Skelbiame antrą Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininko Vytauto Budniko publikacijos dalį. Pirmą galite perskaityti čia.
Tikroji Bažnyčios puolimo motyvacija
Žvelgiant į milžinišką kontrastą tarp kelių viešai minimų kunigų ir daugiau kaip pusantro tūkstančio seksualinio smurto prieš vaikus atvejų, sunku patikėti, kad šio triukšmo tikslas tėra pasmerkti konkrečius nusikaltimus ir apsaugoti vaikus. Kai kelių dvasininkų galima kaltė paverčiama pretekstu brutaliai vaizduoti visą Bažnyčią kaip tariamą pedofilų irštvą, kyla įtarimas, kad tikroji motyvacija slypi kur kas giliau.
Tokia kolektyvinio pasmerkimo retorika pavojingai primena sovietų okupacinio komunistinio režimo ideologiją, pagal kurią pavieniai pretekstai būdavo paverčiami ginklu pagrindiniam tikslui – palaužti ir galiausiai sunaikinti Bažnyčią.
Ir tai suprantama. Sovietmečiu Bažnyčia buvo vienas svarbiausių Lietuvos dvasinio ir tautinio pasipriešinimo židinių. Už tikėjimo gynimą, tiesos skleidimą ir Lietuvos laisvės siekį kunigai buvo sekami, tardomi, kalinami ir tremiami į Sibiro lageirus (Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Kazimieras Vasiliauskas, Pranas Račiūnas, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius ir daugelis kitų). O kai kurie jų KGB buvo nužudyti (Bronius Laurinavičius, Juozas Zdebskis).
Todėl mėginimas dviejų dvasininkų galimus nusikaltimus paversti nuosprendžiu visai Bažnyčiai, juolab skelbti, kad joje „viskas taip perpuvę, kad niekas nebeveikia“, yra mažų mažiausiai Bažnyčios istorinės reikšmės ir dvasininkų aukos paniekinimą.
Visgi daug svarbiau – kodėl visą dešimtmetį apie neregėto masto seksualinį smurtą prieš vaikus garsiai nekalbėjo nei prezidentas, nei Tapinas, nei Ruginienė? Kodėl jų nedomino, kokių profesijų ir socialinių grupių atstovai veikia šiose bylose? Ir kodėl tik prokuratūrai pranešus apie dvi kunigų bylas visi staiga pratrūko?
Galima suprasti žiniasklaidą, kuri siekia dar vieno triukšmingo skandalo. Tačiau jokios aplinkybės nepateisina aplaidaus valstybės ir jos institucijų vadovų elgesio, jei valstybė iš tikrųjų nori apsaugoti vaikus nuo seksualinio smurto. Tuo atveju jiems vienodai turėtų rūpėti visos aplinkos – šeima, mokykla, sporto klubas, globos įstaiga, politinė organizacija ir religinė bendruomenė. Bet šiuo atveju pasirinktas patogiausias viešas taikinys – Bažnyčia.
Giliau pažvelgus galima pastebėti, kad dabartinė situacija kažkuo primena vadinamąją „Matuko reformą“, kai keturmečio Mato nužudymo vienos šeimos tragedija buvo paversta pagrindu iš esmės pertvarkyti visą šalies vaiko teisių apsaugos sistemą. Tuo metui pagrindinis reformos tikslas – apsaugoti vaikus – buvo neabejotinai teisėtas, bet Matuko tragedija sukūrė atmosferą, kurioje bet kokios abejonės dėl valstybės neproporcingo kišimosi į šeimas, buvo skelbiamos abejingumu vaikų kančioms.
Greitai paaiškėjo šio neprotingo ir perteklinio institucijų įsikišimo pavojus. Reformą teko taisyti – atsisakyta grėsmės lygių, pagalbai šeimai suteiktas prioritetas, o vaiko paėmimas iš šeimos įvardytas kaip kraštutinė priemonė, taikytina tik esant realiam pavojui jo saugumui, sveikatai ar gyvybei. Tuo metu pati valstybė pripažino, jog kilnus tikslas dar negarantuoja teisingų ir proporcingų priemonių.
