Popiežius Leonas XIV neeilinės konsistorijos darbų pabaigoje pasidalijo mintimis apie kardinolų išsakytas ir darbo grupėse išsamiai aptartas mintis svarbiausiais Bažnyčios uždavinių pasaulyje klausimais.
Romos vyskupas Leonas savo mintis kreipė ne tik į konsistorijos dalyvius, bet į viso pasaulio vyskupus, visų pirma išreiškė artumą, savo asmeninį ir visos kardinolų kolegijos, Venesuelos gyventojams, kenčiantiems dėl stipraus žemės drebėjimo.
Popiežius pažymėjo ypač norįs priimti vienbalsį iš konsistorijos kilus prašymą ir jį paversti savu: „Dar daugiau, tęsė Leonas, norėčiau, kad kartu pasakytume šiais žodžiais. Pasakykime savo broliams vyskupams, Bažnyčioms, patikėtoms mūsų tarnystei, ir visoms žemės tautoms: Dievas trokšta taikos kiekvienai valstybei ir kiekvienai tautai. Todėl neturime susitaikyti su smurtu. Smurtas netars paskutinio žodžio. Dievas istorijoje ir toliau atveria susitaikymo ir taikos kelius. Mūsų pareiga – drąsiai jais eiti ir padėti pasauliui juos atpažinti.“
Aptartas praktinis sinodiškumo įgyvendinimas
Paskutinėje konsistorijos sesijoje aptartas praktinis sinodiškumo įgyvendinimas, daugiausia dėmesio skiriant jo dvasiniams aspektams ir instituciniams iššūkiams.
Savo pranešime kardinolas Mario Grechas, Sinodo sekretoriato generalinis sekretorius, Sinodą apie sinodiškumą apibūdino kaip gilią patirtį, išgyventą „Dvasioje“, ir teigė, kad jis jau pažadino Bažnyčioje platų troškimą aktyviau dalyvauti, abipusiai klausytis ir drauge ugdyti bendrą įžvalgumą tarp vyskupų, kunigų, pašvęstojo gyvenimo narių ir pasauliečių.
Pasak jo, dabartinis įgyvendinimo etapas nėra vien priimtų sprendimų mechaninis vykdymas. Tai procesas, kurio metu sinodo įžvalgos priimamos, išbandomos ir integruojamos į įprastą vietinių Bažnyčių gyvenimą. Šio proceso kulminacija turėtų tapti 2028 m. Bažnyčios asamblėja.
Kardinolas pabrėžė, kad šio etapo sėkmė pirmiausia priklauso nuo vyskupų, kaip pagrindinių sinodinio kelio sergėtojų. Jie, anot jo, turi gebėti suderinti sinodiškumą ir kolegialumą kaip viena kitą papildančias bendrystės, skirtos Bažnyčios misijai, išraiškas pasaulyje, kuriam būdingi karai, nelygybė, migracija ir spartūs technologiniai pokyčiai.
Vėlesnėse diskusijose, kurioms pirmininkavo kardinolas Josephas Tobinas (Džozefas Tobinas), Niuarko arkivyskupas, kardinolai, pasak Vatikano, sutarė, kad sinodiškume būtina deramai integruoti asketinę ir istorinę dimensijas, kartu užtikrinant, jog sinodiniai procesai netaptų pernelyg apsunkinantys ir neatitrauktų Bažnyčios nuo jos evangelizacinės misijos.
Ypatingas dėmesys skirtas kunigų ugdymui. Diskusijų dalyviai ragino puoselėti dinamišką, patrauklų ir autentiškai evangelinį kunigystės supratimą, kuris neskatintų klerikalizmo.
Taip pat aptarti vienas kitą papildantys hierarchijos ir pasauliečių vaidmenys įžvelgiant Šventosios Dvasios veikimą. Pabrėžta, kad sinodiškumas yra bendra visos Dievo tautos atsakomybė, tačiau ji įgyvendinama skirtingais būdais pagal skirtingus pašaukimus. Taip pat pažymėta, kad ilgametėmis sinodinėmis tradicijomis pasižyminčių Rytų Katalikų Bažnyčių patirtis gali būti itin vertinga.
Vatikano paskelbtoje sesijos santraukoje taip pat pažymima, kad kardinolai aptarė riziką, jog pernelyg sudėtingas konsultacijų procesas gali apsunkinti Bažnyčios veiklą tuo metu, kai ji pirmiausia yra pašaukta liudyti Evangeliją.
