Pokarinį Vakarų Vokietijos kanclerį Konradą Adenauerį giria už Vokietijos ekonomikos atstatymo stebuklą, bet šį kartą pagirsiu jį ne už tai. Kaip pacifistiškų pažiūrų nacizmo oponentas bei nuoširdus Reino krašto katalikas jis „atsėdėjo“ Trečiojo Reicho kalėjimuose, o vėliau vadovavo šaliai, kurioje koks nors viešas pritarimas karui galėjo būti laikytinas revanšizmu. Reikėjo būti pacifistu „pagal apibrėžimą“. Vokiečiai buvo kalti, kalti visi, net ir tie, kurie galėjo būti laikomi „geraisiais“. Kalti, kad nepadarė visko, ką, gal būt, galėjo padaryti priešindamiesi Hitlerio režimui. Tad politikams geriausia būdavo nepraleisti progos patylėti net ir tada, kai tyla nebuvo geriausia byla.
Ir vis dėl to dabar jau tolimais 1956 metais Konradas Adenaueris viešai ir net entuziastingai parėmė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Izraelio karinę intervenciją, siekiant užimti Sueco kanalo zoną ir suduoti skaudų smūgį Egiptui. Aukšto lygio Europos vyriausybių susitikimuose jis apibūdino intervenciją kaip „Europos raison d’état aktą”, kitaip sakant esminę politinę priežastį.
Nesileisiu čia į jau istorija tapusios vadinamos Sueco krizės esmę, šiandieninės refleksijos esmė yra tai, kad kokie taikingi ir „švelnūs“ bebūtume, kokias taikingas intencijas deklaruotume, kartais įsijungti į karą yra tiesiog būtinybė – išlikimo klausimas. Kalbant apibendrintai, valstybių ir ištisų kontinentų gyvenime būna momentai, kuomet reikia priimti ar paremti sprendimus, kurie regis, nesiderina su tuo, ką metų metais deklaruojame, kuriame ir puoselėjame.
Vakarų Vokietijos kancleris nebuvo pirmas, kuris suprato tą Europos raison d’état. Nuo Julijaus Cezario iki De Gaulle ar Churchillo didieji politikos mąstytojai nepamiršdavo, kad karo laikai nėra saulėta popietė, kai komforto sąlygomis labai lengva deklaruoti „amžinąsias taikiąsia“ vertybes. Apibūdindamas Europą kaip subjektą su aiškiai apibrėžtais interesais – kurių gynybai kartais reikėjo negailestingų veiksmų – Adenaueris parodė politinį mąstymą, kurio daugelis žemyno valstybės vyrų tuo laiku stokojo. Jo nuomone, Europos šalys turėtų imtis karinių veiksmų, kad apgintų savo interesus, nepaisant tarptautinės teisės pacifizmo ir palankumo neefektyviai „plepalų diplomatijai“.
Europos šalys ir visa Europos bendruomenė norėjo, bent jau per pastarąjį šimtmetį, būti taikos ir teisingumo regionu. Žemyno valstybių veikėjai taip įprato pasikliauti „teise ir teisingumu“, kad jiems dabar labai sunku reaguoti į geopolitinio nestabilumo situaciją.
Apibūdindamas Europą kaip subjektą su aiškiai apibrėžtais interesais – kurių gynybai kartais reikėjo negailestingų veiksmų – Adenaueris parodė politinį mąstymą, kurio daugelis žemyno valstybės vyrų tuo laiku stokojo.
