Bažnyčios užduotis – pasirūpinti, kad žmogus mirties akivaizdoje neliktų vienas, o būtų lydimas iki paskutinės gyvenimo akimirkos, pabrėžė kardinolas Reinhardas Marxas (Reinhardas Marksas). Lapkričio 2-ąją, Vėlinių dieną, sakytoje homilijoje jis priminė, kad krikščioniškas atsakas į kančią nėra gyvybės nutraukimas, bet artumas, paliatyvioji pagalba ir pagarba žmogaus orumui iki natūralios mirties. Pasak kardinolo, tai yra vienas svarbiausių Bažnyčios liudijimų šiame pasaulyje – kad žmonės mirtų ne nuo kito žmogaus rankos, bet laikydamiesi už kito žmogaus rankos ir taip pereitų į naują tikrovę anapus mirties.
Šią nuostatą pabrėžia ir 2024 m. Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija „Dignitas infinita“. Joje teigiama, kad ligonio orumas reikalauja dėti visas tinkamas ir būtinas pastangas kančiai palengvinti, suteikti tinkamą paliatyviąją pagalbą ir vengti neproporcingų gydymo priemonių. Dokumente taip pat pabrėžiama, kad būtina atsiliepti ne tik į fizinius, bet ir į emocinius, jausminius bei dvasinius ligonio poreikius.
„Tačiau tai visiškai skiriasi ir net yra priešinga sprendimui nutraukti savo ar kito žmogaus gyvybę dėl kančios naštos“, – teigiama deklaracijoje. Joje pabrėžiama, kad žmogaus gyvybė, net ir lydima kančios, išsaugo orumą, kurį gerbti privalu besąlygiškai. Dokumente taip pat teigiama, kad padėti žmogui nusižudyti yra „objektyvus asmens, kuris to prašo, orumo pažeidimas, net jei taip įvykdomas jo noras“.
„Turime lydėti žmogų iki mirties, o ne sukelti mirtį ar padėti įvykdyti bet kokios formos savižudybę. Primenu, kad teisė į gydymą – ir gydymą visiems – visada turi būti pirmoje vietoje, kad silpniausieji, ypač senyvo amžiaus ir sergantys žmonės, niekada nebūtų atstumti. Gyvenimas yra teisė, o ne mirtis; mirtis turi būti priimama, o ne sukeliama. Šis etinis principas taikomas visiems, ne tik krikščionims ar tikintiesiems“, – rašoma deklaracijoje.
Per Vėlines Miuncheno ir Freisingo arkivyskupas taip pat kalbėjo apie krikščionišką viltį mirties akivaizdoje. „Mes, žmonės, nesame vieni. Tai nuostabi esminė šios dienos žinia, kurios net mirtis negali sunaikinti“, – sakė kardinolas. Jis pridūrė: „Visa kita – tik po to. Todėl Eucharistija tokia svarbi, nes ji peržengia erdvę, laiką ir mirties slenkstį.“
R. Marxas pabrėžė, kad mirtis nėra „barjeras, skiriantis mus nuo žmonių, kuriuos mylėjome, ir juo labiau nuo Dievo meilės“. „Kai pats meldžiuosi už gerą mirties valandą – o tai darau dažnai – ir prašau, kad, kiek įmanoma, ji būtų be skausmo ir kad nereikėtų mirti vienam, tai nėra liūdna malda – tai pasitikėjimo malda“, – pridūrė kardinolas.
