Birželio 17 dieną Romoje mirė kardinolas Camillo Ruini (Kamilas Ruinis) – vienas įtakingiausių Italijos Katalikų Bažnyčios veikėjų šv. Jono Pauliaus II pontifikato laikais, ilgametis Italijos vyskupų konferencijos vadovas ir vienas svarbiausių Bažnyčios santykio su politika bei kultūra architektų po Šaltojo karo.
Vadovaudamas Italijos vyskupų konferencijai ir būdamas Romos vyskupo vikaru XX a. dešimtajame dešimtmetyje bei XXI a. pradžioje, kardinolas dažnai užimdavo tvirtą poziciją socialiniais ir moraliniais klausimais. Dėl to jis įgijo reputaciją žmogaus, darančio reikšmingą įtaką tiek bažnytinei, tiek politinei nuomonei.
Asmeniniame gyvenime Ruini buvo mandagus, santūrus ir net drovus, tačiau pasižymėjo aštriu protu, politine įžvalga ir tvirtu principingumu. Ypač ryžtingai jis gynė vadinamuosius „nederybinius“ principus – teisę į gyvybę, santuoką ir šeimą. Net ir griežčiausia jo kritika būdavo nukreipta į idėjas, o ne į žmones, todėl oponentų atžvilgiu jis paprastai išlikdavo pagarbus ir korektiškas.
Būtent dėl šių savybių jis tapo vienu artimiausių šv. Jono Pauliaus II bendradarbių, o vėliau pelnė ir Benedikto XVI pasitikėjimą. Ruini daugelį metų siekė, kad Katalikų Bažnyčia Italijoje išliktų reikšminga ir visuomenėje girdima sparčiai sekuliarėjančios šalies sąlygomis.
Vienu ryškiausių jo veiklos epizodų tapo 2004 metais vykusi kampanija prieš Italijos dirbtinio apvaisinimo įstatymo liberalizavimą. Ruini paragino katalikus boikotuoti referendumą, o dėl nepakankamo rinkėjų aktyvumo jis žlugo. Nors sekuliaristai kaltino kardinolą peržengus Bažnyčios atstovui deramas ribas, jo šalininkai gyrė strateginį mąstymą ir ryžtą viešai ginti savo įsitikinimus. Kai kurie jam net suteikė pravardę „Rovini“ – „sekuliaristų planų griovėjas“.
Po metų kardinolas sulaukė LGBT aktyvistų kritikos, kai perspėjo, kad visiškas nesusituokusių porų teisinis pripažinimas reikštų „šeimos prigimties ir vertės užtemdymą bei labai didelę žalą Italijos tautai“.
Po metų kardinolas sulaukė LGBT aktyvistų kritikos, kai perspėjo, kad visiškas nesusituokusių porų teisinis pripažinimas reikštų „šeimos prigimties ir vertės užtemdymą bei labai didelę žalą Italijos tautai“. 2007 metais jis buvo vienas pagrindinių Romoje surengtos „Šeimos dienos“ iniciatorių. Šis renginys buvo skirtas pasipriešinti Romano Prodi (Romano Prodžio) vyriausybės siūlomam civilinių sąjungų įteisinimui.
Jis taip pat aktyviai reiškėsi rezonansinėse bylose dėl gyvybės pabaigos klausimų, nuosekliai gindamas žmogaus gyvybės šventumą.
Kardinolas buvo gerai žinomas ir dėl savo pasisakymų apie tikėjimo bei politikos santykį. Jis dažnai nagrinėjo sekuliarizmo, islamo ir vadinamojo „sveiko sekuliarumo“ temas. Taip pat perspėdavo dėl, jo žodžiais tariant, šiuolaikinio žmogaus „natūralistinės tendencijos“, kurią laikė rimta grėsme religiniam tikėjimui.
Italijoje jis ypač išgarsėjo kaip Bažnyčios „kultūrinio projekto“ architektas ir ilgametis vadovas. Ši iniciatyva, pradėta po Krikščionių demokratų eros pabaigos, siekė katalikų įtaką perkelti iš partinės politikos į kultūros, švietimo ir viešųjų diskusijų erdvę, formuojant visuomenės vertybines nuostatas.
Evangelizacijos misija
Ruini ir šv. Jonas Paulius II glaudžiai bendradarbiavo, siekdami suteikti naują kryptį Bažnyčios evangelizacinei misijai ir pritaikyti ją prie popiežiaus enciklikose išdėstytų gairių.
Vis dėlto jo pozicija sulaukė ir kritikos Bažnyčios viduje. Ypač ją reiškė Milano arkivyskupo kardinolo Carlo Maria Martini (Karlo Marijos Martinio) šalininkai, manę, kad Ruini tolsta nuo „Susirinkimo dvasios“.
„Kardinolas Ruini nusipelno pripažinimo už tai, kad audros metu išlaikė laivą teisingame kurse, dalijosi Jono Pauliaus II vizija ir kovojo, kad ji būtų įgyvendinta mūsų šalyje“, – birželio 17 dieną laikraštyje „La Nuova Bussola Quotidiana“ rašė italų komentatorius profesorius Stefano Fontana (Stefanas Fontana).
Kunigystės ir vyskupo tarnystės kelias
Ruini gimė 1931 metų vasario 19 dieną Sasuole, Modenos provincijoje, gydytojo šeimoje. Pašaukimą kunigystei pajuto dar mokyklos metais, o sulaukęs 18-os įstojo į seminariją. Filosofijos ir teologijos studijas tęsė Redžo Emilijoje ir Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje.
