Rugsėjo 9-osios bendrojoje audiencijoje skaitytoje katechezėje Leonas XIV kvietė apžvelgti pamatinę „asmens orumo“ sąvoką, kuriai skiriama daug dėmesio Pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et Spes“ (GS) pirmame skyriuje. Asmens orumas yra brangiausių vertybių pagrindas ir buvimo sąlyga. Šių vertybių santykis su jų dieviškuoju šaltiniu saugo jas nuo iškraipymų (GS, 11).
Kelias, leidęs išryškinti pagrindinius žmogaus orumo bruožus ir juo grindžiamas pamatines teises, neabejotinai yra vienas iš reikšmingiausių žmonijos istorijos puslapių. Vis dėlto šis kelias dar nėra baigtas, o seni ir nauji prieštaravimai kliudo jo įgyvendinimui.
„Bažnyčia pateikia savo aiškų indėlį ir primena, kad žmogaus orumas remiasi pačiu asmens buvimu. Turėjau progą tai pakartoti ir neseniai paskelbtoje enciklikoje „Magnifica humanitas“ (MH)“, – sakė popiežius, primindamas enciklikos teiginį, jog kiekvienas žmogus yra Dievo sumanytas ir norėtas tam, kad įžengtų į bendrystės su juo, su kitais žmonėmis ir su kūrinija istoriją. Jo orumas nepriklauso nuo jo gebėjimų, turto ar užimamų pareigų, teisingų ar klaidingų sprendimų, bet yra iš anksto gauta ir jį pranokstanti dovana, Dievo suteikta kaip jo amžinos meilės išraiška (žr. MH, 50).
Begalinis žmogaus orumas yra suleidęs šaknis į jo, kaip pagal Dievo atvaizdą sukurto kūrinio, gebančio pažinti ir mylėti savo Kūrėją, tapatybę: tai meilės sumanymas ir dovana, pranokstanti kitas sukurtąsias tikroves, kurios yra patikėtos jo globai (žr. GS, 12).
Tikėjimo šviesoje galime suvokti galutinį žmogaus orumo pagrindą, nes Sūnus, atskleisdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, atskleidžia žmogų jam pačiam ir parodo jam jo aukščiausią pašaukimą (GS, 22).
Asmuo visada reiškia santykį, bendrystę, įsitraukimą į ryšį su Dievu ir kitais. Tai vaiko santykis su Dievu Tėvu ir broliškas santykis su Kristumi bei visais žmonėmis. Jam svetimas orientuotas į save uždarumas. Būti asmeniu reiškia suvokti save kaip dovaną, kuria reikia dalytis, augant ir bręstant per priėmimą, abipusiškumą ir tarnystę.
Asmens orumas taip pat yra kiekvieno asmens atsakomybė. Jis reikalauja solidarumo bei abipusio rūpinimosi vienas kitu, įveikiant daugybę sudarkymų ir manipuliacijų, kurios iki šiol iškraipo asmens orumo suvokimą ir trukdo jį įgyvendinti.
Dėl istorijos tėkmėje priimtų sprendimų, prieštaraujančių orumui, net ir šiandien „žmogus yra savyje suskilęs“, o „visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių“. Visgi į šią trapią ir ribotą žmonių būklę galima žvelgti su viltimi, nes Viešpats atėjo jų išlaisvinti ir suteikti jiems jėgų, atnaujinti juos iš vidaus ir išvaryti „šio pasaulio kunigaikštį“ (Jn 12, 31), laikiusį juos nuodėmės vergijoje (GS, 13).
Konstitucija „Gaudium et Spes“ nurodo, kad žmogaus orumas apima asmens visumą – žmogiška būtybė yra sielos ir kūno vienovė. Todėl reikia peržengti dualistines sampratas. Žmogaus kūno redukavimas į objektą, kuriuo galima savavališkai disponuoti, neigia žmogaus orumą. Nevalia niekinti kūno gyvenimo. Priešingai, kūnas, Dievo sukurtas ir prikelsimas paskutinę dieną, turi būti laikomas geru ir vertu pagarbos, budint, kad jis netaptų blogų širdies polinkių vergu, nes visi esame sužeisti nuodėmės (GS, 14).
„Gaudium et spes“ išskiria tris svarbiausius žmogaus orumo aspektus: protą, dėl kurio žmogus tampa nepasotinamu tiesos ieškotoju (GS, 15); sąžinę, leidžiančią žmogaus gyvenimui suteikti vienovę ir prasmę (GS, 16); laisvę, dėl kurios žmogus įgyja atsakomybę už savo sprendimus (GS, 17).
Šie matmenys yra glaudžiai tarpusavyje susiję: būtent sąžinėje tiesa yra pripažįstama kaip tokia, o laisvė leidžia ją patirti kaip pagrindą ir galimybę.
Šventoji Dvasia, kuri teikia gyvenimą Kristuje, mus išlaisvina ir nuolat užtikrina mūsų, kaip Dievo vaikų, orumą, išlaisvindama mus iš baimės ir vesdama link galutinio tikslo – to pilnatvės gyvenimo po mirties, kurį mums pažadėjo Kristus. Tik per jį žmogaus paslaptis yra iš tiesų atskleidžiama, tik jo šviesa nušviečia skausmo ir mirties slėpinį, kartu su juo einame link prisikėlimo.
„Mieli broliai ir seserys, sukurti pagal Dievo atvaizdą, per Kristų ir dėl jo gavome unikalų ir neištrinamą orumą. Įsipareigokime visada jį puoselėti ir ginti Evangelijos šviesa ir jėga“, – kvietė popiežius Leonas trečiadienio katechezėje.
