Vilniaus arkivyskupo metropolito dr. Gintaro Grušo sveikinimas Šiluvos konferencijos atidaryme 2026 09 03.
Gerbiami broliai vyskupai ir kunigai, gerbiami pranešėjai, politikos, akademinės bendruomenės ir visuomenės atstovai, mieli konferencijos dalyviai, džiaugiuosi galėdamas jus pasveikinti Šiluvoje. Jau ketvirtą kartą susirenkame čia apmąstyti Šiluvos deklaracijos ir Lietuvos visuomenei aktualių klausimų.
Šių metų tema kelia labai tiesų klausimą: „Ant ko statysime Lietuvos ateitį?“ Šis klausimas ne vien politinis ar ekonominis. Iš esmės tai klausimas apie žmogų: kas yra žmogus, kuo grindžiamas jo orumas, kokią šeimą ir visuomenę norime kurti, kokią laisvę norime perduoti ateinančioms kartoms.
Popiežius Leonas XIV enciklikoje Magnifica Humanitas pateikia du labai iškalbingus statybos vaizdinius: Babelio bokštą ir Nehemijo atstatomą Jeruzalę. Babelį žmonės stato remdamiesi vien savimi, galia ir siekdami vienodumo. O Jeruzalė atstatoma kitaip – per maldą, įsiklausymą, bendrą atsakomybę ir kiekvieno indėlį (plg. 7–10).
Ši priešprieša labai tinka ir mūsų konferencijos temai. Lietuvos ateitis negali būti vien technologinis, ekonominis ar administracinis projektas. Popiežius primena, kad statydami bendrąjį gėrį turime pradėti nuo santykio su Dievu, turime pripažinti žmogaus ribotumą, ugdyti bendrą atsakomybę ir vartoti Evangelijos vertą kalbą – aiškią, bet nežeminančią ir nekurstančią baimės (plg. 11–16). Kiekvienam iš mūsų, kaip Nehemijo laikais, tenka sava sienos dalis.
Pirmas statinio pagrindas yra žmogaus orumas. Magnifica Humanitas primena, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo jo gebėjimų, turto, produktyvumo ar padėties. Žmogaus vertė kyla iš to, kad žmogus yra Dievo norėtas, sukurtas ir mylimas (plg. 50–53). Todėl pagrindines žmogaus teises suteikia ne valstybė, jos negali būti vien politinio susitarimo vaisius. Popiežius perspėja: kai pagrindinės žmogaus teisės grindžiamos ne žmogaus prigimtimi ir orumu, tada net tos teisės, kurios šiandien atrodo neliečiamos, rytoj gali būti kvestionuojamos ar paneigtos (plg. 54–56).
Visa tai labai tiesiogiai siejasi su Šiluvos deklaracijos akcentais: žmogaus gyvybės apsauga, šeimos reikšme, tėvų teise auklėti vaikus, sąžinės ir religijos laisve. Šių dalykų negalime vertinti tik pagal tai, kas tam tikru metu politiškai patogu ar populiaru. Turime klausti, kas iš tiesų atitinka žmogaus orumą ir bendrąjį gėrį.
Antras pagrindas yra tiesa. Popiežius labai aiškiai sako, kad tiesa yra bendrasis gėris ir būtina demokratijos sąlyga (plg. 132–134). Demokratija negali būti vien procedūros ir balsų skaičiavimas. Reikia pagarbos faktams, gebėjimo skirti tiesą nuo fikcijos ir bendro įsipareigojimo ieškoti to, kas gera žmogui ir visuomenei. Kai prarandame ryšį su tikrove, silpnėja ir pati demokratija (plg. 132–134).
Tai ypač svarbu šiandien, kai viešojoje erdvėje dažnai susiduria ne tik skirtingos nuomonės, bet ir skirtingos tikrovės interpretacijos. Laisvam mąstymui reikalinga kalba, kuri padeda tikrovę pažinti, o ne užmaskuoti.