Kunigu buvo įšventintas 1954 metų gruodžio 8 dieną. Vėliau beveik du dešimtmečius dėstė filosofiją Redžo Emilijos seminarijoje, rengė būsimus kunigus, vadovavo teologijos institutams Modenoje ir Bolonijoje.
Greta akademinės veiklos jis aktyviai dirbo su pasauliečiais: buvo katalikų absolventų kapelionas, Katalikų akcijos diecezinis delegatas ir Jono XXIII kultūros centro vadovas.
1983 metais paskirtas Redžo Emilijos–Gvastalos vyskupu augziliaru. Netrukus tapo vienu pagrindinių 1985 metų Loreto miesto bažnytinio suvažiavimo organizatorių, siekusio iš naujo apibrėžti Bažnyčios santykį su Italijos visuomene po XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių politinių bei bažnytinių pokyčių.
1985 metais jis taip pat prisijungė prie Italijos vyskupų komisijos katalikiškojo ugdymo, kultūros ir mokyklų klausimais.
1991 metais Jonas Paulius II paskyrė jį kardinolu. Tais pačiais metais jis tapo Italijos vyskupų konferencijos pirmininku ir Romos vikaru. Šias pareigas ėjo atitinkamai iki 2007 ir 2008 metų.
Jis buvo kelių Vatikano dikasterijų narys, Popiežiškojo Laterano universiteto didysis kancleris, daugelio teologinių studijų autorius. Kardinolas atliko svarbų vaidmenį 2005 metų konklavoje, kurioje buvo išrinktas Benediktas XVI. 2010–2014 metais Benedikto XVI prašymu vadovavo Tarptautinei Medžiugorjės tyrimo komisijai, taip pat vadovavo Vatikano fondo „Joseph Ratzinger-Benedict XVI“ mokslinei tarybai.
Santykis su popiežiumi Pranciškumi
Nors Ruini palankiai vertino Joną Paulių II ir Benediktą XVI, pontifikato metu santykis su popiežiumi Pranciškumi buvo sudėtingesnis.
Jis tvirtino, kad jo kritika kilo ne iš konservatyvumo, o iš susirūpinimo, jog daliai tikinčiųjų gali būti sunku suprasti Pranciškaus pasirinktą Bažnyčios kryptį.
Po Pranciškaus mirties 2025 metų balandį kardinolas viešai įvardijo keturias savybes, kurių, jo manymu, turėtų pasižymėti būsimasis popiežius: tvirtą doktriną, gebėjimą valdyti, bendrystės dvasią ir gebėjimą stiprinti tikėjimą. Daugelis stebėtojų tai suprato kaip netiesioginę ką tik pasibaigusio pontifikato kritiką.
Paskutinis interviu ir mirtis
Viename paskutiniųjų interviu, duotame laikraščiui „Corriere della Sera“ 95-ojo gimtadienio proga, kardinolas sakė nepritaręs Benedikto XVI atsistatydinimui, gyrė popiežiaus Pranciškaus „didelę drąsą“, tačiau manė, kad jis „per mažai atsižvelgė į tradiciją“. Pirmąjį įspūdį apie Leoną XIV jis apibūdino kaip „puikų“.
Jis kritiškai vertino JAV prezidentą Donaldą Trumpą (Donaldą Trampą), teigdamas, kad šis „supurtė Amerikos ir pasaulio politiką“, kuri juda „labai abejotina kryptimi“. Taip pat nepritarė platesniam tradicinių lotyniškųjų Mišių sugrąžinimui, pabrėždamas, kad žmonėms svarbu suprasti kalbą, kuria švenčiama liturgija.
Pastaraisiais metais kardinolas kentėjo nuo širdies ligos, tačiau, pasak „Corriere della Sera“, artėjančią mirtį priėmė ramiai, su vidine laisve ir net giedra nuotaika. Iki pat paskutiniųjų savaičių jis toliau aukojo Mišias.
Popiežiaus ir visuomenės pagerbimas
Pagerbdamas velionį kardinolą, Leonas XIV pareiškė, kad žinia apie jo mirtį pažadino širdyje „gilaus artumo jausmą ir dėkingumą Viešpačiui už šio garbingo Bažnyčios vyro dovaną“.
Popiežius prisiminė Ruini kaip „patyrusį ir išmintingą brolį“, pasižymėjusį „giliu tikėjimu, aštriu protu ir toliaregiška vizija“, kuris „su diskretiškumu ir pasiaukojimu tarnavo Evangelijai ir Bažnyčiai“.
Panašias pagarbos kupinas užuojautas pareiškė daugelis Bažnyčios ir politikos veikėjų. Tarp jų – kardinolas Stanislawas Dziwiszas (Stanislavas Dzivišas), dabartinis Romos vikaras kardinolas Baldassare Reina (Baldasarė Reina), Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Matteo Zuppi (Matėjas Dzupis), Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni (Džordža Meloni) ir buvęs premjeras Romano Prodi.
C. Ruini vyskupiškasis šūkis buvo „Veritas liberabit nos“ („Tiesa padarys mus laisvus“). Pasak kardinolo Zuppi, šie žodžiai ir šiandien išlieka kvietimu visiems.
Leonas XIV birželio 18 dieną Šv. Petro bazilikoje aukos kardinolo Ruini laidotuvių Mišias, kuriose dalyvaus kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai.
