Velykų laikotarpis Sekminių sekmadienį pasiekia pilnatvę. Todėl šią dieną Evangelija mus sugražina į „Pirmąją savaitės dieną“, t. y. į tą naująją dieną, kuomet Jėzus apsireiškė mokiniams, jiems parodė savo šlovingąjį kūną – nukryžiavimo žaidas savo rankose ir šone. Jos – iškalbesnės už bet kokius žodžius – yra perkeistos: tasai kuris buvo miręs, gyvena per amžius.
Kristus, parodęs mokiniams perkeistas kančios žaizdas pridėjo ir sveikinimo žodį: „Ramybė jums!“ ir tuoj pat po to jis kvėpė į juos Šventąją Dvasią. Priskėlusysis kupinas gyvybės. Įrodęs mokiniams, kad buvo sugrąžintas į gyvenimą kaip tikras žmogus, jis mums, kaip mylimasis Dievo sūnus, kuris dėl mūsų tapo mūsų broliu ir Išganytoju, dovanoja mums Dievo gyvenimą.
Tame pačiame Paskutinės vakarienės kambaryje, kuriame sudarė naują ir amžiną sandorą, Jėzus paskleidė Dvasią. Šitaip vakarienės ir išdavystės vieta persikeičia ir, vietoj apaštalų kapo, visai Bažnyčiai tampa prisikėlimo įsčiomis. Būtent todėl Sekminės yra Velykų šventė ir Kristaus Kūno, kuriuo, malonės dėka, esame mes, šventė.
Taip kalbėjo popiežius Leonas XIV per Sekminių sekmadienio Šv. Mišias, kurias aukojo Šv. Petro bazilikoje. Popiežius homilijoje išskyrė tris Sekminių aspektus: Taikos, Misijos ir Tiesos Dvasią pažymėdamas, kad jos yra Prikėlusiojo Dvasia.
Prikėlusiojo Dvasia yra Taikos Dvasia
Tikrai Sekminės įgyvendinamos kaip naujas susitarimas, t. y. kaip sandora tarp Dievo ir visų žemės tautų. Dangaus, vėjo ir ugnies liežuvių garsai Vakarienbutyje primena senuosius anų laikų ženklus Sinajuje – šventasis Dievo įstatymas įrašomas į žmonių širdis, meilės raidėmis Dvasios įrėžtas į Kristaus kūną, kuris yra Bažnyčia, priminė Leonas.
Prikėlusiojo Dvasia yra Misijos Dvasia
Kaip Tėvas siuntė mane, taip ir aš jus siunčiu, sako Viešpats. Šventoji Dvasia yra gyvoji Kristaus meilė, kuri mus persmelkia, skatina ir palaiko mūsų misijoje. Būtent Sekminių dieną apaštalai ima skelbti nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų. Visi didieji Dievo darbai atkartojami per atpirkimą, kuris prasideda tikėjimu.
Todėl esame Dievo darbai, nūdieną susirenkantys iš visų pasaulio tautų, pakviesti prie Viešpaties stalo, pašaukti klausytis jo žodžio ir siunčiami jį liudyti visur. Šventoji Dvasia perkeičia istoriją ją atverdama išganymui – dovanai, kuria Viešpats dalijasi su visais. Bažnyčios misija patvirtina šį dalijimąsi, perkeisdama pasaulio sąmyšį į bendrystę su Dievu ir tarp mūsų.
Prikėlusiojo Dvasia yra Tiesos Dvasia
Tiesa, kurią dovanoja Dievas, tampa išlaisvinančiu žodžiu visoms tautoms, žinia, kuri iš vidaus perkeičia kiekvieną kultūrą. Mat prisikėlusiojo Dvasia paskleidžiama ne tik vieną vienintelį kartą ir viskas, o nuolat. Būtent todėl esame Bažnyčia, vienas kūnas, kuris gyvena Dieve ir tarnauja pasauliui. Šventosios Dvasios dėka galime visiems nešti tikrąją taiką ir tiesą, kuri išgelbsti – t. y. patį Viešpatį, sakė Sekminių sekmadienio homilijoje popiežius.
Leonas XIV, be to, prašė karštai melsti Prisikėlusiojo Dvasią, kad „išgelbėtų iš karo blogio, karo, kuris yra laimimas ne supergalybės, o meilės visagalybės. Melskimės, kad ji išlaisvintų žmoniją iš vargo, kurį atperka ne neišmatuojami turtai, o neišsenkanti dovana.
