Birželio 9-ąją, antradienį, Leonas XIV užbaigė malda Barselonos olimpiniame stadione, kur jis ir keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų dalyvavo vakaro maldos budėjime, Kryžiaus išaukštinimo apeigose, klausėsi Dievo žodžio, giedojo, meldėsi ispanų ir katalonų kalbomis. Vigilijos centre – Viešpaties ir žmonių kryžiai. Popiežiui buvo užduoti trys klausimai – nė vienas iš jų nebuvo lengvas ir įprastas. Apžvelgiame Šventojo Tėvo atsakymus.
Sėkmės, pasiekimų ir gero įvaizdžio siekis galiausiai baigėsi susidūrimu su vidine tuštuma. Ieškodamas atsakymų jis per šias Velykas priėmė Krikštą. Vienas iš liudytojų klausė, kaip išlaikyti žvilgsnį nukreiptą aukštyn – ne į save, bet į Dievą.
Visos gyvenimo patirtys prisideda prie mūsų laipsniškos brandos, bet tarp įvairių gyvenimo sėkmių ir nesėkmių suprantame, kad mums reikia kito vandens, kuris iš tiesų numalšintų mūsų troškulį.
„Mūsų tiesos ir laimės troškimui reikia platesnio horizonto“, – sakė Leonas. Pasak jo, šis vidinis nerimas yra dovana, kurią mums davė pats Dievas: esame sukurti pagal begalybės matą, todėl kiekvienas baigtinis horizontas, kiekvienas žingsnis, kiekvienas laimėjimas, nors ir teikiantis pasitenkinimą, tuo pačiu metu stumia mus į priekį, kviečia toliau ieškoti, nerti į gylį. Atsakant į klausimą, reikia saugoti, puoselėti sveiką nerimą. Nustoti bėgti paskui pelno ir rezultatų stabus taip pat reiškia išmokti sustoti, pasverti kas svarbiau, leisti Evangelijai nušviesti sąžinę ir taip įgyti kritišką žvilgsnį į socialinę sistemą, kuri į centrą iškelia ne asmenį, įvairiais lygiais generuojančią neteisingumą ir skurdą. Dėl šios priežasties kartais vidinis gyvenimas, dvasingumas ir Evangelija kelia baimę. Antra, visus šiuos dalykus, įskaitant suvokimą apie pilnesnį gyvenimą ir apie Dievo buvimą, suprantame ten, kur esame. Ir būtent toje tikrovėje esame kviečiami eiti vidiniu keliu.
„Mūsų tiesos ir laimės troškimui reikia platesnio horizonto“, – sakė Leonas.
„Esu čia, nes Dievas man suteikė antrą galimybę ir būsiu jam amžinai dėkinga. Bet yra daug kitų, kurie vis dar kovoja su šia tamsa. Iš visos širdies Jūsų klausiu: kur galime pamatyti Dievą, kai mus visiškai apgaubia tamsa ir nebegalime daugiau ištverti?“, – klausė dar viena liudytoja, dėl depresijos, vienatvės, begalinio skausmo pakėlusi ranką prieš save, mėginusi atimti sau gyvybę.
Jaudina, graudina, pasak popiežiaus, išgirsti liudijimą apie tokį didelį skausmą ir taip pat apie Viešpaties suteiktą kitą galimybę. Depresijos, liūdesio paplitimas mūsų pažangiose visuomenėse yra nuoroda, kad kažkas jose neveikia, taip pat kad reikia daugiau sveikatos sistemos dėmesio.
„Tačiau tavo žodžiai tai pat rodo, kad skausmas išmėgina tikėjimą ir prasmę, kurią suteikiame gyvenimui. Tai galioja visiems, ne tik tiems, kurie tam tikru momentu susiduria su ligos išmėginimu“, – sakė Leonas.
skausmas išmėgina tikėjimą ir prasmę, kurią suteikiame gyvenimui.
Iš Evangelijų žinome apie skausmą ir tamsą, kuriuos išgyveno Jėzus prieš kančią ir jos metu. Taip pat žinome, kad tai nebuvo vien jo, Dievo sūnaus, asmeninė kančia, bet ir jo troškimas pasidalyti mūsų kančių svoriu, kentėti kartu, verkti mūsų ašaromis, likti šalia primenant savo meilę ir gailestingumą.
Mūsų dabartiniai kultūriniai sėkmės modeliai linkę nutylėti kančią, jos nematyti. Šiose sunkiose situacijose galima pagalvoti, kad ir Dievas mus apleido. Tuo tarpu Jėzaus kryžius sako, kad Dievas yra su mumis ir kraštutinės kančios bei vienatvės metu. Kaip Jėzaus priešmirtinis skundas tampa malda ir pasitikėjimu Dievu, taip tuo sunkią valandą gali tapti ir mūsų skundas, o kartais – protestas. Šis skundas taip pat yra prašymas, kad kažkas mus paimtų už rankos ir išvestų iš kančios – todėl, kai galime, atsiverkime kitam.
