Balandžio 24 d. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje vyko mokslinė–praktinė konferencija, skirta Pasaulinei gyvybės dienai paminėti. Renginys bendram dialogui apie vieną jautriausių ir aktualiausių šiandienos temų – žmogaus gyvybės ir orumo neatsiejamumą medicinos praktikoje – subūrė medikus, teisininkus, teologus ir bioetikos tyrėjus.
Konferenciją sudarė dvi plenarinės sesijos bei pasidalijimas gerąja patirtimi trijose paralelinėse sesijose. Pirmojoje plenarinėje sesijoje „Iššūkiai žmogaus orumui“ pristatyti keturi pranešimai.
Konferenciją pradėjęs kun. prof. dr. Andrius Narbekovas savo pranešime „Žmogaus gyvybės ir orumo neatsiejamumas“ teigė, jog šiandien žmogaus prigimtis tampa „perdarymo objektu“, todėl ypač svarbu aiškiai suvokti, kas yra žmogaus orumas. „Pati žmogaus prigimtis guli ant operacinio stalo, paruošta pakeitimui, eugeniniam ir neuropsichiniam „patobulinimui“, visiškam pertvarkymui“.
Svarbu nubrėžti takoskyrą tarp žmogaus orumo bei pagarbos apibrėžties. Anot prof. Narbekovo, orumas nėra tas pats, kas pagarba – jis yra pagrindas, kodėl žmogus apskritai turi būti gerbiamas. Paradoksalu, bet orumas ryškiausiai atsiskleidžia ne žmogaus savarankiškume, o jo pažeidžiamume, ypač sveikatos priežiūros situacijose. Profesoriaus teigimu, esminė skirtis yra tarp svarbos ir vertės: vertė gali kisti pagal rinkos logiką, o svarba yra nekintamas žmogaus orumo pagrindas. Nuo to, kaip suprasime orumą, priklausys, ar dirbtinis intelektas (DI) mus pavers nereikalingais mechanizmais, ar padės atsiskleisti kaip kūrybingoms, laisvoms asmenybėms.
Žmogaus orumą iš konstitucinės perspektyvos aptarė teisininkas Vytis Turonis, akcentavęs, kad žmogaus orumas yra ne tik teisinė, bet ir ontologinė – pačią žmogaus būtį apibrėžianti – kategorija. Nors jis saugomas įstatymų, iš esmės yra aukščiau už juos. Žmogaus gyvybė ir orumas sudaro nedalomą visumą: jie kartu išreiškia žmogaus vientisumą ir išskirtinę vertę. Dėl to jie yra neatimami ir negali būti atskiriami ar vertinami izoliuotai – bet koks jų išskyrimas pažeistų pačią žmogaus esmę.
Konstitucinės teisės ekspertas Vytis Turonis taip pat aptarė naująjį pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą bei paaiškino, ką Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 10 d. nutarime iš tiesų konstatavo ir kokių klausimų neaptarė, kalbėdamas apie pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimą. Teisininkas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas pasisakė tik dėl diskriminacijos tarp susituokusių ir nesusituokusių skirtingų lyčių porų, tačiau nesprendė klausimo, ar teisės į pagalbinį apvaisinimą nesuteikimas poroje nesančiai, t.y. vienišai, moteriai, atitinka Konstituciją.
Apie biopolitinę gyvybės valdymo logiką, tik veikiančią skirtingais lygmenimis, savo pranešimuose kalbėjo dr. Salomėja Fernandez Montojo bei Ramūnas Aušrotas. Pastarasis konferencijos prelegentas reprodukcines teises analizavo makro lygmeniu – kaip valstybės ir tarptautinės politikos priemonę, susijusią su gimstamumo reguliavimu ir demografiniais iššūkiais.
Tuo metu Salomėja Fernandez Montojo, nagrinėdama surogatinės motinystės problematiką, perkėlė šią logiką į mikro lygmenį, kuriame gyvybės kūrimas tampa individualių sprendimų, technologijų ir rinkos santykių objektu. Nors šie lygmenys skiriasi savo veikimo forma, abiem atvejais iškyla esminis klausimas: ar žmogaus gyvybė nėra redukuojama į priemonę tam tikriems – politiniams ar asmeniniams – tikslams pasiekti.
Antrąją konferencijos plenarinę sesiją „Galimybės apginti žmogaus orumą“ pradėjo akušerė-ginekologė dr. Ewa Ślizień Kuczapska, kuri savo pranešime pabrėžė, kad vaisingumo pažinimas yra esminė žmogaus sveikatos ašis, tačiau visuomenėje vis dar trūksta žinių šia svarbia tema, todėl būtinas kryptingas ir moksliškai pagrįstas švietimas.