Kažkas panašaus vyksta ir dabar: emociniai kaltinimai dviem kunigams, išplėsti iki visos Bažnyčios problemos ir nuolat eskaluojamas viešas pasipiktinimas, leidžia manyti, kad yra ruošiamos ar jau paruoštos tam tikros įstatymų pataisos.
Pavyzdžiui, Lietuvos jaunimo centro vadovas jau inicijavo peticiją, raginančią Lietuvos vyskupus sudaryti nuo Bažnyčios hierarchijos nepriklausomą komisiją. Ją pasirašė ir Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė. Ši komisija esą tirtų ne tik konkrečius seksualinio išnaudojimo atvejus, bet ir pastarųjų dešimtmečių Bažnyčios veiklą, galimą nusikaltimų slėpimą, reakciją į gautus signalus, elgesį su pranešėjais, nukentėjusiaisiais ir kt.
Iniciatorių teigimu, komisiją sudarytų teisininkai, psichologai, psichiatrai, kriminologai, vaikų apsaugos, žmogaus teisių ir kiti specialistai. Jai turėtų vadovauti su Bažnyčios institucijomis nesusijęs ekspertas. Anot jų, dešimtmečius Bažnyčioje galėjęs trukti išnaudojimas negalėjo likti visai nepastebėtas, todėl esą neužtenka nustatyti konkrečių kunigų baudžiamąją atsakomybę – būtina išsiaiškinti, ar nusikaltimams nebuvo palanki pati institucinė aplinka.
Tačiau ši iniciatyva slepia akivaizdžią grėsmę: dar nepasibaigus baudžiamosioms byloms, jau yra suponuojama, kad egzistavo ne tik individualūs kunigų nusikaltimai, bet ir juos slėpusi ar toleravusi visa Bažnyčios sistema. Ta proga komisiją siekiama paversti tribunolu, jau iš anksto suformuluotiems kaltinimams nagrinėti.
Nors neaišku, kas parinks komisijos narius ir įvertins jų nešališkumą, kas finansuos tyrimą ir kokiu teisiniu pagrindu komisija gaus prieigą prie konfidencialių Bažnyčios dokumentų. Taip pat neaišku, kaip bus saugomi nukentėjusiųjų ir kitų asmenų duomenys, ar kaltinami žmonės turės teisę pateikti paaiškinimus ir kaip komisijos veikla bus atskirta nuo teismuose nagrinėjamų baudžiamųjų bylų. Aišku tik viena: tai yra neabejotinas atviras mėginimas daryti išorinę intervenciją į Bažnyčios vidaus reikalus.
Tiesa, Vyriausybė kol kas nesiūlo jokios atskiros komisijos, bet, pasinaudodama dviem bylomis, jau ėmė svarstyti apie viešą seksualinių nusikaltėlių registrą, griežtesnę atsakomybę už nepranešimą, leidimų dirbti su vaikais kontrolę ir specialius mokymus religinėse bendruomenėse.
Bažnyčios diskriminacija
Valdžios deklaruojamas tikslas kilnus – stiprinti prevenciją ir vaikų apsaugą. Tačiau neaišku, kodėl mokymai pirmiausia akcentuojami religinėse bendruomenėse, kai seksualinis smurtas prieš vaikus dažniausiai vyksta šeimose, mokyklose, sporto klubuose, globos įstaigose bei kitose uždarose ir autoritetu grindžiamose aplinkose?
Jeigu visa tai skirta religinei bendruomenei kontroliuoti, tuomet valstybė faktiškai pripažįsta, kad jai nėra aktuali visuotinė vaikų apsaugos politika. Gal dėl to baudžiamoji konkrečių asmenų atsakomybė ir verčiama kolektyvine Bažnyčios kalte?