Gindami vadinamus teisinius „mažutėlius“ mes tapome nebesaugūs, kaip visa civilizacija. Ar galima teisės kodeksais apsiginti nuo tų, kurie kodeksų neskaito, ar pasienio ženklais ir draudžiamaisiais užrašais sulaikyti tuos, kurie jų tiesiog nesupranta? Gal kažkas kitas turi ateiti ir mus apginti. Jau anekdotu tapo palyginimas apie tai, kad 500 milijonų europiečių verkšlendami prašo 300 milijonų amerikiečių, kad šia apgintų juos nuo gero šimto milijonų rusų. Nes patys europiečiai pernelyg „teisingi“, kad imtųsi ginti save, jiems tiesiog per sunku atsisakyti savo pacifistinių „vertybių“. Geriau ką nors pasamdyti…
Vienoje nuotolinėje konferencijoje išgirdau tokią „vertybinio nutukimo“ sąvoką, nusakančią tai, kad „prisifarširavę“ tikrų ir netikrų įsitikinimų, tampame jų nešiotojais, bet ne gynėjais, nesugebame sustabdyti priešų prekeivių ir politikų, išmesti iš savo teritorijos akivaizdžių nusikaltėlių, nesugebame uždaryti akivaizdžiai mus šnipinėjančių „kultūros centrų“ ar paimti iš bankų priešo pinigus…
Šiame kontekste suvedžiau dabartinę situaciją į Konrado Adenauerio mąstymo rėmus. Ką reikia daryti, siekiant „numesti svorį“ ir išsaugoti tą raison d’état? Manau, kad reikia keturių dalykų.
Pirma. Įveikti baimę konfrontuoti su blogiu: jei norime taikos, ruoškimės karui, jei Kartagina tapo sistemine grėsme, sunaikinkime ją. Karo baimė padarė mums šachmatininkais, žaidžiančiais juodosiomis figūromis, padarė politikais, kurie stato sienas ir kupolus nuo strėlių, nors gerai supranta, kad kaltos yra ne strėlės, o lankininkai. Lietuvių mitologizuojamas Žalgirio mūšis įvyko todėl, kad dviejų valstybių vadovai sunaikino tą anuometinę „kartaginą“, visiškai pamindami jos teisinį suverenitetą (žinia, vėliau gavo barti iš paties popiežiaus, bet tai jau kita istorija).
Antra. Aiškiai pasakyti, kad priešų turime, ir žinome, kas jie. Nekariauti prieš visokius fantomus, vadinamus radikaliu islamu ar nedemokratinėmis tendencijomis. Kariaujame su Rusija. Su Rusija tokia, kokia ji yra, o ne taip kaip šiandien norisi – ir kariauti, ir prekiauti tuo pat metu. Verta prisiminti, kad po Šaltojo karo buvo kuriama iliuzija, kad priešų neturime, o pratybose sugalvojame kokią mitinę šalį, kad ko neįžeisti. Priešų turime ir todėl, kad nesame tokie, kuriuos visi myli, ir nesame iki galo sąžiningi bei teisingi. Kietas kumštis sąžinei neprieštarauja.
Trečia. Sakykime tiesą, ir tik tiesą. Esame sugalvoję dvi metodikas, kaip nesakyti tiesos. Vieną, vadiname politiniu korektiškumu, o kitą, – komunikacijos menu. Abu metodai šiandien netinka. Turime būti tiesa, net jei tiesa nemaloni, o rinkimai jau ant nosies. Rinkimų kalendorius matuoja laiką, kada, neva, reikia įjungti „komunikaciją“, t.y. kalbėti rinkėjams tai, ką jie, neva, nori išgirsti. Šiaip jau geriau sakyti tiesą, bet tam reikia, kad tiesa būtų ne bėda, o jėga.
Ketvirta. Vadinu tai strateginė drąsa. Dažnai klausiu savo kolegų Vakaruose, ypač kokių olandų ar portugalų, kaip jie prieš kelis šimtmečius nebijojo atrasti pasaulio, o dabar bijo kišti nosies iš savo komfortabilių namukų. Bijo. Klasikinėje lietuviškoje operoje toks kariškis, vardu Udrys visiškai teisingai mano, kad jo žirgas turi būti toks, kad priešai bijotų. Šiandien jie mūsų nebijo, nes mes norime būti gražūs. Tikrai taip. bet ateina laikas, kai turime būti baisūs.
Ir dar pasakysiu, kad labai išmokome būti pragmatikais. O labiau reikia būti Adenauerio tipo romantikais. Ir ne šiaip sau pradžioje priminiau apie Vokietijos kanclerio tikėjimą. Ilgus dešimtmečius mokėme politikus būti atsargiais, „subalansuotais“, mokėme ne poezijos, o buhalterijos. Pasirodo, trūkta poetų. Ar šiaip drąsuolių.
