Rugsėjo 1-ąją minima Pasaulinė maldos dėl rūpinimosi kūrinija diena, kurią 2015 m. į kasmetinių Bažnyčios minėjimų kalendorių įtraukė popiežius Pranciškus. Šia diena taip pat prasideda iki spalio 4-osios trunkantis „Kūrinijos laikas“, kviečiantis krikščionis apmąstyti atsakomybę už Žemę – bendrus žmonijos namus – ir už teisingus bei darnius tarpusavio santykius.
Šių metų žinioje popiežius Leonas XIV pasirinko pranašo Izaijo žodžius: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į pjautuvus“ (Iz 2, 4). Popiežius pabrėžia, kad rūpinimasis kūrinija neatsiejamas nuo taikos ir žmogaus atsakomybės. „Šie reiškiniai nėra vienas nuo kito atsieti. Jie sudaro vieną sužeisto pasaulio šauksmą“, – rašo jis apie ekologines krizes ir daugybės žmonių kančią.
Leonas XIV atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien pasaulyje neretai vyksta priešingai, nei skelbė Izaijo pranašystė: žmonių pastangos ir ištekliai vis dar nukreipiami į smurtą ir karą. Konfliktai nusineša gyvybes, išardo šeimas, verčia milijonus žmonių palikti namus, griauna socialinę santarvę ir daro ilgalaikę žalą aplinkai. Todėl, pasak popiežiaus, „karas – tai ne tik politinė, bet ir moralinė bei dvasinė nesėkmė“.
Ginkluoti konfliktai ir aplinkos niokojimas, anot Leono XIV, sudaro užburtą ratą: naikinamos ekosistemos, teršiamas oras ir vanduo, kyla grėsmė apsirūpinimui maistu, didėja skurdas ir nelygybė, o tai savo ruožtu gali kurstyti naujas įtampas bei konfliktus. Vis dėlto pasaulio problemų šaknų popiežius ragina ieškoti ne tik politinėse ar ekonominėse sistemose, bet ir žmogaus viduje. „Karo sukeliamos žaizdos ir Žemės niokojimas yra glaudžiai susiję su žmogaus širdies būkle“, – teigia jis.
Žmogaus širdį popiežius apibūdina kaip vietą, kurioje susitinka protas, valia, troškimai ir sąžinė, o kartu grumiasi meilė ir abejingumas, tiesa ir iliuzijos, teisingumas ir neteisingumas. Todėl žmoniją kamuojantys konfliktai daugeliu atvejų yra vidinio susiskaldymo išraiška. „Tai, kas yra sudužę aplink mus, yra sudužę ir mumyse“, – konstatuoja Leonas XIV, pabrėždamas, kad taikai neužtenka vien institucinių ar struktūrinių reformų.
Dėl to tikrasis atsinaujinimas, pasak popiežiaus, turi prasidėti nuo žmogaus širdies. „Norėdami kurti taikią visuomenę, turime ne tik reformuoti struktūras, bet pirmiausia turime atnaujinti savo širdis“, – rašo jis. Raginimas „perkalti kalavijus į arklus“ skirtas ne vien valstybėms ar tautoms, bet kiekvienam žmogui, kuris kviečiamas blogį paversti gyvybę kuriančiu veikimu.
Toks virsmas, anot Leono XIV, neįmanomas vien išorinėmis priemonėmis – jam būtinas asmeninis ir bendruomeninis atsivertimas, sugrįžimas pas Dievą ir Jo malonė. Popiežius ragina neprarasti vilties net suvokiant šio uždavinio mastą: „Esame kviečiami leisti Dievo malonei atnaujinti mūsų širdis, kad galėtume siekti taikos ir rūpintis kūrinija.“
Žinios pabaigoje Leonas XIV kviečia krikščionis tapti Dievo vykdomo pasaulio atnaujinimo bendradarbiais. Pasak jo, tikėjimu, nuolankumu ir konkrečiu įsipareigojimu galima prisidėti prie pasaulio, kuriame smurtą keistų taika, o susiskaldymą – bendrystė: „Lėtai, bet užtikrintai dykumą paversime sodu, susiskaldymą – bendryste, o smurtą – taika.“
