Vokietijos vyskupų konferencija penktadienį paskelbė pareiškimą, kuriame nagrinėjamas „Europos tapatybės klausimas besikeičiančiame pasaulyje“. Jame teigiama, kad „šiandien vėl stiprėjantis ir išskirtinumo prasme vartojamas kalbėjimas apie krikščioniškąjį Vakarų pasaulį teologiškai ir istoriškai yra pernelyg ribotas“.
„Krikščioniškasis tikėjimas savo esme yra universalus ir nėra susietas su konkrečia kultūrine ar politine tvarka, – aiškino vyskupai. – Krikščionybė iš esmės formavo šiandieninę Europą, tačiau jos neapibrėžė išskirtinai.“
„Europa, suvokiama kaip religiškai ir kultūriškai vienalytė „vieninga Europa“, neatspindi nei daugialypės Europos istorijos, nei krikščioniškojo laisvės, orumo ir atsakomybės suvokimo. Krikščionybė papildė romėnų teisės ir graikų demokratijos tradicijas žmogaus orumo ir esminės visų žmonių lygybės samprata. Be šio indėlio Europoje nebūtų susiformavusios teisinė valstybė ir demokratija tokia forma, kokią turime šiandien, leidžiančios kiekvienam žmogui laisvai veikti, prisiimant atsakomybę.“
Vyskupų teigimu, „Europa gali būti suvokiama kaip išaugusi ant trijų istorinių kalvų: Atėnų, kur gimė demokratijos idėja; Romos, simbolizuojančios teisę kaip tvarką kuriančią jėgą; ir Jeruzalės, kuri per judėjų ir krikščionių tikėjimą įtvirtino neatimamą kiekvieno žmogaus orumo sampratą.“
Nepaisant šių pastabų apie krikščionybės vaidmenį, ir nors iki Martino Liuterio laikų prieš maždaug 500 metų Europa daugiausia buvo formuojama Katalikų Bažnyčios, vyskupai taip pat išreiškė aiškų įvertinimą: „Europos piligrimų keliai rodo, kaip krikščionybė iki šiol formuoja ir jungia žemyną. Kryžius kaip atpažįstamas ženklas ant bažnyčių, vienuolynų ir universitetų, taip pat šių institucijų indėlis į kultūrą, švietimą ir mokslą liudija per šimtmečius susiformavusią dvasinę tradiciją.“
„Europos vertybėse atsispindi biblinė solidarumo ir artimo meilės žinia, – pridūrė vyskupai. – Krikščioniškasis tikėjimas ir jo socialinė etika daugeliui Europos kūrėjų buvo svarbus įkvėpimo šaltinis, kuris kartu su Apšvieta formavo žemyno dvasinį pagrindą.“
„Europos vertybėse atsispindi biblinė solidarumo ir artimo meilės žinia, – pridūrė vyskupai. – Krikščioniškasis tikėjimas ir jo socialinė etika daugeliui Europos kūrėjų buvo svarbus įkvėpimo šaltinis, kuris kartu su Apšvieta formavo žemyno dvasinį pagrindą.“
Vyskupų teigimu, Bažnyčia neša atsakomybę už Europą ir negali tylėti, kai kyla grėsmė Europos vienijimosi projektui.
Europa turi „politiškai ir instituciškai atnaujinti po Šaltojo karo susiformavusią tvarką ir stiprinti savo modelio patrauklumą“. Taip pat būtina „bendromis pastangomis ginti vieningą Europą kaip aiškų ir atnaujintą įsipareigojimą taikai, bendradarbiavimui, teisės viršenybei ir visų žmonių orumui“.
Vyskupai pabrėžė, kad krikščionybė turi „teigiamai, vertybėmis grįstai prisidėti prie demokratijos ir Europos integracijos“. Šis indėlis kyla iš Evangelijos žinios, kurioje tikroji taika yra ir Dievo dovana, ir visų žmonių užduotis.
„Tai apima demokratijos ir teisės gynimą ne kaip papildomą vertybinės politikos elementą, bet kaip jos esmę: kai tarptautinė teisė nuvertinama ir ima vyrauti stipresniojo teisė, kyla grėsmė žmogaus orumui. Tokiu atveju Europa prarastų savo moralinį ir politinį veidą“, – teigiama dokumente.
Konkrečiai vyskupai paragino „drąsiai stiprinti Europos vienybę per solidarumą“, pabrėždami sąžiningo bendradarbiavimo, subsidiarumo ir bendrų institucijų svarbą bei būtinybę aiškiai įsipareigoti pagrindinėms vertybėms – žmogaus orumui, eisėms, demokratijai, teisinei valstybei ir daugiašališkumui.
Dokumente taip pat pažymima, kad „Europa turi sukurti saugumo ir gynybos strategiją, kuri leistų jai per vidutinį laikotarpį savarankiškai gintis ir patikimai atlikti savo vaidmenį NATO“. Be to, Europa turi išlikti daugiašalių sprendimų varikliu klimato, prekybos ir saugumo srityse, stiprinti technologinius ir ekonominius pajėgumus, neatsisakant socialinio teisingumo siekio.
„Tačiau svarbiausia – Europai reikia vilties vizijos“, – pabrėžiama dokumente.