Tačiau kaip tokia politika dera su Konstitucijos 29 straipsniu, skelbiančiu, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, o žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl jo tikėjimo?
Išskirtines kontrolės priemonės kurias ketinama taikyti tik Bažnyčiai, pažeidžia ir asmenų lygiateisiškumo principą. Tokiu atveju diskriminacinė kontrolė religijos ir tikėjimo pagrindu pažeidžia Konstitucijos 43 straipsnyje pripažįstamą bažnyčių ir religinių organizacijų teisę laisvai tvarkytis pagal savo kanonus bei statutus.
dar nepasibaigus baudžiamosioms byloms, jau yra suponuojama, kad egzistavo ne tik individualūs kunigų nusikaltimai, bet ir juos slėpusi ar toleravusi visa Bažnyčios sistema.
Vaikų apsauga yra pernelyg rimtas dalykas, kad būtų paversta viešųjų ryšių akcija ar ideologinio susidorojimo įrankiu. Kaltieji turi būti nubausti, galimas nusikaltimų slėpimas – ištirtas, o vaikai – apsaugoti. Tačiau nieko nebeįtikina, kad seksualinius nusikaltimus padeda slėpti celibatas ir sutana. Tad logika sako, kad prevencijos priemonės turėtų būti nukreiptos į tikruosius rizikos veiksnius ir vienodai taikomos visoms su vaikais dirbančioms institucijoms, o ne kuriamos tik vienai iš anksto nuteistai religinei bendruomenei – katalikų Bažnyčiai.
Todėl valstybės vadovai privalo viešai atsakyti: ar valstybė iš tikrųjų siekia išaiškinti konkrečius nusikaltimus ir realiai apsaugoti visus vaikus? Ar tik, pasinaudojusi dviem kunigų bylomis, sušluoti savo pačios aplaidumo šiukšles po Bažnyčios kilimu?
Premjeras M. Sinkevičius, užuot vien iš Bažnyčios laukęs atsakymo, ar buvo imtasi visų priemonių seksualiniam smurtui laiku pastebėti ir užkardyti, tokį pat klausimą turėtų užduoti valstybės institucijoms bei politinėms partijoms: kodėl jos nesugebėjo sustabdyti net 78 procentų seksualinio smurto prieš vaikus atvejų skaičiaus augimo?
Tikslas – ateistinė valstybė
Daugeliui aišku, kad viešas Bažnyčios puolimas nėra pagrįstas vien konkretiems kunigams pareikštais kaltinimais – jis yra platesnio politinio bei ideologinio proceso dalis. Tai pastanga stiprinti laicistinės, faktiškai ateistinės – valstybės kontrolę Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu. Šis procesas vyksta visose ES šalyse.
Spauda skelbia, kad Lenkijoje tikybos mokymas formaliai nėra uždraustas, tačiau jo vieta mokyklose nuosekliai silpninama administraciniais sprendimais – pamokų sumažinta nuo dviejų iki vienos per savaitę, leidžiama jungti skirtingų klasių mokinius, tikybos pažymiai nebeįskaičiuojami į bendrą vidurkį, o pamokos nustumiamos į dienos pradžią arba pabaigą.
Lenkijos švietimo ministerijos reglamentu formaliai išsaugoma tėvų teisė pasirinkti vaikams religinį ugdymą, tačiau praktiškai naudotis šia teise beveik neįmanoma. Šie pokyčiai įgyvendinami be reikalaujamo susitarimo su religinėmis bendruomenėmis, todėl Konstitucinis Tribunolas juos pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Nepaisant to, Konstitucinio Tribunolo sprendimai nevykdomi. Tad kova vyksta ne dėl tikybos pamokų, bet dėl tėvų pasirinkimo laisvės, tikinčiųjų lygiateisiškumo, vykdomosios valdžios ribų ir apskritai dėl teisės viršenybės.