O tai, pasak Leono, mus moko nesudvasinti skausmo, nepavadinti jo paviršutiniškai „Dievo valia“ ar jo slaptu sumanymu, nes taip rizikuojama kančią sumažinti, užtildyti, sužeisti kitus.
„Dievas nenori kančios, jis ją neša kartu su mumis ir kviečia ištvermingai pasitikėti. Prisiminkime, ką sakė popiežius Pranciškus: su Dievu gyvenimas visada atgyja“, – kalbėjo Leonas.
„Kai buvau maža, mano tėvas mėgino nužudyti mano motiną, kuri išsigelbėjo tik dėl vieno vaikino, kuris dėl to prarado gyvybę, įsikišimo. Tėvas atsidūrė kalėjime, o mama pasinėrė į narkotikų pasaulį“, – pasakojo trečioji liudytoja. Dešimties metų amžiaus atsidūrė krikščioniškame reabilitacijos centre. Po žingsnelį – nors buvo daug pasipriešinimo ir maišto – širdis, patyrusi šeimos meilę, atsivėrė. Iš pradžių išgirdo Jėzaus vardą, o vėliau, vienose rekolekcijose, pirmą kartą patyrė ir Dievo meilę. Nepaisant to, kartais žvelgia į dangų ir klausia: „Kur buvai, kai aš buvau maža mergaitė?“ „Kaip galiu iš tiesų susitaikyti su Dievu? Kaip galiu atleisti savo tėvui?“, – klausė liudytoja.
„Dievas nenori kančios, jis ją neša kartu su mumis ir kviečia ištvermingai pasitikėti. Prisiminkime, ką sakė popiežius Pranciškus: su Dievu gyvenimas visada atgyja“, – kalbėjo Leonas.
Šventasis Tėvas, padėkojęs už šį liudijimą, skaudų, bet ir viltingą, kalbėjo apie tai, kad klausimas „Kur yra Dievas?“ turi būti užduodamas su klausimu apie žmogų. Kodėl nesugebame gerbti kitų orumo ir laisvės? Kodėl galime taip smurtauti kitų atžvilgiu, įskaitant užnuodytus santykius šeimoje, smurtą prieš moteris, kartais mirtiną. Turime asmeniškai ir kaip visuomenė spręsti šią tragišką tikrovę, nes tai yra mūsų atsakomybė.
„Negalime priskirti Dievui to, kas patikėta mūsų atsakomybei. Negalime įsivaizduoti, kad Dievas iš aukštybių automatiškai atsakys į mūsų poreikius ar stebuklingai užkirs kelią blogiui. Jis apdovanojo mus protu ir valia, suteikė sąžinę, apdovanojo orumu ir laisve, o svarbiausia – atėjo pas mus, kad per savo Sūnų Jėzų Kristų parodytų mums kelią, kuriuo turime eiti, jog mūsų gyvenimas būtų iš tiesų žmogiškas, jog mūsų visuomenėje viešpatautų teisingumas, taika ir brolybė. Jis davė mums savo paties Dvasią būtent tam, kad meilė būtų visų mūsų žmogiškųjų santykių raktas. Jei egzistuoja smurtas, jei triumfuoja egoizmas, jei netgi meilė tarp šeimos narių virsta neapykanta, turime užduoti klausimus ne apie Dievą, o apie save, apie mūsų visuomenės dinamiką, apie individualizmo kultūrą, apie smurto pagundą“, – sakė Leonas XIV.
Tiesa, kad atleidimas, tęsė jis, yra galinga priemonė prieš blogį ir vidines žaizdas gydantis vaistas. Tačiau turime išmokti, kad tai yra kelias, procesas.
Tiesa, kad atleidimas, tęsė jis, yra galinga priemonė prieš blogį ir vidines žaizdas gydantis vaistas. Tačiau turime išmokti, kad tai yra kelias, procesas. Jei Evangeliją skaitome tik kaip priesakų ir pareigų knygą, rizikuojame labai nusivilti, suvokę, kad nepajėgiame atsiliepti į Jėzaus kvietimą atleisti. Taip nėra. Atleidimo reikia melsti, jis yra gaunamas iš Viešpaties – tai jo meilės išliejimas, padauginimas ten, kur buvome sužeisti, leidžiantis mums palengva susitaikyti su savimi, su savo istorija, nuoskaudai virstant atjauta ir gailestingumu, galimybe atkurti santykius. Tačiau, pakartojo popiežius, tai ilgas – kartais viso gyvenimo – kelias, daug kantrybės reikalaujantis procesas, svarbu nenusiminti, bet mažais žingsneliais eiti pirmyn. Kitas dalykas – atleisti nereiškia kiekvienu atveju grįžti į ankstesnę būklę ar situaciją, ypač kai kalbama apie patirtą prievartą. Tai susitaikymo su Dievu ir kitais nuostata širdyje, neapykantos ir keršto atmetimas, malda už jį arbą ją.