Melskimės, kad ji išgydytų mus nuo nuodėmės žaizdos, kad Jėzaus vardu visoms tautoms būtų paskelbtas atpirkimas. Tai malonė, teikianti drąsos apaštalams. Tegul ji ir mums šiandien ir visados teikia drąsos Marijos, Bažnyčios Motinos, užtarimu“.
Vidudienio malda: kokias duris atveria Šventoji Dvasia?
„Ir šiandien galime savęs paklausti: kokias duris atveria Šventoji Dvasia?“, – kreipėsi Leonas XIV į romiečius ir piligrimus, susirinkusius į Šv. Petro aikštę kartu su juo kalbėti sekmadienio vidudienio maldą.
Pasak popiežiaus, pirmosios durys – tai paties Dievo durys. Ta prasme, kad jos atveria mums kelią į Dievo slėpinį, kurį mums atskleidė Jėzus Kristus. Suteikdamas Dvasios dovaną Dievas mums dovanoja tikėjimą, leidžia suprasti Raštų prasmę, leidžia pažinti save kaip artimą ir dalijasi su mumis savo gyvenimu.
Šventoji Dvasia padeda mums asmeniškai patirti Dievą, sutikti Jį Jėzaus asmenyje, o ne tik laikantis įsakymų, atpažinti Jo balsą savyje ir atrasti Jo buvimo ženklus kasdieniame gyvenime.
Antrosios durys, tęsė popiežius, – tai Paskutinės vakarienės menės durys. Kitaip tariant – tai Bažnyčios durys. Be Šventosios Dvasios ugnies Bažnyčia būtų baimės įkaitė, išsigandusi pasaulio iššūkių, užsidariusi savyje ir nesugebanti užmegzti dialogo su nuolat besikeičiančiais laikais.
Šventoji Dvasia atveria Bažnyčios duris, kad ji būtų svetinga ir priimtų visus, net ir tuos, kurie užvėrė duris Dievui, kitiems žmonėms, vilčiai ir gyvenimo džiaugsmui. Leonas XIV čia priminė popiežiaus Pranciškaus dažnai kartotą raginimą, kad Bažnyčios durys būtų atviros visiems.
Galiausiai Šventoji Dvasia atveria mūsų širdžių duris, padėdama mums įveikti savanaudiškumą, nepasitikėjimą ir prietarus bei suteikdama mums galimybę gyventi kaip Dievo vaikai ir kaip broliai bei seserys vieni kitiems, sakė popiežius. Ten, kur yra Viešpaties Dvasia, gimsta brolystė tarp žmonių, tarp įvairių grupių, tarp pasaulio tautų, ir visi sugeba kalbėti vienintele meilės kalba, kuri vienija ir tarpusavyje suderina skirtingumus.
„Broliai ir seserys, ir šiandien, ypač šią Sekminių dieną, turime šauktis Šventosios Dvasios, kad ji atvertų visas duris, kurios dar yra uždarytos. Mums reikia iš naujo atrasti Dievą kaip mus mylintį Tėvą, kurti Bažnyčią, kurioje visi jaustųsi kaip namuose, ir ugdyti brolišką pasaulį, kuriame tarp visų tautų viešpatautų taika“, – sakė popiežius ir šią viziją patikėjo Švč. M. Marijos užtarimui.
Popiežius paminėjo ir Kiniją
Popiežius Sekminių sekmadienį paprašė visų katalikų suvienyti savo maldas su Kinijos katalikų maldomis. „Tai bus mūsų meilės jiems ir jų bendrystės su Visuotine Bažnyčia ir su apaštalo šv. Petro įpėdiniu ženklas“, – pažymėjo Leonas XIV. Jis priminė kad būtent gegužės 24-ąją, Marijos, krikščionių pagalbos, liturginio minėjimo dieną minima ir Maldos už Bažnyčią Kinijoje diena.
Pastebėjęs, kad Marijos, krikščionių pagalbos, pamaldumas ypač gyvas Šešano Marijos šventovėje Šanchajuje, Leonas meldė Dievo motinos, kad Kinijos tikinčiųjų bendruomenei suteiktų vienybės malonę ir jėgos, kad liudydami Evangeliją kasdienio gyvenimo varguose taptų vilties ir taikos sėkla visuomenėje. Be to, Leonas XIV meldė amžinos ramybės žuvusiems kalnakasių nelaimėje šiaurinėje Kinijoje.
Popiežius Leonas atskirai paminėjo visus, kurie kenčia nuo karų, Marijai, krikščionių pagalbai, pavedė nuo karų kenčiančias Šventosios Žemės, Libano ir viso Artimųjų Rytų regiono krikščionių bendruomenes