Šis valstybės radikalizuojamo sekuliarizavimo procesas yra sudėtinė platesnės daugelyje Europos Sąjungos valstybių ryškėjančios politikos dalis. Pakančios ir bendradarbiavusios su religinėmis bendruomenėmis valstybės nepastebimai yra verčiamos religijai priešiškomis, iš viešojo gyvenimo ją metodiškai stumiančiomis agresyviai laicistinėmis valstybėmis.
Religija formaliai neuždraudžiama, bažnyčios neuždaromos, o tikinčiųjų teisės formaliai išsaugomos, tačiau administraciniais sprendimais religinis ugdymas stumiamas iš mokyklų, tikėjimo simboliai – iš viešųjų erdvių, o religinės bendruomenės iš dalyvavimo valstybės valdyme ir visuomeninių diskusijų.
Taip pasaulėžiūrinis valstybės neutralumas yra verčiamas valstybiniu laicizmu – valstybė nebeužtikrina skirtingų įsitikinimų lygybės, bet ima aktyviai siaurinti religijos vietą viešajame gyvenime. Tikinčiajam paliekama teisė tikėti privačiai, vis labiau ribojama galimybė savo tikėjimą perduoti vaikams, juo remtis švietime ir viešai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Taigi Lenkijos Katalikų Bažnyčios problema nėra tik vidaus nesutarimas – tai esminės kovos dėl būsimos visos Europos tapatybės dalis.
Kova dėl tapatybės
Lietuvoje šiandien taip pat iškilo klausimas: ar tikėjimo laisvė reiškia tik teisę tyliai tikėti, ar kartu ir teisę pagal savo įsitikinimus viešai gyventi?
Jau akivaizdžiai matyti, kad prisidengus būtinybe apsaugoti vaikus, atsakomybė už seksualinį smurtavimą yra perkeliama nuo konkrečių asmenų visai Bažnyčiai, reikalaujant vis didesnio pavaldumo valstybei. Tai labai pavojinga – kova su nusikaltimais paverčiama pretekstu riboti tikinčiųjų teises, menkinti Bažnyčios savarankiškumą, tikslu išstumti religiją iš viešojo gyvenimo.
Vaikų apsauga – tai besąlygiška valstybės ir visuomenės pareiga, tačiau ji negali būti pretekstu religinės bendruomenės ideologinei kontrolei. Demokratinėje valstybėje nusikaltimus tiria teisėsauga, kaltę nustato teismas, o religijos laisvę ir Bažnyčios savarankiškumą saugo Konstitucija.
Jau darosi suprantama, kad viešai smerkiama Bažnyčia dėl dviejų kunigų galimų nusikaltimų veda anaiptol ne atjauta nukentėjusiems vaikams. Bažnyčia, beje, yra ne vienintelė pamatinė visuomenės institucija, kurią „naujojo pasaulio“ kūrėjai mėgina sugriauti po atjautos nukentėjusiems priedanga.
Matuko istorija taip pat buvo panaudota ideologiniams ir politiniams tikslams – žiauriai nukankinto vaiko tragedijos pretekstu buvo paskelbtas karas pačiai šeimai, pradėta propagandos kampanija, kuria siekta diskredituoti ir delegitimuoti moters ir vyro šeimą kaip „praeities atgyveną“, skelbiant ją autoritarizmo ir smurto židiniu bei didžiausiu žmonijos blogiu.
Bažnyčios puolimas vykdomas pagal tą pačią schemą. Apmaudu tik tai, kad, kaip ir sovietmečiu, puolime dalyvauja aukščiausi mūsų valstybės pareigūnai. Todėl, jei bus einama šiuo keliu, greitai sulauksime dienos, kai Lietuva bus oficialiai pasiskelbta ateistine valstybe, kokia buvo pasiskelbusi esanti E. Hodžos valdoma komunistinė Albanija – tuomet ateis metas vėl traukti iš bibliotekų rūsių bei iš naujo leisti pažangios minties leidinukus, tokius, kaip „Jaunojo ateisto vadovas“ ar „Mokslinio ateisto stalo knyga“.