Pristatyta International Reproductive Health Education Collaboration (IRHEC) – tarptautinė daugiadisciplininė iniciatyva, siekianti didinti informuotumą apie reprodukcinę prokreacinę sveikatą viso gyvenimo kontekste. Ji orientuota į įvairias grupes – nuo paauglių iki specialistų ir politikos formuotojų – bei kuria įtraukius, moksliškai pagrįstus švietimo išteklius. Iniciatyva remiasi tyrimais, kurie padeda suprasti žmonių žinias, požiūrį ir elgesį, susijusius su vaisingumu, bei identifikuoti žinių spragas. Remiantis tuo, kuriamos ir vertinamos edukacinės priemonės, siekiant, kad jos būtų suprantamos, aktualios ir veiksmingos. Taip pat siekiama švietimą apie reprodukcinę sveikatą integruoti į sveikatos bei švietimo politiką.
Svarbi pranešimo mintis – vaisingumas nėra liga, o sveikatos požymis, kuris yra kintantis (labilus), priklausomas nuo daugelio veiksnių, moterims – cikliškas, vyrams – pastovesnis, ir apima visą biologinį gyvenimo tęstinumą. Trumpai tariant, vaisingumo pažinimas padeda žmonėms sąmoningai priimti sprendimus dėl šeimos kūrimo ir geriau suprasti savo kūną bei sveikatą.
Vaisingumo pažinimas neatsiejamas nuo gyvybės vertės klausimų, kuriuos plėtojo doc. dr. Eglė Markūnienė, pristačiusi temą apie perinatalinių hospisų būtinybę. Jos teigimu, net ir tada, kai vaisiaus gyvybė yra ribota, būtina užtikrinti orią, paliatyvią priežiūrą tiek kūdikiui, tiek jo šeimai. Tai alternatyva vien medicininiams sprendimams – siūlomas kelias „palydėk savo vaiką, o aš palydėsiu tave“, suteikiant emocinę, psichologinę ir dvasinę pagalbą, mažinant tėvų ir medikų patiriamą moralinę įtampą.
Gydytojas Virgilijus Rudzinskas pranešime „Namai, kuriuose jau 100 metų gimsta vaikai“ pristatė istorinę Kauno Krikščioniškųjų gimdymo namų raidą, parodydamas, kad medicinos praktika turėtų būti neatsiejama nuo vertybinio pagrindo – ji vystosi nuo siauro, techninio požiūrio link visapusiškesnės priežiūros, kurioje svarbiausia – žmogaus orumas.
Tuo tarpu gydytojas Gerimantas Čerkauskas akcentavo kalbos svarbą: medicininiai terminai nėra neutralūs – jie formuoja požiūrį į gyvybę. Žodžiai, vartojami kalbant apie nėštumą ar embrioną, turi ne tik klinikinę, bet ir etinę reikšmę. Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje dažnai girdimi žodžiai saugus abortas, rizikingas nėštumas ir pan. suponuoja mintį, kad lauktis kūdikio yra kenksminga sveikatai, o abortas – saugi ir komplikacijų, pasekmių gyvenimui neturinti procedūra. Pranešėjas, remdamasis JAV akušerių ginekologų asociacijos už gyvybę patirtimi, siūlė patikslinti dabartini „vaistinio nėštumo nutraukimo“ terminą ir pakeisti jį tikslesniu „fetocidinio aborto“ terminu.
Konferenciją vainikavo trys paralelinės sesijos, kuriose gerąja patirtimi dalinosi VDU doktorantė Ingrida Jazgevičienė („Mamos ir dukros pokalbis“), dr. Aušra Vasiliauskaitė kartu su LSMU Kauno klinikų dvasine asistente Svetlana Adler Mikulėniene („Žmogaus orumo išsaugojimas mirties akivaizdoje“) ir gydytoja Jolita Pukelienė su mgr. Violeta Čekanauskiene, kvietusios atkreipti dėmesį į mokyklos visuomenės sveikatos priežiūros specialistų galimybes skleisti gyvybės kultūrą mokinių tarpe.
Konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją, kurioje, reikšdami susirūpinimą Lietuvoje drastiškai mažėjančiu gimstamumu, siūlo įgyvendinti gyvybės kultūrą stiprinančias priemones: užtikrinti medikų sąžinės laisvę, išsaugoti gyvybės kultūrai palankias įstaigas, reglamentuoti pagalbinį apvaisinimą, plėtoti perinatalinės paliatyviosios priežiūros paslaugas ir kt.
Kaip teigiama rezoliucijoje, „reikalaujame gerbti medikų sąžinės laisvę bei užtikrinti orias ir prieinamas gimdymo sąlygas visoms šalies moterims. Tik puoselėdami Gyvybės kultūrą ir saugodami šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą, galime tikėtis Tautos atgimimo“.
Rezoliucija bus išsiųsta LR Seimo nariams, Vyriausybei ir kitoms institucijoms bei paskelbta žiniasklaidoje.
Konferenciją organizavo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas, Lietuvos gydytojų asociacija „Už žmogaus gyvybę“, Laisvos visuomenės institutas, Lietuvos akušerių sąjunga ir Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Bioetikos katedra.