Trečias pagrindas – šeima. Popiežius šeimą vadina pirminiu socialiniu gėriu ir fundamentalia, nepakeičiama visuomenės ląstele. Pirmiausia šeimoje žmogus mokosi tiesos, gėrio, atsakomybės ir santykio su kitu (plg. 165). Todėl mūsų demografiniai sunkumai nėra vien statistikos klausimas. Turime klausti, ar jauni žmonės Lietuvoje realiai gali kurti šeimą, rasti stabilų darbą, būstą, derinti profesinį ir šeimos gyvenimą. Enciklika aiškiai pabrėžia, kad šeimai reikia kultūrinės, teisinės ir ekonominės paramos (plg. 165–169).
Ketvirtas pagrindas yra subsidiarumas ir solidarumas. Stipri valstybė nėra ta, kuri viską daro pati. Ji turi sudaryti sąlygas šeimai, vietos bendruomenei, mokyklai, asociacijoms ir pilietinėms iniciatyvoms prisiimti atsakomybę (plg. 68–72). Kartu solidarumas primena, kad nė vienas nesame atsakingas tik už save: mūsų ateitis susijusi su kitų ateitimi (plg. 73–75).
Galiausiai reikia pakalbėti apie baimę. Šiandienos konferencijos pavadinimas apie ją kalba labai tiesiai. Magnifica Humanitas ragina vengti dviejų kraštutinumų: naivaus optimizmo ir nepagrįstų baimių kurstymo. Reikia blaivaus realizmo, kuris mato grėsmes, bet nepasiduoda cinizmui (plg. 14, 218). Sveika baimė skatina budrumą ir atsakomybę. Nesveika baimė demonizuoja kitą, atmeta dialogą ir leidžia manipuliuoti visuomene.
Todėl labai svarbu mokytis dialogo. Popiežius primena, kad tiesa nėra teritorija, kurią turime jėga užvaldyti. Tiesa yra gėris, kuriuo dalijamės. Todėl svarbiau ne užimti galios pozicijas, o pradėti gerus procesus, kurie gali bręsti (25–27). Dialogas reiškia ne tai, kad visos nuomonės vienodai teisingos. Jis reiškia, kad kitą žmogų laikome ne priešu, o asmeniu, su kuriuo ieškome tiesos ir bendrojo gėrio.
Popiežius labai taikliai ragina: „Nuginkluokime žodžius ir padėsime nuginkluoti pasaulį“ (214). Tai užduotis politikams, žiniasklaidai, akademinei bendruomenei, Bažnyčiai ir kiekvienam iš mūsų.
Dialogas reiškia ne tai, kad visos nuomonės vienodai teisingos. Jis reiškia, kad kitą žmogų laikome ne priešu, o asmeniu, su kuriuo ieškome tiesos ir bendrojo gėrio.
Tad ant ko statysime Lietuvos ateitį? Ne ant baimės ir ne ant galios. Ne ant žmogaus sampratos, kurią galima keisti pagal politinę daugumą ar technologines galimybes. Statykime Lietuvos ateitį ant tiesos apie žmogų, ant jo orumo, šeimos, bendrojo gėrio, subsidiarumo, solidarumo ir atsakingos laisvės. Prisimindami birželio mėnesį Vilniuje vykusį Pasaulinį apaštalinį gailestingumo kongresą suprantame, kad šiais veiksmais visi kartu statome Gailestingumo miestą.
Kaip Nehemijo Jeruzalėje, taip ir Lietuvoje kiekvienam iš mūsų patikėta sava sienos dalis. Lietuvos ateities nepastatys viena partija, viena institucija ar viena visuomenės grupė. Turime ją statyti kartu – ne vieni prieš kitus, bet vieni su kitais. Tikiuosi, kad prie tokios statybos konkrečiai prisidės ši konferencija.
Linkiu visiems drąsiai ieškoti tiesos, išminties atpažinti tai, kas iš tiesų tarnauja žmogui, ir atsakomybės statyti Lietuvą kaip bendrus namus – laisvus, teisingus ir atvirus ateičiai.
