seserys, vieno Kūrėjo vaikai“, ir ragino tęsti bendradarbiavimą siekiant visuomenės darnos.
Tą pačią dieną Dualoje, kur į Mišias susirinko daugiau nei 120 tūkst. tikinčiųjų, popiežius homilijoje kalbėjo apie Evangelijos pasakojimą apie duonos padauginimą. Jis priminė, kad „yra duonos visiems, jei jos duodama visiems“, pabrėždamas dalijimosi ir solidarumo principą kaip atsaką į socialinius iššūkius.
Leonas XIV: Afrika neturi būti išnaudojama
Ilgalaikė krizė, pasak popiežiaus, kelia realų pavojų visuomenės dvasinei būklei – žmonės gali pasiduoti nevilties nuotaikoms ir prarasti pasitikėjimą. Jis įspėjo, kad „visa tai kelia pavojų, kad žmonės dar labiau jausis bejėgiai ir galutinai praras pasitikėjimą“, todėl būtina priešintis šiam vidiniam nuosmukiui ne tik socialinėmis, bet ir dvasinėmis priemonėmis.
Leonas XIV taip pat aiškiai įvardijo išorinį veiksnį, darantį įtaką regiono situacijai, pažymėdamas, kad prie vidinių problemų prisideda ir tie, „kurie ir toliau visaip mėgina išnaudoti ir apiplėšti Afrikos žemyną“. Ši pastaba išryškina platesnį geopolitinį kontekstą, kuriame Kamerūno sunkumai nėra vien vidaus problemų rezultatas.
Kalbėdamas apie tikėjimą ir laisvę, popiežius pateikė svarbią teologinę įžvalgą, pabrėždamas, kad „klausyti Dievo nereiškia išsižadėti laisvės – priešingai, klusnumas Dievui išlaisvina“. Tokiu būdu jis paneigė dažnai pasitaikantį požiūrį, jog tikėjimas riboja žmogaus laisvę, ir parodė jį kaip autentiškos laisvės šaltinį.
Dualoje sakytoje homilijoje ypatingas dėmesys skirtas Eucharistijos slėpiniui. Popiežius aiškiai pabrėžė sakramentinę dimensiją, sakydamas: „šis maistas yra pats Kristus“, taip parodydamas, kad dalijimosi duona ženklas nėra vien socialinė metafora, bet tikėjimo esmę atskleidžiantis ženklas.
Dvasinį homilijos toną sustiprino ir psalmių citatos, kuriomis popiežius drąsino tikinčiuosius nepasiduoti baimei: „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?“ bei „Pasitikėk Viešpačiu ir būk stiprus!“ Šie žodžiai įtvirtino pasitikėjimo Dievu kaip atsako į krizes svarbą.
Vienu iš retorinių kalbos centrų tapo klausimas, kuris kviečia asmeninę atsakomybę: „Ką žadate daryti dėl visų šių žmonių?“ Popiežius šiuo klausimu ne tik priminė Evangelijos situaciją, bet ir tiesiogiai kreipėsi į klausytojų sąžinę.
Vienu iš retorinių kalbos centrų tapo klausimas, kuris kviečia asmeninę atsakomybę: „Ką žadate daryti dėl visų šių žmonių?“ Popiežius šiuo klausimu ne tik priminė Evangelijos situaciją, bet ir tiesiogiai kreipėsi į klausytojų sąžinę.
Apibendrindamas savo kreipimąsi, Leonas XIV priminė pagrindines vertybes, kuriomis turėtų remtis visuomenė: „jų gyvenimo lobis glūdi vertybėse: tikėjime, šeimoje, svetingume ir darbe“. Šis vertybių ketvertas buvo pateiktas kaip tvirtas pagrindas ateities kūrimui.
Galiausiai popiežius sujungė tikėjimą su konkrečiu veikimu visuomenėje, pabrėždamas, kad „skelbti Prisikėlusį Jėzų reiškia brėžti teisingumo ženklus kenčiančiame krašte“. Taip jis aiškiai parodė, kad krikščioniškas liudijimas neatsiejamas nuo pastangų kurti taiką, teisingumą ir visuomeninę darną.
Baigdamas, Leonas XIV kreipėsi ypač į jaunimą, ragindamas juos prisiimti atsakomybę už ateitį: „būkite savo ateities kūrėjai“ ir „būkite Gerąja Naujiena savo kraštui“. Jis pabrėžė, kad kiekvienas solidarumo veiksmas yra konkretus atsakas į Kristaus klausimą: „Ką žadate daryti dėl visų šių žmonių?“
